Bibliotekoje galima ne tik skaityti?

Šilta antradienio popietė. Penktas Martyno Mažvydo bibliotekos aukštas. Salė pavadinimu meno erdvė. Šiandien čia – meno edukacija „Monotipija“. Monotipija – technologija, kai atspaudžiant įvairias medžiagas ant paviršiaus (popieriaus, stiklo) išgaunamas vienetinis kūrinys. Pasirodo, kad tai išbandyti gali ne tik profesionalūs dailininkai.

Monotipiją gali kurti visi. Kamilės Gineikaitės nuotrauka.Monotipiją gali kurti visi. Kamilės Gineikaitės nuotrauka.

Meno erdvė

Erdvės centre ratu sustatyti aštuoni stalai, šalia jų kėdės, šalia kambario sienų pristatyta dar daugybė kėdžių. Atidarius duris, patalpoje ant prie sienos esančių kėdžių sėdi dvi, maždaug trisdešimties metų moterys, tačiau likus kelioms minutėms iki užsiėmimo pradžios į užsiėmimą suguža ir likę dalyviai. Užsiimdami monotipijų kūryba savo antradienio popietę nusprendžia aštuoni žmonės: septynios moterys ir vienas vyras.

Į meno erdvę įžengia ir meninininkė, užsiėmimo vedėja Eglė Jovaišaitė. Šios meno edukacijos vyksta jau ne pirmą kartą, praeityje dalyviai kūrė koliažus, gamino savo popierių.

Todėl ir E. Jovaišaitė iš karto pastebi naujus veidus ir pakviečia visus drąsiai sėsti prie stalų. Menininkė teiraujasi naujųjų dalyvių, kurių tąkart apsilanko dvi, ar jos piešia profesionaliai, ar domisi menu ir piešimu. Susipažinusi su naujosiomis dalyvėmis, menininkė pradeda savo edukacinį užsiėmimą.

Monotipijos teorija

E. Jovaišaitė papasakoja, kas yra monotipija, pabrėžia, kad antro lygiai tokio pat darbo išgauti neįmanoma. Ji atkreipia dėmesį, kad net stipriai įspaustas kartonas popieriuje palieka antspaudą.

Savo pasakojimą menininkė vizualizuoja ir pateikia kelių lietuvių dailininkų pavyzdžių. Rodydama kiekvieną darbą ji nuoširdžiai gėrisi monotipijomis, bando įspėti, kas atspausta, deja, ne visada taip aiškiai matosi. Tada ji trumpai perbėga žingsnius, kuriuos reikia padaryti: išsirinkti medžiagą, užtepti ant jos dažų ir uždėjus ant jos sunkų daiktą atspausti popieriaus lape. Tema, kuria kurs dalyviai – akmuo vandenyno dugne.

Užsiėmimo vadovė ragina mąstyti kūrybiškai, galbūt akmenį stebėti iš šono, galbūt – iš viršaus, apgalvoti spalvas, koks bus vanduo, šviesus ar tamsus, atkreipia dėmesį, kad vandenynas banguoja ir yra judantis ir reikia tai atvaizduoti. Viena užsiėmimo dalyvė juokauja: „Piešiu, kad esu akmenyje. Viskas bus juoda.“

Monotipija praktiškai

Baigia kalbėti E. Jovaišaitė ir visi aštuoni dalyviai susiburia prie vieno stalo, ant kurio buvo sudėtos priemonės: devynių spalvų dažai, daugybė kartonų, plastiko detalės, nerta servetėlė, žirklės, popierius, paletės, indeliai vandeniui, vanduo, teptukai, medinis kilimėlis. Išsidalinę priemones visi drauge tyloje dirba ir bando sukurti monotipus, išskyrus dvi moteris, kurios piešdamos tyliai šnekučiuojasi.

Vieni žmonės dažų tepa daug ir tamsių, bando vaizdą atspausti kuo tikroviškesnį, tačiau yra ir tokių, kurie vandenyną vaizduoja žalią. Tačiau kiekvienas bandydamas popieriuje atspausti ar servetėlės, ar kartono, ar medinio kilimėlio raštą nežino, koks tiksliai jis išeis, ir kiekvieno akyse tą akimirką, kai patraukiamas antspaudas matoma lengva nuostaba, girdimi ir keli tylūs aikčiojimai ar atsidusimai.

Rezultatai

Vis dėlto  monotipijų kūryba nėra švarus darbas, rankos lengvai išsitepa dažais, bet ir pati užsiėmimo vadovė dar pradžioje perspėja, kad išsitepti teks. To dalyviai neišsigąsta ir drąsiai keturiasdešimt minučių kuria savo meno kūrinius. Vyriškis per tą laiką spėja sukurti net du, tiesa, jam šiek tiek nepasiseka: ant meno erdvės kilimo išpila šiek tiek vandens, kurį truputį susikrimtęs išvalo.

Meno edukacijos vadovė prie kiekvieno iš dalyvių prieina, klausia, kaip sekasi, pagiria, kaip šauniai dirba, jei reikia patarimų, pataria, ką daryti geriau.

Kiekvieno žmogaus rezultatas vis kitoks. Viena moteris savo piešinį padaro labai tamsų: mėlyname kvadratinį raštą turinčiame fone ji atspaudžia daug juodų linijų. Kita moteris priešingai, tepdama vis skirtingas spalvas ant servetėlės sukuria daug bangų turintį vandenyną, kurio dugne buvo atspaustas rudas glamžytas popierius, sudaręs akmens iliuziją.

Po užsiėmimo

Po lygiai vienos valandos ir dvidešimt septynių minučių meno edukacijos „Monotipija“ dalyviai išeina į pavasariškai šiltą Vilniaus vakarą. Kiekvienas iš jų patraukia skirtingais keliais. Vieni mėgausis pavasariu, kiti skubės namo, tačiau tą vakarą jie visi jau buvo nudirbę vieną darbą ir sukūrę bent vieną meno kūrinį.

Šiandien žmogus atėjęs į biblioteką gali kurti įvairų meną, dalyvauti diskusijose ir net žiūrėti filmus. Tikrai taip, bibliotekoje galima ne tik skaityti!