K. Sabolius: „Kinas be filosofijos – primityvus“
Skaitytojus pasiekusi nauja kolektyvinė monografija „Kinas ir filosofija“ skirta ne tik siauram ratui besidominčiųjų – tai LRT studijoje Knygų mugės metu teigė knygos sudarytojai ir autoriai, tarp kurių — Vilniaus universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos filosofijos dėstytojas doc. dr. Nerijus Milerius, filosofė dr. Audronė Žukauskaitė, filosofė profesorė Jūratė Baranova, VU Filosofijos fakulteto dėstytojas dr. Kristupas Sabolius ir kino kritikas Lukas Brašiškis.
Knygos „Kinas ir filosofija“ autoriai diskutuoja apie kino ir filosofijos sankirtą. Iš kairės: Jūratė Baranova, Nerijus Milerius, Audronė Žukauskaitė ir Lukas Brašiškis. Autorės nuotrauka. Doc. dr. Nerijus Milerius ir dr. Kristupas Sabolius atsakė į klausimus apie kino ir filosofijos, teorijos ir praktikos sąlyčio taškus: ar filosofas gali kurti kiną? Ką bendra turi kinas ir filosofija? Ką turi išmanyti šios knygos skaitytojas?
Kino kūrėjas – filosofas
Pradėjus gvildenti klausimą apie filosofus, kuriančius kiną, visų akys nukrypo į vieną iš monografijos straipsnių autorių Kristupą Sabolių, kuris yra 2013 metais pastatyto filmo ‚,Lošėjas“ scenarijaus bendraautoris. K. Sabolius teigė, kad kinas ir filosofija gali vienas kitam padėti ir trukdyti. „Kai filosofinės idėjos yra įvaizdinamos kine, išeina siaubingi rezultatai, bet kai filosofijos kine visiškai nėra, tai dažnai kinas tampa ideologinis arba primityvus ir nelabai įdomus išrankesniam žiūrovui,“ – kalbėjo „Lošėjo“ scenaristas. Filosofinius konceptus, įsmigusius į kino kūrėjo sąmonę, jis pavadino ir iššūkiu, ir įkvėpimu.
Galva ir rankos, ar vienalytis kūnas?
Kalbėdamas apie teorijos ir praktikos santykį, Nerijus Milerius pabrėžė, jog nereikėtų griežtai perskirti šių dviejų dalykų ir manyti, jog teoretikai veikia galvos lygmeniu, o praktikai – rankų. Tokia nuostata, jo manymu, itin sena ir primityvi, tačiau jos absoliučiai sunaikinti nepavyksta. Nors ir griežtai teigdamas, jog nėra jokios perskyros tarp „galvos ir rankų“, N. Milerius atskleidė, kad filosofinis kinas nėra filosofinių konceptų perkėlimas į vaizdą, t. y. kartais kūrėjui reikia intelekto, o kartais – intuicijos.
Skaitytojas – filosofas?
Kuomet diskusijos moderatorius Tadas Jačiauskas pakomentavo, jog šios monografijos skaitytojas turėtų būti bemaž filosofas, kino maniakas arba bent jau perskaitęs keletą tonų knygų, K. Sabolius jam paprieštaravo. Anot jo, ši monografija kaip tik turėtų įkvėpti skaitytoją neištyrinėtų plotmių atradimui. Ji skirta ir tam, kad žmogus pradėtų domėtis filosofija jau perskaitęs knygą. Nerijus Milerius palaikė kolegos nuomonę sakydamas, jog nėra blogai nebūti mačius kokio nors filmo ar nežinoti kokios nors teorijos. „Tai gali būti pretekstas pereiti nuo matyto filmo prie tam tikrų teorijų, kurių jūs nežinote, arba atvirkščiai – jeigu jau žinote tam tikrus konceptus, galite pasižiūrėti kaip jie skleidžiasi tam tikruose filmuose,“ – sakė N. Milerius.
Kinas ir filosofija, teorija ir praktika išties rodosi artimesni, nei atrodo. Nerijus Milerius kalbėjo apie šiuos du elementus jungiančią trečiąją teritoriją, per kurios prizmę į daugelį reiškinių galima pažvelgti kitaip. Filosofas palygino kiną ir filosofiją su dviem žmonėmis, sėdinčiais greta: jie nemato vienas kito, tačiau žiūri ta pačia kryptimi.
Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – dr. Jolanta Mažylė.
