Posūkis Lietuvos šventviečių istorijoje

„Radiniai leidžia nukelti šventviečių pradžią į bronzos laikus. Čia prasideda jų istorija”, –  štai tokiu naujausiu atradimu dalinasi Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslininkas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas Vykintas Vaitkevičius. Mokslininkas yra išleidęs knygas, skirtas Žemaitijos ir Rytų Aukštaitijos šventviečių tyrinėjimams, o dabar prakalbo ir apie trečiąją – Joniškio šventviečių sąvadą. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje vykusioje viešoje paskaitoje „Seniausios šventvietės – naujausi tyrinėjimai” senosios lietuvių ir baltų religijų tyrinėtojas papasakojo apie ekspedicijas ir tyrimus.

Humanitarinių mokslų daktaras Vykintas Vaitkevičius. Vrublevskių bibliotekos nuotr.Humanitarinių mokslų daktaras Vykintas Vaitkevičius. Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Dr. V. Vaitkevičius šventviečių tyrinėjimus atlieka nuo 1990 metų ir pasakoja, jog darbo metodai per tiek laiko stipriai nepakito. Pirmiausia drauge su tyrimo komanda naudojasi Lietuvos žemės vardynu, pasak jo, vienu nuostabiausių išlikusių šaltinių Lietuvoje. Kaskart atvykęs į naują vietą kalbasi su senaisiais vietos gyventojais. Taip pat darbo metu nesiskiria su žemėlapiu. Jo pagalba ekspedicijai kartais pavyksta rasti ieškomų objektų net centimetrų tikslumu. Priduria, jog pastaraisiais metais pradėjo naudoti metalo detektorių, su kuriuo galima lengviau atrasti metalo dirbinius.

Senosios lietuvių religijos ekspertas pasakojimą pradeda nuo vienos iš svarbiausių Joniškio krašto vietų – kaimo Kalnelio. Čia esanti istorinė vieta – XIII amžiuje stovėjusi Sidabrė, žiemgalių pilis. Iš archyvų matyti, jog netoliese buvusi ąžuolų giraitė. Ąžuolynas turėjo šventojo pavadinimą, nuo seno čia degė šventoji ugnis. Dr. Vykintas Vaitkevičius sako, kad tai viena iš vietų, kur galima apčiuopti baltų religijos pėdsaką ir šventumą. Šiandien Čiutos pavadinimą turintis ąžuolynas buvo senųjų gyventojų šventvietė. Prieš daugiau nei šimtmetį Čiutos šventvietė siekė 50 hektarų plotą. Jautriai tyrinėtojas prisipažįsta: „Šis ąžuolynas vis dar išlikęs. Dabar yra tik 3 hektarai, bet jis toks pat nuostabus ir gražus.“ Už tai mokslininkas reiškia padėką dabartiniams žemių šeimininkams, kurie neleido iškirsti miškelio. Joniškio rajono šventviečių tyrinėjimo metu ekspedicijos dalyviai senuosiuose archyvuose rado informacijos apie paskutiniuosius pagonis. 1967 metais aprašyta Balčiūnų šeima buvo paskutinieji žiemgaliai, jų sodybos kieme stovėjo šventvietė. Mokslininkas įsitikinęs: „Joniškio krašto pavyzdys yra įrodymas, kad senoji religija išlikusi.”

Pranešimo „Seniausios šventvietės – naujausi tyrinėjimai” klausytojai. Vrublevskių bibliotekos nuotr.
Pranešimo „Seniausios šventvietės – naujausi tyrinėjimai” klausytojai. Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Kita dr. Vykinto Vaitkevičiaus tyrimų vieta, Raseinių rajonas, išsiskyrė iš ankstesniųjų. Pasakoja, jog tai pirmoji vieta, kurios buvo ieškoma kryptingai ir lūkesčiai pasiteisino.

Šių laikų didžiausias šventviečių atradimas – tai aukojimo vieta, šiandien jau nebenaudojamas durpynas. Juokdamasis prisipažįsta: „Dėl rasto ietigalio dirbau iki pat Naujųjų metų išvakarių.” Radinys ypatingas tuo, kad Lietuvoje tokių yra vos keli. Darbo su metalo ieškikliais metu rasti kirviai žymi, jog ši vieta yra buvęs milžinkapis, aukojimo vieta. Istorikas praplečia: „Milžinkapiai arba pilkapiai, tai supilti kapų kalneliai ir aptverti akmenų vainiku, saugančiu kapaviečių šventumą.” Padavimuose sakoma, jog milžinai tai buvusios gyvos būtybės, kurios paruošė žemę ateities kartoms gyventi. Dr. Vykintas Vaitkevičius prisiminė  semiotiko A. J. Greimo mintį, kad milžinai buvo pirmieji žemės gyventojai, po kurių atėjo dievai ir žmonės. Istorikas pamini ir Raseinių rajone buvusius šventus akmenis su duobutėmis. Geležies laikotarpio atributais laikyti akmenys, pasirodo, žymi dar 1500-500 metus prieš mūsų erą. „Radiniai leidžia nukelti šventviečių pradžią į bronzos laikus”, – svarbiausią atradimą atskleidžia humanitarinių mokslų daktaras.

„Norisi padėti šauktuką ir pasakyti – nustokim žvelgti tik į dirbinius, nustokim grožėtis jų blizgesiu. Mums daug svarbiau surasti, kur jie buvo atrasti. Tai yra pirmoji nuoroda, kur to meto žmonės matė buveines, per kurias bendravo su dievais”, – viešą paskaitą užbaigė Vykintas Vaitkevičius.