Nespalvoti šimtmečio portretai Algimanto Aleksandravičiaus kolekcijoje
Vilniaus Rotušėje buvo surengta fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotoparoda „Šimtmečiui šimtas“ (portretai). Šiemet ji dar bus eksponuojama ir kituose Lietuvos miestuose.
Algimanto Aleksandravičiaus sukauptą fotoportretų kolekciją tikrai verta pamatyti. Autorės nuotr. Fotografijose – ryškios ir žinomos asmenybės, meno žmonės, tačiau būtent tie, kurie nesivaiko populiarumo, nenori būti matomi ir aptarinėjami. Tai per ilgą laiką fotomenininko sukauptų fotoportretų kolekcija, kurią verta pamatyti ir apie kurią reikia žinoti.
Šio fotografo nuotraukos gyvos, jausmingos ir, kaip teigia jis pats, gebančios išreikšti jausmus bei emocijas. A. Aleksandravičiaus pastangos parodoje „Šimtmečiui šimtas“ sugrąžinti menininkus, Lietuvos kultūros veikėjus į viešumą klasikiniais portretais – svarbus kultūros veiksmas. Susidaro įspūdis, kad šios parodos tikslas – apmąstyti, kokią vietą visuomenėje ir visų mūsų gyvenime dabar užima žymūs, tačiau nedažnai viešumoje pasirodantys meno pasaulio žmonės.
Dažnai A. Aleksandravičiaus fotografijos – nespalvotos, juodai baltos, tamsios, tačiau tai nesumažino noro į jas žiūrėti ir grožėtis. Toks menininko pasirinkimas išryškina detales, kurios iš pažiūros gali atrodyti nereikšmingos, tačiau galiausiai norisi žiūrėti tik į jas.
Šioje parodoje daugybė asmenybių – vienos man labai gerai žinomos, kitos – mažiau. Tai 100 portretų ir visi jie skirtingi, tačiau tuo pačiu ir kažkuo panašūs. Tai nėra realistiniai šių žmonių atvaizdai, ar tikrus išgyvenimus atskleidžiantys veidai. Tai fotomenininko sukurti šių kūrėjų paveikslai.
Man buvo kiek keista, kad parodoje kur kas daugiau vyrų portretų – iš 100 vos 12 moterų. Paklausus, kodėl taip nutiko, parodos autorius atsakė, kad su vyrais, jo manymu, viskas paprasčiau. Prieš objektyvą moterys nori atrodyti gražiai, kitaip, nei jos atrodo realybėje. Nors iš pradžių suabejojau tokiu autoriaus sprendimu, bet galiausiai supratau, kad jo žodžiuose yra nemažai tiesos. Juk parodoje eksponuojamų žymių moterų – Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos, Jurgos Ivanauskaitės ir kitų rašytojų, atlikėjų bei šokėjų portretai yra rimti, gilūs ir tikrai sukeliantys daug minčių.
Šio fotomenininko braižas – nespalvoti portretai, tačiau šioje parodoje, surengtoje šalies šimtmečio proga, labai norėjosi pamatyti ir ryškesnių spalvų, kurios čia eksponuojamoms ne tik rimtoms, bet ir žaismingoms nuotraukoms suteiktų papildomo žavesio. Tačiau pats autorius įsitikinęs, kad tokiose nuotraukose pati asmenybė atrodo kur kas ryškesnė, emocingesnė, o portrete atsispindinčios emocijos – stipresnės.
Tai ryškiai atsispindi tapytojo Mindaugo Skudučio portrete: tapytojo profilis, plati šypsena ir nuo jos visą veidą išvagojusios raukšlės. Tai labai stipri nuotrauka, siunčianti žinutę, kad net gyvenimo paliktais randais galima džiaugtis, juos vertinti.
Parodos išdėstymas taip pat apgalvotas. Pirmajame Rotušės aukšte – režisierių, profesorių, aktorių portretai, o antrajame – dainininkų, aktorių, kunigų. A.Aleksandravičius pasakojo, kad vos pamatęs antro aukšto salėje stovintį fortepijoną iškart suprato, kokios nuotraukos čia tiktų. Pavyzdžiui, vietą virš židinio atiteko dainuojamos poezijos atlikėjui ir autoriui Vytautui Kernagiui.
Dar vienas svarbus momentas – parodai atrinktos kunigų fotografijos. Daugelis įamžintų bažnyčios tarnų – jauni, dailūs vyrai. Taip laužoma nuostata, kad kunigo pašaukimas yra sena ir šiais laikais nebeaktuali tradicija. Fotomenininkas A. Aleksandravičius tarsi įrodo, kad šis pašaukimas yra gyvas ir šiuolaikinėje visuomenėje. O tai, vėlgi, suteikia tam tikrą svarbą visai parodai ir jos idėjai.
Šį šimtą fotografijų tikrai verta pamatyti. Jos sukelia daug minčių apie autorius, jų kūrybą ir kaip mes patys juos matome. Tai žmonės, kuriuos visi žinome ir jie mums išlieka svarbūs, net ir nešmėžuodami viešumoje kiekvieną dieną. Paroda supažindina su svarbiomis Lietuvos asmenybėmis, parodo kitokias, gal ir mums, ir patiems portretų herojams kiek neįprastas emocijas.
