Neretai aukštosiose mokyklose besimokantys studentai savęs klausia, ką reikės veikti baigus studijas. Jie nerimauja, ar įgytas išsilavinimas ir gautas diplomas padės rasti gerą darbą ir užsitikrinti tvarią ateitį. Nors kvalifikuotoms pareigoms užimti dažniausias reikalavimas yra aukštasis išsilavinimas, vieningos nuomonės dėl jo svarbos nėra.

Šiandieninių darbdavių dėmesį labiausiai patraukia asmeninės specialisto savybės. Paklaustas, kokio darbuotojo paprastai ieško darbdaviai, personalo atrankos įmonės „Indigroup“ įkūrėjas Karolis Blaževičius atsako, jog darbdaviams patraukliausi savo sritį išmanantys, kryptingai joje tobulėjantys ir karjeros aukštumų dar nepasiekę darbuotojai.

Anot jo, ypač svarbu, kad darbuotojas visada turėtų ką pasiūlyti įmonei ir norėtų pats mokytis iš jau sukurtos darbovietės vertės, produktų arba paslaugų bei žmogiškojo kapitalo. „Tai yra bendras tinkamo kandidato paveikslas dažniausiai ieškomoms pozicijoms“, – akcentuoja jis.

Personalo atrankos konsultantė Irma Simonkevičienė teigia, kad vienodo apibrėžimo patraukliausiam darbuotojui nėra. Anot jos, kiekvieną kartą ieškomas žmogaus, atitinkantis reikiamą pareigybę, organizacinę kultūra, asmeninių savybių arba profesinių kompetencijų rinkinį.

„Kartais potencialūs darbdaviai klausia, kaip turėtų atrodyti idealus, pavyzdžiui, pardavimų ar aukščiausio lygio vadovas, tai tokio vieno tipo nėra. Paprastai taikomasi prie organizacijos. Vis tiek yra svarbios tam tikros savybės. Jei kalbame apie pardavimų vadovą, mes įpratę jį matyti, kaip komunikabilų ir ieškantį galimybių žmogų, bet taip nebūtina yra. Gali būti, kad tas pardavimų vadovas bus ne itin komunikabilus, bet per savo analitinio mąstymo gebėjimus pasieks puikių rezultatų. Apie visiškai vieno tipo geidžiamiausią darbuotoją aš nebūčiau linkusi kalbėti“, – pabrėžia I. Simonkevičienė.

Ne visada rinktųsi diplomą

Visuomenėje vis svarstoma, kas svarbiau, ar prestižinio universiteto diplomas, ar įgyta patirtis. Pasak K. Blaževičiaus, jei darbdavys siūlo poziciją, kurioje patirtis yra būtina, tuomet dažniausiai svertas yra patirties pusėje. Jei siūloma pozicija yra pradinio lygio, o galimybė mokytis suteikiama, tokiu atveju, anot pašnekovo, išsilavinimas yra labai svarbus. „Bet bent šiek tiek patirties sukaupę ir tą patį išsilavinimą įgiję kandidatai bus vertinami geriau“, – priduria darbuotojų atrankų ekspertas.

Lygindama prestižinio universiteto diplomą su potencialaus kandidato patirtimi, I. Simonkevičienė sako, kad nelygu, ko ieškome. Anot jos, kai kurių sričių specialistų universitetuose visai neruošia, dėl ko, tokiu atveju, labiau atsižvelgiama į įgytą patirtį. Tačiau, pašnekovė priduria, kad išskirtinių universitetų absolventai yra ypač geidžiami.

„Jeigu ieškome teisininkų, paprastai norime iš Vilniaus universiteto. Jeigu ieškome techninio ar inžinerinio profilio žmogaus, tai čia lyderiauja Kauno technologijų universitetas. Jeigu yra reikalingas, pavyzdžiui, ekonomistas, prioritetas būtų ISM ar Rygos universitetui. Pasaulinio reitingo universitetai, be abejo, daro įspūdį darbdaviams, bet patirtis taip pat svarbu. Esame turėję atvejų, kai reikiamų sričių atstovų universitetai net neruošia, tai tada ieškome tokios patirties, kuri garantuotų, kad atėjęs darbuotojas gebės atlikti užduotis, kurioms yra samdomas“, – paaiškina pašnekovė.

Užsienio diplomas – ne privalumas

Stojamųjų rezultatai parodo, kad studijuoti užsienio aukštosiose mokyklose kasmet pradeda vidutiniškai septyni procentai Lietuvos abiturientų. Lietuvos aukštosios mokyklos nuogąstauja, kad ilgainiui į užsienio aukštąsias mokyklas stos daugiau Lietuvos abiturientų, nei stoja dabar. Kyla klausimas, ar užsienietiškas diplomas atveria daugiau durų nei lietuviškas, o darbdaviai išskėstomis rankomis laukia sugrįžtančių iš užsienio studentų.

K. Blaževičiaus teigimu, užsienyje įgytas aukštojo mokslo diplomas Lietuvos darbo rinkoje gali būti kaip privalumas tik dėl užsienio kalbos lygio, kuris dažnai būna geresnis, arba tuo atveju, jei baigtų užsienyje mokslų sritis yra tiek specifinė, kad Lietuvoje nėra jai tinkamo aukštojo mokslo.

Pasak I. Simonkevičienės, užsienio aukštojo mokslo diplomas Lietuvos darbo rinkoje nėra vertinamas vienareikšmiškai. Kaip teigia ji, jaunosios kartos darbdaviai jį vertina teigiamai, tačiau absoliučiai visų aukštųjų užsienio mokyklų geromis nelaiko. Senesnės kartos vadovai į užsienyję įgytą diplomą taip pat žiūri nevienodai.

„Paprastai darbdaviai savo srityje žino universitetus, kurie ruošia jiems tinkamus darbuotojus ir jie į juos labiau atkreipia dėmesį. Vyresnės kartos vadovai užsienyje baigtas studijas gali labai vertinti, o gali visai nevertinti. Tie, kurie mąsto plačiau, galvoja, kad užsienyje įgytas išsilavinimas siejasi su moderniomis kandidato žiniomis, naujausiomis tendencijomis. Kiti darbdaviai galvoja, kad neaišku, ko jie ten užsienyje mokosi ir Lietuvos rinkoje tai nebūtinai yra pritaikoma“, –  komentuoja I. Simonkevičienė.

Darbų keitimą vertina nevienareikšmiškai

Šiuolaikinė darbo rinka ypač dinamiška. Šiuolaikiniai darbuotojai linkę savęs ieškoti įvairiuose amplua, dalyvauti mokymuose, savanoriauti, atlikti neapmokamas praktikas. Neretai jie, ypač jaunimas, baigę tam tikras studijas, imasi visiškai kitokio darbo. Visa tai lemia, kad savo gyvenimo aprašymuose potencialūs kandidatai gali pasigirti plačia darbo patirtimi.

Paklaustas, ką darbdaviui sako tai, jeigu žmogus yra pakeitęs daug darbo vietų, K. Blaževičius atsako, kad tai yra kritiška vieta.

„Jei darboviečių keitimas yra dažnas ir kartojasi 3–4 kartus iš eilės, tuomet darbdaviai yra linkę atmesti kandidatą. Jei kandidatas kai kuriose darbovietėse dirbo ilgai ir pasitaikė keli kartai, kai palikti įmonę reikėjo greitai, tuomet darbdaviai stengiasi atvirai pasikalbėti su kandidatu dėl priežasčių“, – argumentuoja K. Blaževičius.

Anot I. Simonkevičienės, platus sąrašas darboviečių žmogaus gyvenimo aprašyme gali sakyti labai daug dalykų. Kaip teigia ji, jaunosios kartos vadovai, kurie patys linkę rizikuoti, atkakliai ieškoti tinkamų veiklų ir išeiti iš komforto zonos, darbų keitimą vertina palankiai, o vyresnės kartos vadovams tokie drastiški sprendimai atrodo visiškai nesuvokiami.

„Neretai toks dažnas darbų keitimas jiems siejasi su neatsakingumu ir neįsipareigojimu. Tie, kurie yra patys drąsesni, imlesni naujovėms, bando labiau suprasti jaunąją kartą arba patys yra tos kartos atstovai. Jie į darbo pozicijų kaitą žiūri adekvačiai ir supranta, kad pasaulis keičiasi“, – pabrėžia personalo atrankų konsultantė.

Pašnekovės aiškinimu, Lietuvos darbo rinka yra ypač fragmentuota – nėra ryškių tendencijų, koks turi būti darbuotojas ar darbdavys. Kaip teigia I. Simonkevičienė, šiais laikais tiek įvairios organizacijos, tiek potencialūs darbuotojai stengiasi būti kuo autentiškesni.

„Organizacijos stengiasi išsiskirti ir pritraukti darbuotoją individualiu požiūriu, kultūra, įdomiomis užduotims, darbuotojams leidžiama būti savimi. Vis dažniau vartojami terminai „autentiška lyderystė“, „autentiškas darbuotojas“, kuris yra toks, koks yra, o organizacija jį samdo būtent dėl unikalių savybių. Jau nėra taip, kad yra ruošiamos armijos, visi vienodai štampuojami – tokių prigaminama unievrsitetuose ir visi jie išeina į darbo rinką, dėl ko dabar vis labiau vertinamas savitumas“, – sako ji.

Kaip sako I. Simonkevičienė, organizacinės struktūros šiais laikais yra kaip niekada pasikeitusios: jeigu anksčiau viskas buvo sustyguota procesais, tai dabar organizacijos yra vis labiau valdomos projektiniu principu.

„Nebėra aiškių hierarchijų, stabilių nusistovėjusių struktūrų: komandos susiburia projektui arba tam tikram laikotarpiui. Po to vieni darbuotojai išeina į rinką, o kiti toliau ieško galimybių. Taip pat vis labiau ryškėja laisvai samdomo darbuotojo kultūra, Lietuvoje ši tendencija kol kas dar ne tokia ryški, nes mūsų verslo aplinka yra labai dinamiška ir dabar taip nėra, kad įsipareigojama dvidešimčiai metų“, – tvirtina I. Simonkevičienė.

Apibendrinus galima teigti, jog šiuolaikinė darbo rinka yra ypač spalvinga. Nusistovėjęs požiūris, jog dažna darbų kaita žymi žmogaus nepastovumą ir negebėjimą įsipareigoti, po truputį keičiasi. Naujesnės kartos vadovai vertina žmogaus polinkį naujovėms ir mokėjimą išlipti iš komforto zonos. Dar Sovietų Sąjungos laikais „įskiepytas“ požiūris, kad, baigęs aukštąją ar aukštesniąją mokymo instituciją, gausi paskyrimą ir privalėsi toje pačioje vietoje dirbi visą gyvenimą, po truputį tampa nebemadinga.

Susiję