Mindaugas Nastaravičius: „Svarbiausia – ne kaip, o ką ir kodėl“
„Per dvylika minučių turite užduoti visus klausimus“, – taip prasidėjo mano pokalbis su Mindaugu Nastaravičiumi. Žurnalistas, poetas ir dramaturgas 15–oje Vilniaus knygų mugėje pristatė savo eilėraščių knygą „Mo“. Didžiulio renginio šurmulyje kur kas mažiau lyrikos ir laiko apmąstymams, nei antrojoje poeto knygoje.
Mindaugas Nastaravičius. Simonos Aginskaitės nuotrauka. „Mo“ – poezija apie praeitį ir atmintį, apie santykį su savimi ir žmonėmis. Knygos pristatyme dalyvavusiam vertėjui ir poetui Gyčiui Norvilui išgirdus šį neįprastą raidžių junginį „pirmas įspūdis buvo joks“ ir tik vėliau paaiškėjo, kad M. Nastaravičiui „ne revolveriai, o plūgo rankenos iš kišenių kyšo“, – taip aiškiai jaučiama kaime užaugusio poeto kalbėsena. Panašiai knygą komentavo ir poetas, eseistas Rimantas Kmita, pavadinęs M. Nastaravičių tuteišių kaimo dainiumi.
Trumpa pažintis su M. Nastaravičiaus poezija:
Kodėl pasirinkote eilėraščius publikuoti klasikine, knygos forma? Ar nesinori jos įvilkti į elektroninį rūbą, ar pateikti naujai, kaip tai daro AVaspo kolektyvas arba slemo poetai?
Man visą laiką atrodė ir tikiu, kad ir toliau atrodys, jog svarbiausia yra ne kaip, o ką ir kodėl. Visiškai vertinu jūsų pasakytas šiuolaikines poezijos sklaidos tendencijas, ar tai būtų koncertai, ar elektroninės knygos. Sau nekeliu jokių formos atsinaujinimo būtinybių. Vertinu popierines knygas, bet jeigu kada nors atsirastų galimybė išleisti knygą ir elektroninę, tai ją leisčiau. To labai nesureikšminu. Kalbant apie formą, man labai patiko filosofo Arvydo Šliogerio mintis apie tai, kad mes nesistebime, jog upelis, medis per tūkstančius metų savo formos nekeičia.
Liudas Vasaris sako, kad kaip kunigas jis ne poetas, o kaip poetas – ne kunigas. Jums, kaip žurnalistui, rašančiam poeziją, būtų galima pritaikyti tą patį?
Man viską galima pritaikyti taip, kaip skaitytojui norisi. Vėlgi, man svarbiau ne kaip žmogų pavadinsi, o ką tas žmogus daro ir kodėl tai daro. Esu baigęs žurnalistikos studijas, dirbau žurnalisto darbą, o poezija man buvo svarbi visą laiką. Galiu būti vadinamas žurnalistu, kuris rašo poeziją arba rašo teatrui. Mano tikslas yra tai, ką aš dirbu, daryti kuo įmanoma nuoširdžiau, jaučiant atsakomybę. Kalba man rūpi ir vienaip ar kitaip, tikiuosi toliau iš jos gyventi.
„Mo“ – knyga apie Marijampolį, vietą, kurioje užaugote. Būtų galima teigti, kad tai savotiškas žurnalistinis reportažas?
Aš nesutikčiau, kad knyga yra apie Marijampolį. Galbūt ji yra apie praeitį, apie atmintį. Natūralu, kad ši atmintis formavosi krašte, kuriame tu užaugai. Klausimą apie žurnalisto ir poeto dualizmą suprantu, bet nenorėčiau gretinti šių dviejų sričių ir jų galimybių susitikti. Tai yra labai skirtingi dalykai. Esu daręs radijo pasakojimą apie šienapjūtę Marijampolyje, kai atlikau praktiką LRT radijuje. O šiaip su žurnalistika Marijampolio niekaip nesieju, kaip nenorėčiau sieti ir su poezija.
Rašote literatūrologijos magistro darbą apie sovietmečio inteligentiją. Kas yra intelektualas šiandienos Lietuvoje?
Man atrodo, kad šiandien intelektualas Lietuvoje yra pirmiausia tas, kuris yra laisvas. Nebūtinai išsilavinęs ir apsiskaitęs kokių nors mokslų daktaras, bet žmogus, kuris gali kalbėti ir mąstyti visiškai be jokių ribų, nebijodamas aplinkybių, savęs. Tai susiję su laisvu, bet atsakingu kalbėjimu, kai tu suvoki, jog tavo kalbos kas nors gali klausytis.
Susidaro įspūdis, kad toks įvairiapusiškas darbas su kalba tiek žurnalistikoje, tiek poezijoje ar dramaturgijoje Jums puikiai sekasi.
Interviu įrašą su Mindaugu Nastaravičiumi galėsite išgirsti kovo 2 dieną, sekmadienį, nuo 22 valandos ZIP FM radijo laidos „Sunday Bug“ eteryje.
Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – dr. Jolanta Mažylė.
