Tad kaip mados industrija atrodo žmogui, kuris pirmą kartą susipažįsta su ja iš vidaus?

Kovo pabaigoje gavau įdomų pasiūlymą. Viena mano pažįstama paklausė, ar norėčiau prisijungti prie Augustės Zukaitės ir Justo Tarozos kolekcijos „Erozija“ pristatymo „Mados infekcijoje“. Mano smalsumas privertė atsakyti: „Žinoma!“

Nors anksčiau esu pozavusi prieš objektyvą, dar niekada nebuvo tekę eiti podiumu. Todėl, būdama atsakinga žurnalistikos studentė, nusprendžiau pasidomėti, kaip gi juo reikia eiti. Tačiau peržvelgusi gal tuziną mados tinklaraščių, pasijutau kaip tikras Sokratas. Žinau, kad nieko nežinau, nes skirtumai tarp gero ir blogo „ėjimo“ man taip ir nepaaiškėjo. Susierzinusi nusprendžiau negalvoti apie tai, kas manęs laukia po kelių savaičių, o atėjus laikui – improvizuoti.

Išaušo balandžio 12-oji – pasirodymo diena. Eidama į Šiuolaikinio Meno Centrą (ŠMC), kur vyko kolekcijos pristatymas, nusprendžiau „pasirepetuoti“. Tada mano galvoje Pilies gatvė tapo ilgu podiumu, o aš, gaudydama savo atvaizdą vitrinose, bandžiau suprasti, kaip reikia teisingai žingsniuoti. Nežinau, ar kažkas mane matė, o jeigu ir matė, ar suprato, ką aš darau, tačiau esu įsitikinusi – atrodžiau juokingai.

Patekusi į užkulisius susipažinau su Justu, papasakojau jam apie savo ką tik turėtą repeticiją, o jis man apie bemiegę naktį prie siuvimo mašinos. Kol rinkosi kiti modeliai, pasimatavau rūbus, kuriuos turėsiu demonstruoti vakare, dizaineris su padėjėjomis išrinko aksesuarus. Džiaugiausi, kad su apranga jaučiausi patogiai, nes neturint patirties, net menkiausios smulkmenos pasirodymo metu gali trukdyti.

Persirengusi atgal į savo drabužius laukiau, kada prasidės mūsų repeticija. Tik tada atkreipiau dėmesį į čia esančius žmones. Dar niekada neteko būti patalpoje, kurioje yra tiek daug gražių žmonių. Visi jie lyg ką tik nužengę nuo spalvotų žurnalų viršelių. Norėdama susipažinti, pakalbinau kitas čia susirinkusias merginas. Dauguma jų  profesionalės, priklausančios modelių agentūroms bei turinčios nemažai patirties, nepaisant to, jog jos vis dar tėra moksleivės.

Nors tikėjausi, kad repeticijos metu mane kas nors pamokys kaip gi dėlioti tas kojas, niekas to nepadarė. Koordinatorė mums paaiškino tik ėjimo trajektoriją ir leido praeiti podiumu vieną kartą. Eidama bandžiau įsiklausyti į muzikos ritmą, nes tikėjau, kad tai padės nusiraminti ir užtikrins, jog einu nei per lėtai, nei per greitai. Mūsų repeticija truko tik 15 minučių. Prasidėjo dar vienas laukimo etapas.

Kai scenos darbuotojai baigė savo darbus, o ŠMC koridoriai nurimo laukdami renginio svečių, užkulisiuose prasidėjo tikras chaosas: prie modelių zujančios makiažo specialistės, su žirklėmis bėgiojantys ir visus nereikalingus siūlelius karpantys padėjėjai, susierzinę dizaineriai plaukų lako debesyse aiškinantys stilistėms, kaip turi atrodyti modelių šukuosenos, prie aukštakulnių besipratinantys modeliai, vaikštantys nuo vienos ekspozicijų salės sienos iki kitos, kiekvieną detalę fiksuojantys fotografai bei jau pavargti spėję renginio organizatoriai, klausiantys: „Ar jau galime pradėti?“

Kai mano makiažas ir šukuosena buvo baigti, atėjau persirengti. Siekiant nesugadinti grimuotojos ir plaukų stilistės darbo, apsirengti man padėjo du žmonės. Dizaineriai išrinko tinkamus batus, padėjėjos užsegė vėrinį ir paruošė rankinę. Ir vėl laukimas.

Viskas atrodė gerai, jaučiausi tiesiog nuostabiai, į galvą net šmėstelėjo mintis: „maniau, bus sunkiau.“ Tačiau neperšokus griovio, nesakyk op!

Baigiantis pertraukai, po kurios laukia „Erozijos“ pristatymas, prie mūsų pribėgo viena iš padėjėjų ir drebančiu balsu paklausė: „Kuri iš jūsų avi 39 batus?“ Man pakėlus ranką, ji liepė eiti su ja. Grįžus į persirengimo erdvę supratau, jog teks keistis batais.

Paprastam žmogui atrodytų, jog didelis čia daiktas apsiauti vienu dydžiu didesnius batus. Tačiau, žinant, jog tave stebės pilna salė žmonių, pasidaro baisiai nejauku. Kaip ir galima tikėtis, naujieji batai smuko nuo mano pėdų. Ieškodami greito sprendimo, suveržėme kulną prilaikantį dirželį kiek tik galėjome, o į batelio vidų prikišome laikraščio skiaučių. Iš salės pasigirdo balsas: „Svečius kviečiame grįžti į savo vietas.“

Mes išsirikiavome į liniją pagal eiliškumą, mano numeris – 16. Dizaineriai paskutinį kartą įsitikino, kad viskas atrodo taip, kaip turi atrodyti. Šalia salės kabėjusio televizoriaus ekrane, dizaineriai ir koordinatorė stebėjo, kaip renginio žiūrovai užpildo eilėmis surikiuotas kėdes. Balsas salėje praneša: „Justas Taroza ir Augustė Zukaitė – „Erozija““, pasigirsta muzika, išleidžiamas pirmasis modelis.

Norėdama nusiraminti, pabandžiau nukreipti mintis kuo toliau nuo per didelių batų ir rankinės, slystančios iš mano sudrėkusių delnų. Pradėjau stebėti Justą, nervingai kramtantį vandens buteliuko kamštelį. Jis ekrane akylai stebėjo kiekvieną modelį.

Į salę išėjo 15-tasis numeris, sekanti – aš. Koordinatorė padeda savo ranką man ant peties, aš laukiu jos komandos. Įdomu, ar ji, laikydama mano petį, jautė mano pulsą. Manau, kad taip, nes širdies plakimą jaučiau visame kūne. Kiekviename pirštelyje, keliuose, kakle. Atrodė, jog širdis tuoj per gerklę iššoks. Išgirdau tik „eina.“

Išties, didžiausia mano problema, su kuria susiduriu scenoje, yra drebantys keliai. Muzikos mokykloje, kur mokiausi dainavimo, dėstytojai sakydavo, kad turiu nuostabų vibrato. Tačiau man visą laiką atrodė, jog tai ne mano balso stygų, o drebėjimo padarinys. Keisčiausia tai, jog einant podiumu keliai nedrebėjo. Nežinau kodėl, bet man pavyko išlikti ramiai. Net nuo pėdų smunkantys laikraščio skiaučių prikimšti batai po kokių 5 žingsnių nustojo trukdyti. Nors podiumas šiemet pasižymėjo savo ilgumu, iš jo pamenu nedaug. Prisimenu tik ryškias šviesas, fotografus ir „Mados infekcijos“ logotipą posūkiuose.

Pasirodymui pasibaigus, negalėjome susilaikyti ir bėgdami koridoriumi atgal į užkulisius šūkavome, plojome, sveikinome vieni kitus. Netrukus, į mums skirtą erdvę grįžo ir dizaineriai, juos pasitikome aplodismentais. Justas ir Augustė apkabino kiekvieną modelį ir padėkojo už pagalbą. Persirengus, paskutinį kartą pasveikinau kolekcijos kūrėjus ir atsisveikinau.

Po tokio sėkmingo vakaro, nesinorėjo taip greitai skirstytis, taigi aš ir dar pora merginų tiesiog stovėjome lauke ir juokėmės, kad puošnus modelio gyvenimas baigėsi, o dabar laikas eiti į stotelę laukti autobuso. Taip mano, kaip modelio diena, ir baigėsi.

Susiję