Mugė baigėsi, tegyvuoja mugė!

Vilniaus knygų mugė, it meistriškai sustyguotas skruzdėlynas, yra vienas didžiausių ir, ko gero, įdomiausių renginių Lietuvoje. Tokio masto reginio organizavimas, rodos, turėtų būti didelis uždavinys, tad kokie gi šio renginio užkulisiai?

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė Vilniaus knygų mugėje. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka.Rūta Elijošaitytė-Kaikarė Vilniaus knygų mugėje. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

Vilniaus knygų mugei praėjus, o darbų krūviams sumažėjus, apie organizacinius rūpesčius ir mugės įspūdžius kalbamės su vienos iš renginio organizatorių, Lietuvos leidėjų asociacijos direktore Rūta Elijošaityte-Kaikare.

– Lietuvos leidėjų asociacija yra viena iš mugės organizatorių.

Lietuvos leidėjų asociacija šiemet sudarė Vilniaus knygų mugės kultūrinių renginių programą – buvome atsakingi už renginius, kuriuos organizavo leidėjai ir kitos institucijos. Keturi Lietuvos leidėjų asociacijos nariai, leidėjai ir aš pati, esame mugės organizacinio komiteto nariai, tad prisidedame savo idėjomis ir mintimis apie būsimus užsienio svečius, galimas naujoves, pokyčius.

– Šių metų knygų mugė pasirinko šūkį: po 20 metų pristatinėti nereikia. Kas, Jūsų manymu, lemia tokį mugės populiarumą?

Sunku atsakyti, kas konkrečiai tai lemia. Turbūt yra skirtingi lankytojų poreikiai – galbūt vieniems tai yra galimybė rinktis tarp įvairiausių renginių ir susitikimų, kitiems – bendra mugės nuotaika. Dar kitus, matyt, atveda noras sutikti mėgstamus autorius, gauti jų autografus. Tikiu, kad kai kurie nebegali į mugę neiti jau vien iš tradicijos.

Man džiugu, kad būtent su knygomis susijęs renginys yra toks svarbus lietuviams. Atrodytų, gyventojų mažėja, o lankytojų mugėje kasmet vis daugiau.

– Kokie Jūsų įspūdžiai po ką tik praūžusios knygų mugės?

Per visus tuos metus, kiek einu į mugę ar joje dalyvauju, išmokau būti, sakyčiau, netgi gyventi joje tas keturias dienas, pasiimti tai, ko man reikia, nebeburnoti ant spūsčių, rasti aplinkkelius. Mugei nusiteikiu, tad man ji yra įvykis, nuotykis, nauji įspūdžiai ir pažintys.

Malonu susitikti žmones, kuriuos dažnu atveju ir sutinku tik tą vieną kartą per metus – pavyzdžiui, savo buvusią klasiokę iš Žemaitijos kasmet sutinku tik čia, visuomet pasilabiname, palinkime viena kitai geros mugės. Tokia ji visad ir būna.

– Koks mugės renginys labiausiai įsiminė?

Įsiminė tie renginiai, kuriuose dalyvavau arba kuriuos organizavau. Kad ir kaip bebūtų gaila, į daugumą renginių užsukau tik prabėgomis. Su Lietuvos leidėjų asociacija turėjome savo informacijos centrą, taip pat organizavome nemažai savų renginių, todėl neturėjau galimybės lankyti kitų renginių tiek, kiek norėjosi.

Tiesa, smagu, jog bent kai kuriuos iš jų galiu dabar peržiūrėti LRT plius kanalu. Girdėjau atsiliepimų, kad vyko daug įdomių renginių. Labai norėjau nueiti į susitikimą su Nora Ikstena, jos knyga „Motinos pienas“ man buvo metų atradimas, tačiau tuo metu turėjau kitą renginį, todėl dabar laukiu ramaus vakaro, kai netrukdoma peržiūrėsiu susitikimo įrašą.

– Kuo šių metų mugė Jums skyrėsi nuo ankstesniųjų?

Mugė kasmet yra kažkuo tokia pati, kažkuo kitokia. Yra gražių tradicijų, yra naujovių. Yra renginių, kurie vyksta kasmet – diskusijos, kino programa, penkerius metus vykstanti muzikos salės programa, parodos, puikus mugės atidarymo renginys, Metų knygos rinkimų apdovanojimai. Šiemet buvo ir gražių naujovių – puikiai praėję ir, tikiuosi, tradicija tapsiantys, šortai: 15 minučių trukmės kritikų ir rašytojų pokalbiai; nepakartojamai puiki naktis mugėje penktadienį – vakaras, apjungiantis poeziją, muziką ir vaizdą.

– Lietuvos leidėjų asociacijos direktore pradėjote dirbti 2018 metų pavasarį, tad ši mugė, organizuota su asociacija, buvo Jūsų pirmoji. Ar tai buvo didelis asmeninis iššūkis?

Taip, leidėjų asociacijoje mano metai pirmi ir pirma mugė su Lietuvos leidėjų asociacija. Didžiausias iššūkis buvo būtent renginių plano sudarymas.

Jau trejus metus esu organizacinio mugės komiteto narė, tačiau iki šiol jokio rimtesnio vaidmens jame taip ir neturėjau. Na, o šie metai parodė, ką reiškia įsitraukti į veiklą visu gyvenimu. Ir tai tikrai laikau iššūkiu pačiai sau.

Pirmas kartas visada reiškia šiek tiek nežinojimo, nepaisant to, kad kiekvieną minutę gauni patarimų ir palaikymą. Tiesiog turi rasti savo darbo būdą, o kai kuriuos dalykus gali sužinoti tik juos patyręs, o ne išgirdęs. Tad sau turiu tikrai daug pastabų ir pasiūlymų kitiems metams, žinau, ką daryti kitaip, kad klaidos nesikartotų. Kartais turi suklysti, kad išmoktum. Tad žinau, kad kitais metais jau bus daug ramiau.

– Ar ne per anksti klausti apie kitų metų mugę?

2020 metų temą turime, data taip pat jau žinoma. Tad dabar metas apmąstyti tai, kas įvyko, susirinkti dalyvių pastabas ir pasiraitojus rankoves dirbti toliau.

Mugė baigėsi, tegyvuoja mugė!