Kristijono Donelaičio asmenybė – dosnus palikimas Lietuvai
Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės. / Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo, / Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto. (Kristijonas Donelaitis ,,Metai“ ,,Pavasario linksmybės“)
Dokumentinis K. Donelaičio portretas, atkurtas habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus. (nuotr. iš knygelės ,,Kristijono Donelaičio palaikų tyrinėjimo medžiaga") Daugelis turbūt prisimena šias pirmąsias eilutes iš Kristijono Donelaičio poemos „Metai“. 2014 – ieji Lietuvoje paskelbti Kristijono Donelaičio metais. Nuo sausio mėnesio prasidėję renginiai, skirti poeto 300 – osioms gimimo metinėms paminėti, tęsiasi iki dabar. Organizuojamos viktorinos, parodos, poemos skaitymai, konferencijos. Bandykime iš arčiau pažvelgti į iškilią Kristijono Donelaičio asmenybę.
Tolminkiemio bažnyčios atstatymas – pagarbos ženklas poetui
Prieš 50 metų tarptautiniu mastu minėtas K. Donelaičio 250 – ųjų gimimo metų jubiliejus. Siekta tinkamai įamžinti šio garbaus žmogaus atminimą. Norint įvykdyti užsibrėžtus tikslus, sudaryta nuolatinė Kristijono Donelaičio komisija, kurioje dirbo kompetentingi literatūrologijos, archeologijos, istorijos, architektūros ir medicinos mokslų specialistai. Vienas iš komisijos narių – archeologas, plastinės rekonstrukcijos specialistas, tyrimų organizatorius habil. dr. Vytautas Urbanavičius, kuris sutiko pasidalinti prisiminimais.
„Sudarytos komisijos tikslai buvo atstatyti Tolminkiemio bažnyčią, surasti Kristijono Donelaičio kapą bei atkurti dokumentinį jo portretą. Mums buvo paskirtas uždavinys – išvalyti griuvėsius bažnyčioje, kuri pastatyta 1756 m. Kristijono Donelaičio iniciatyva. Taip pat reikėjo surasti buvusios bažnyčios pamatus. Architektas Kazys Napoleonas Kitkauskas ėmėsi šių darbų. Domėjosi panašiomis bažnyčiomis, studijavo archyvinę medžiagą, ieškojo atitikmenų, rengė brėžinius. Galiausiai pagal jo parengtą projektą buvo atstatyta Tolminkiemio bažnyčia. Jau atstatytoje Tolminkiemio bažnyčioje perlaidoti Kristijono Donelaičio palaikai. Poetas palaidotas toje pačioje kriptoje, kurioje ir buvo rasti jo palaikai tyrinėjimų metu“, – prisimena V. Urbanavičius.
Atkurtas dokumentinis Kristijono Donelaičio portretas
Tolminkiemio bažnyčios atstatymas nebuvo vienintelis darbas, kurio ėmėsi sudarytoji komisija. Siekta rasti palaikus ir atkurti atvaizdą. Bandydami surasti poeto kapavietę, specialistai patyrė sunkumų, kadangi nebuvo jokių tikslių duomenų.
„Ieškodami Kristijono Donelaičio kapo, neturėjome jokių tiesioginių įrodymų, leidžiančių tvirtai teigti, kad tai būtent jo kapas. Tolminkiemio bažnyčioje buvo rasti 25 gerai išsilaikę ir apie 30 sunaikintų kapų. Mes naudojomės duomenimis pagal laidojimo eilę. Labiausiai rūpėjo atsirinkti iš trijų paskutiniųjų kapų. Po detalių paieškų buvo išsiaiškinta, kad Kristijonas Donelaitis palaidotas šalia antmono Ruigio. Pastebėta, kad jo kapas buvo labai kuklus: jokių liekanų ar papuošalų detalių, vaizduojančių materialumą“, – prisiminimais apie tyrimą dalijasi V. Urbanavičius.
Nustačius, kuris kapas laikytinas K. Donelaičio, nuosekliai imtasi kitų darbų – atkurti dokumentinį poeto portretą. „Tuo metu aš mokiausi aspirantūroje (dabar magistrantūra – aut. past.) ir buvau paimtas į šią ekspediciją. Man asmeniškai buvo patikėta užduotis – atkurti Kristijono Donelaičio portretą, remiantis plastinės rekonstrukcijos metodu. Šiam darbui vadovavo plastinės veido rekonstrukcijos laboratorijos vadovas daktaras Michailas Gerasimovas. Mes dirbome trise. Visi mūsų piešiniai buvo gana panašūs, tačiau buvo ir skirtumų.
Atkurtas Donelaičio portretas nėra meninis. Tai dokumentinis portretas, kuriame pastebimi pagrindiniai veido bruožai, atkurti pagal kaukolę. Siekdami sukurti meninį portretą, dailininkai turi remtis anatomijos dėsniais, galinčiais duoti atspirties tašką,– akcentuoja archeologas V. Urbanavičius.
Lietuviškasis Homeras ar Dantė?
Apie K. Donelaitį parašyta nemažai straipsnių, suorganizuotas ne vienas renginys, tačiau, kaip jis vertinamas lyginant su Europos poetais? Manoma, kad Kristijonas Donelaitis gali būti siejamas su Homeru. Tiek K. Donelaitis, tiek Homeras yra mitologizuotos asmenybės, abiejų kūriniai yra panašios formos, parašyti hegzametru. Šiemet knygų mugės metu lietuvių literatūros ir tautosakos institutas dalyviams pristatė parodą ,,Lietuvos Homeras“, kurioje K. Donelaitis laikytinas lietuviškuoju Homeru. Su kuo dar galėtume palyginti K. Donelaitį?
,,Maironis kitadosjį lygino su Dante. Manau, galėtume lyginti jį su bet kuriuo kitu Europos ar pasaulio didžiuoju kūrėju. Donelaitis – toks vienas. Savo kūryboje jis tiesiogiai rėmėsi Homero Iliada, Heziodo „Darbais ir dienomis“, Vergilijaus „Georgikomis“ bei „Eneida“ – mintimis apie K. Donelaitį dalijosi humanitarinių mokslų daktarė Ilona Čiužauskaitė.
Skaityti hegzametru – sudėtinga, bet įdomu
K. Donelaičio kūrybą suprasti išties nelengva. Turime pripažinti, kad tai ne tas rašytojas, kurio kūrybą galėtume „krimsti“ prieš užmiegant. Vis dažniau girdime, kad K. Donelaičio ,,Metus“ nuobodu ar neįdomu skaityti.
Taigi kodėl vis mažiau skaitome K. Donelaitį? Kaipgi sudominti mokinius bei mokomąją medžiagą pateikti inovatyviau? Literatūrologės I. Čiužauskaitės nuomone, mokiniams skaityti „Metus“ neįdomu pirmiausia dėl to, kad sunku įveikti hegzametrą, tai nėra lengva eilėdara; daug nežinomų, neaiškios reikšmės žodžių, reiškiančių to meto realijas. Antra, mokiniai nėra susipažinę su kontekstu, kaip atsirado ši poema, kokia politinė, ekonominė ir kultūrinė situacija buvo tuomet, kai radosi ši poema. Siekiant mokinius sudominti Donelaičio „Metais“, galbūt būtų galima ieškoti gyvojo žodžio tradicijos – pavyzdžiui, duoti pasiklausyti įrašų, kad ir aktoriaus Rolando Kazlo įskaitytų „Metų“, surengti Kristijono Donelaičio skaitymus, kad mokiniai patys bandytų po kelias hegzametro eilutes paskaityti.
„Šiuo kūriniu tikrai įmanoma sudominti. Skaitant šią poemą su mokiniais, reikia stengtis išvengti nuobodumo ir stereotipinių klausimų apie charakterius, didaktizmą. Tekstą galima sieti su šiomis dienomis: transformuoti Donelaičio aprašytus pamokymus, charakterius. Skaitant šį tekstą, dažnai nuskamba klausimas, ką reiškia vienas ar kitas žodis. Siekiant išvengti tokių klausimų, mokiniai gali sudaryti savo žodynėlius, kuriuose fiksuotų nežinomus žodžius. Toks metodas ne tik padėtų geriau suvokti kūrinį, bet ir plėstų kultūrinį akiratį. Manau, kad Kristijono Donelaičio poema „Metai“ pelnytai iki šių dienų yra skaitoma mokyklose ir pristatoma kaip mūsų tautos kultūrinis paveldas“, – mintimis dalijasi Lietuvos edukologijos universiteto lietuvių filologijos bakalaurantė Martyna Grubytė.
Kalbėdamiesi su lietuvių kalbos pedagogais, išgirstame nuogąstavimų, kad mokiniai nenoriai skaito K. Donelaičio „Metus“. Tačiau negi galėtume atsisakyti skaityti šį unikalų kūrinį, kuris mums suteikia visiškai kitą supratimą apie darbą, gamtos teikiamą malonumą, santykius su žmonėmis? Nejau norime pamiršti savo šaknis, nuo kurių prasidėjo mūsų literatūra?
„Kristijono Donelaičio poema „Metai“ šiandieninėje mokykloje yra reikalinga vien dėl savo unikalios kalbos, meninių raiškos priemonių. Šiandien, kai gyvename mus užvaldžiusiame naujųjų technologijų amžiuje, kai mokiniai knygų skaito nedaug, o jeigu skaito, tai renkasi dažniau jaunimo literatūrą ir tą pačią skaito kompiuteryje, tokie tekstai kaip „Metai“ tampa egzotika. Skaitant su mokiniais šį tekstą, dažnai tenka susidurti su klausimu, ką reiškia vienas ar kitas žodis, tai rodo, kad mūsų vaikai tolsta nuo lietuvių kalbos šaknų, mokiniai neįsivaizduoja, koks gyvenimas buvo iki jų dienų. Šią poemą mokykloje reikia skaityti todėl, kad mokiniai pajustų, kokia turtinga ir graži yra lietuvių kalba. Kad suprastume, jog mūsų kalba graži yra nuo seno, kad jaunimas išgirstų šiandien jau primirštą mūsų kalbos dainiškumą“, – pasakoja būsimoji lietuvių kalbos pedagogė M. Grubytė.
Turime kuo didžiuotis
Didis džiaugsmas kiekvienai tautai – galimybė didžiuotis šalimi ir jos žmonėmis. Esame turtingi, kad turime tokių asmenybių kaip K. Donelaitis.
„Donelaičio asmenybė – įvairialypė. Itin žavi jos šakotumas, gebėjimas derinti įvairias veiklas, mokėjimas svetimų kalbų – mokėjo keletą antikinių kalbų, pamokslus sakė lietuviškai ir vokiškai; žavi šios asmenybės darbų mastas, gebėjimas pažinti antikinę kultūrą. Jo asmenybės iškilumas matomas visose gyvenimo srityse – jis ne tik paprastų žmonių švietėjas, mokytojas, kunigas, pamokslininkas, bet ir paprastas, žmogiškas, jautrus tiems, kurie šalia. Juk, pavyzdžiui, pasirūpino, kad žmona Ana Regina neskurstų likusi viena,“ – gražių žodžių K. Donelaičiui negailėjo literatūrologė I. Čiužauskaitė.
