Nuo nuobodulio iki knygų tinklaraščio
Jubiliejinėje 20-ojoje Vilniaus knygų mugėje į diskusiją „Tinklaraščiai apie knygas. Kaip tapti nuomonės formuotoju?“ susibūrė daugiausia sekėjų Lietuvoje turinčios knygų tinklaraštininkės Monika Mikėnaitė („Kitty Writer“), Lina Girčytė-Juškė, („Fantastiškų (-os) knygų žiurkės”), Ieva Visockienė („Perskaičiau”) ir Nora Žaliūkė („Knygų dama”).
Užsienyje knygų tinklaraščiai jau ilgą laiką yra įprastas dalykas. Lietuvoje – unikali naujovė dalintis tuo, ką perskaitei ar planuoji skaityti, rekomendacijos, patarimai bei apžvalgos. Ar tokios koncepcijos tinklaraščiai diktuoja ką mums skaityti ir kas slypi kitoje ekrano pusėje?
Jau pačioje diskusijos pradžioje buvo aptariama, kaip gimė knygų tinklaraščiai. Tam nereikėjo konkrečių planų ar tikslo pavergti širdis. Nei viena iš diskusijos dalyvių netikėjo, jog rašydama tinklaraščius apie knygas, gali sulaukti sėkmės ir susidomėjimo. Gyvenant mažame miestelyje, kuriame nėra daug pramogų, ar tiesiog nuobodžiaujant karštą vasarą atsirado pašnekovių gyvenimo dalimi tapę knygų tinklaraščiai.
Bene žinomiausia, 10 tūkstančių savo paskyros sekėjų turinti „Knygų dama“ atviravo, jog knygų tinklaraščio rašymas jai – ne vien tik pomėgis. Euforija, kai tik pradėjus rašyti tinklaraštį sulaukiama dėmesio, o tas pripažinimo jausmas, kai leidyklos pradeda siųsti knygas dovanų, autorės žodžiais, „apima pirmoko sindromas, bijai suklysti, nes nežinai, kaip elgtis su tom knygom“. Tačiau perlipus tą bandymo laikotarpį ir sulaukus daugiau skaitytojų, sekančių apžvalgas, daugėja ir atsakomybės bei keičiasi leidyklų požiūris į tai, ką tu skaitai ir rekomenduoji savo auditorijai.
Šioms įžvalgoms pritarė ir Ieva Visockienė, teigdama, kad pradėjus rašyti tinklaraštį ir sulaukus palaikymo, jaučiamas šioks toks laimėjimas, pajuntama ta rašymo laisvė, kuri įdomi ir skaitytojams, bet vėliau visa tai it manipuliacinis instrumentas, kuris įspraudžia į tam tikrus leidyklų nustatytus rėmus.
„<…> iš tiesų labai skirtingai leidyklos bendradarbiauja, vienos tiesiog paprašo tavo adreso, atsiunčia ir visiškai nesidomi kas bus toliau ir tiesiog palieka tau laisvę, kad jeigu tu nenori tu gali iš viso jų neaprašinėti, kitos kreipiasi ir sako mes norim iki tos dienos apžvalgos, tai kas man atrodė labai taip įspraudžia vos ne į darbinį santykį nors man už tai nieks nemoka, bet aš esu labai pareigingas žmogus ir aš tada stengiuosi ten greitai tą knygą perskaityti <…> aš jaučiuosi, kad aš buvau pakliuvus į tuos spąstus, nes naujienų yra daug, aš neskaitau taip greitai gal kaip kitos, tokių skaičių nepasiekiu, aš pasijutau vieną akimirką, kad aš tarsi dirbu neapmokamą darbą skaitau tik naujienas ir sau keliu moralinius tokius terminus, suspėti perskaityti ir aprašyti ir dabar galvoju, kad taip kažkiek aš atėmiau iš savęs, atėmiau visišką laisvę, laisvę iki galo pasirinkti kažkokį džiugesį iš to savo pomėgio“, – dalijosi patirtimi „Perskaičiau“ tinklaraščio autorė.
„Parašyk gerai, arba nebeduosim knygų“
Tinklaraščio „Knygų dama“ autorė neslepia, kad už dovanojamų knygų slypi kur kas daugiau nei dėliojama dienotvarkė. Ji pasidalijo patirtimi, kai parašius, savo subjektyvia nuomone pagrįstą apžvalgą, sulaukiama atsako tiek iš leidyklų, tiek iš knygų autorių.
„Aš parašiau negerą atsiliepimą, kaip man knyga tikrai nepatiko ir turinio prasme ir gramatikos, knygos apipavidalinimo, daug kas su ja buvo negerai, aš parašiau mandagiai, tiesiog, mano nuomonė, buvo tokia ir aš gavau asmenišką laišką iš vieno iš leidyklos viršūnių, kokia aš nieko nesuprantanti, kokia aš bloga ir kad man knygų nebeduos, dar vis duoda tas knygas ir aš sureagavau labai mandagiai, aš pasakiau, ačiū už jūsų nuomonę, man buvo labai malonu, mano nuomonė, buvo tokia, jūs žinot, kad aš rašau, kaip man atrodo ir mes viską buvom apkalbėję, tada aš gavau dar vieną piktą laišką, kokia aš esu bloga ir kad aš atsikalbinėju, bet aš tas knygas iki šiol gaunu ir aš rašau taip, kaip man atrodo“, – teigė Nora Žaliūkė.
Tačiau norint neprarasti savo sekėjų ir gero vardo, svarbu nepaleisti to, kas tau patinka ir nepataikauti leidėjams ar knygų autoriams, o rašyti taip, kaip tau atrodo. Kaip metodą, išvengiant nemalonumų ir užbėgant įvykiams už akių pateikė Lina Girčytė-Juškė.
„Aš visą laiką visus įspėju iš anksto, kad jūs gausite tokią apžvalgą, kokia man pasirodė knyga ir jeigu jūs bijote mano apžvalgos, tai neduokit man knygos. Tai ir autorius, jeigu yra prašęs paskaityti rankraščius, aš iš anksto visiškai atsiprašau, kad gali nepatikti visiškai, ką parašiau, tai stengiuosi išlikti sąžininga ir manau, kad mano tinklaraščio skaitytojai už tai mane ir vertina ir dažnai sako, kad ir iš tikrųjų atitinka, ką parašiau, nes visą laiką galiu pasiginčyti, jeigu nesutinka ir iš tikrųjų yra labai daug galimybių, kad kažko nepamatai, nepaskaitai ir mėgstu labai padiskutuoti, bet stengiuos, kad būtų apžvalga nuosekli”, – atviravo „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės” tinklaraščio autorė.
Tinklaraščių duona, kurią ne visi nori valgyti
Diskusiją apibendrino pasvarstymai, ar Lietuvoje galima užsidirbti pragyvenimui iš knygų tinklaraščių. Vieninga nuomonė, kad rinka dar tiesiog per maža ir apie tokias naivias vizijas neverta net svajoti. Monika Mikėnaitė įžvelgė tiek pliusų, tiek minusų, jeigu į tinklaraščius žiūrėtų kaip į asmeninį verslą.
„Jeigu tu ten turi lankytojų daug ir pardavinėti vietą reklamoms, ten kokias paslaugas pardavinėt, nežinau, kokias knygų apžvalgas, siųskit savo rankraščius ir panašiai,<…> pavyzdžiui Amerikoj, su jaunimo literatūra ten gerai „prasimušę” yra, ten leidyklos, ten filmukus kuria, eina į filmo ekranizacijas, į knygų muges didžiausias, ten jau tikrai galima visaip suktis”, bet pati netekti to hobio malonumo ir išlipti į verslo sritį su tinklaraščiais nenorėtų, – teigė „Kitty Writer“ tinklarašio autorė.
Dar buvo paminėtas populiarumo iššūkis. Knygos – diskusijoje įvardijamos kaip siaurą skaitytojų ratą dominanti sfera. Lengviau išpopuliarėti, kai rašoma plačiai auditorijai apie kosmetiką ar stilių. Tie kasdieniai dalykai, kurie liečia vos ne kiekvieno žmogaus interesus, sulaukia spartesnio bei ilgaamžiškesnio susidomėjimo. Todėl knygų tinklaraščiai kurį laiką ir liks tuo nuosavu malonumu. Paprasčiausiai – hobiu.