Geriausia jauna grupė „Timid Kooky“? Tik ne man
Pavasariškas ketvirtadienio vakaras. Cigarečių dūmų debesis tvinksta prie įėjimo į kultūros barą „Kablys“. Po truputį renkasi nemaža dalis jaunyste ir naivumu alsuojančių hipsteriškos išvaizdos paauglių, kiek brandžiau atrodančių studentų iš visos Lietuvos kampelių bei negausūs būreliai jau žilt greit pradėsiančių dėdžių ir tetų, kurie prieš gerus dvidešimt metų buvo ir metalistai, ir pankai, ir rokenrolistai.
Kokia tu roko žvaigždė, jei nenusiimi marškinėlių, ar ne? Autoriaus nuotr. Tokią, nors ir negausią, bet įvairiaspalvę publiką pritraukė vaikinukų grupės „Timid Kooky“ albumo pristatymas. Vardas gal ir dar nėra toks garsus, tačiau net ir neklausius jų kūrybos gali suintriguoti, nes šis vokalinis instrumentinis ansamblis praėjusiais metais laimėjo du svarbiausius jaunųjų grupių konkursus – „Garažą“ ir „Novus“. Aš apie Dovydo, Tomo bei Martyno trijulę pavadinimu „Timid Kooky“ niekada nebuvau girdėjęs ir į jų koncertą ėjau nieko apie juos nežinodamas. Tad tuščia galva ir atvira širdimi žengiau pro dūmus į savo bendraamžių kūrybinių idėjų šventę. Šventė į mano kiemą taip visą vakarą ir neatėjo, bet apie tai šiek tiek vėliau.
O pradžiai galėtume pakalbėti ne apie „Timid Kooky“, o apie grupę „ba.“. Kodėl gi? Nes, mano manymu, šios grupės istorija paaiškina, kodėl tokios grupės kaip „Timid Kooky“, ar pačios savo pavadinimuose tikriausiai besipainiojančios grupės kaip „Abudu“, „jautì“ ar „Abii“ lipa į sceną.
Prieš šešerius metus susikūrusi grupė „ba.“, dažniausiai siejama su jos lyderio Beno Aleksandravičiaus asmeniu, įsiveržė į muzikos padangę. Nuo koncertų dvylikai žmonių iki sausakimšai užpildyto „Lofto“ ar minios, šėlstančios festivaliuose, praėjo vos keletas metų. Benas su kompanija į Lietuvos roko sceną atnešė tai, ko joje trūko nuo laukinių devyniasdešimtųjų. Jaunystę, maištą ir nepažabotą gaivališką energiją. Benui dabar yra 22 metai ir per visą savo karjerą ant scenos jis atrodė taip pat: keikėsi, tuštino viskio butelius ir užvedinėjo didžiules paauglių minias skanduoti „ba.“ vizitine kortele tapusį šūkį „BA – PIZDA“.
Tokios energijos, užsidegimo ir pasipriešinimo melomanai seniai nematė. O jauniesiems maištautojams, kurių amžius svyruoja nuo 14 iki 20, Benas su grupe tapo jų pasipriešinimo bei nepasitenkinimo išraiška. Jų kartos balsu.
Grupės „ba.“ fenomeną yra sunku suprasti klausantis jų dainų įrašų, Beną reikia pamatyti gyvai. Nes paslaptis slypi ten. Minia koncertuose užsihipnotizuoja ir pasineria į savotišką transą, o kartais šėlsta taip, jog kilnojasi stogai. Ir visa tai sukelia bei valdo Benas su savo bendražygiais. Jei paauglės tave pamačiusios klykia ir garsiai išreiškia norą gimdyti tavo palikuonis, reiškia, kad esi ikona.
Kodėl to ikoniškumo negalima pajusti klausantis „ba.“ dainų kokioje nors internetinėje muzikinėje platformoje? Pirma, stipriausia grupės kūrinių dalis yra instrumentinė ir visas jos grožis bei energetika atsiskleidžia būtent per savotišką spiritinį seansą, kuris vyksta koncertų metu. Antra, „ba.“ dainų žodžiai yra (na, kaip čia švelniau pasakius)… prastoki. Jei Andrius Mamontovas jau sulaukia priekaištų, kad per ilgai rimuoja „saulę“ su „pasauliu“, tai ir Benas nusipelno akmenų savo daržan.
„Naktį judu / Šešėliu seku / Lapus skinu / Medžius liečiu / Gamtą jaučiu / Vadinu savo draugu / Žinau nejauku<…>“ Ir taip toliau, ir panašiai. Žinoma, ne visi kūriniai pasižymi tokiais eilėdaros viražais, bet dainų žodžiai tikrai nėra geriausia ir stipriausia grupės „ba.“ pusė. Vieno portalo antraštė grupės fenomeną nusakė taip: „Lengvai įsimenama, sunkiai suprantama“. Tas tiesa, jau po pirmo dainos išklausymo atmintinai žinai visus žodžius ir koncerto metu gali labai lengvai pasinerti į transo būseną su būriu nepilnamečių.
Tačiau kuo gi grupė „ba.“ prisidėjo prie to, kad vieną balandžio vakarą „Timid Kooky“ lipo ant scenos ir pristatė savo albumą „Kablyje“? Benas sugrąžino maištą į Lietuvos sceną ir parodė jaunajai kartai, kad gali būti laisvas ir nevaržomas. Kad gali būti savimi. Ir visi eis dėl tavęs iš proto.
Nors kol kas niekas nepakartojo Beno fenomeno, tai atlaisvino pančius ir jaunimas puolė į sceną maištauti ir pasirodyti. Ne visi, oi ne visi tokie prasiveržimai kuo nors praturtino muziką, kultūrą ar dar ką pasaulyje. Tačiau tas antplūdis padovanojo mums ir įdomių kolektyvų. Grupė „Frank Fitts“ – viena iš šios bangos atstovių ir jau dabar yra viena geriausių roko grupių Lietuvoje. „Crucial Features“ yra kiečiausios mergos ant Marijos žemės, nes punką seniai kas taip betraukė pas mus.
Aš manau, kad be „ba.“ to nebūtų. Ir nors nesu Beno kūrybos gerbėjas, vertinu, kad jis atvėrė duris, langus ir kitas ertmes jaunosioms grupėms. Pro vieną iš jų į dienos šviesą pralindo ir „Timid Kooky“.
Tad grįžkime į tą pavasarišką ketvirtadienio vakarą. Užeiname į vidų, sumokame penkis eurus už bilietą, gauname apyrankes. Mano manymu, penki eurai už dar nelabai žinomą grupę yra daugokai, tačiau gal visa tai dėl mano studentiškų finansų ir to krislelio suvalkietiško kraujo, kurio turiu.
Atsigaiviname „Kablio“ bare pardavinėjamu alumi ir laukiame koncerto. Jeigu esate įpratę, kad prieš žinomų užsienio grupių koncertą pasirodo mažiau žinomas apšildantis kolektyvas, tai panašiai, tik šiek tiek kitaip, galėjote pasijusti ir „Timid Kooky“ koncerte. Ne, jų neapšildė dar mažiau žinoma grupė. Juos apšildė mažai žinomas komikas. „Mažai žinomas“ yra gana reliatyvi sąvoka, nes tai apskritai buvo jaunojo šposininko debiutas ant scenos. Su savo pokštais, kuriuos liaudis vadina mediniais, jaunasis komikas dalį publikos pralinksmino, dalį – „praliūdino“. Jei pokštas – „Koks organas duoda daugiausiai grąžos? Kasa“, – jus priverčia nusikvatoti, tai šis humoristinis pasirodymas būtų jus pradžiuginęs.
Po juokų ir pokštų sekė tai, ko dauguma laukė – „Timid Kooky“ koncertas. Gurkšnodamas gaivų alų ir šnekučiuodamasis su pažįstamais bei draugais, pirmą kartą klausiausi šių mano bendraamžių kūrybinių vaisių. Ir, deja, manęs jie nesužavėjo.
Grupės muziką galima apibūdinti kaip įvairių žanrų sintezę, kurioje nė vienas jų gerai neatsiskleidžia, o jų mišrainė atrodo gardžiai. Patys muzikantai save pristato kaip proto-punk ir stoner rock žanrų atmainas grojančią grupę. Mano ausis pagavo taip pat punk, alternatyvaus bei psichodelinio roko užuomazgas bei švelnius sunkiojo roko užkabinimus. Geriausiai skambėdavo dainose išlindusi psichodelika, tačiau kai jau atrodydavo, kad svaiginantys garsai nuves tave į transo būseną, vaikinukai dėdavo trankios melodijos ir metalistams būdingo rėkimo, kurie visas psichodelines svajas kaip mat išvaikydavo.
Per koncertą buvo sunku įsijausti, nes muzikiniai viražai neleisdavo nei pašokti, nei užsisvajoti. Panašiai suglumusi didžiąją koncerto dalį atrodė visa publika, kurioje galvas kratančių ir šokančių buvo tik vienetai, o svajingieji plaukiotojai sutrikdavo užgrojus trankiems ritmams. Geriausiai įsiminęs kūrinys – Britney Spears dainos „Toxic“ koveris. Nieko stebuklingo, tačiau įsimintina. Visgi, jei labiausiai atmintin įsirėžęs kūrinys yra neypatingas prastos dainos perdainavimas, na – liūdesėlis.
Vaikinai nepasižymi ir išskirtiniais vokaliniais sugebėjimais, tačiau tai nedidelė problema muzikos pasaulyje, ypač prisiminus tikrai neįspūdingu balsu pasižymintį „BIX“ lyderį Samą. Tačiau reikėtų turėti charizmos, o vaikinai daugiau turi paaugliško kietumo nei tikro šarmo. Jų bendravimas su publika buvo keistas, o tarpusavio šnekos ir juokai atrodė nebrandžiai. Gal paaugliams viskas atrodė labai kietai, bet manyje tuo metu gimdavo viskuo besipiktinantis vidinis pensininkas.
Koncerto metu vienas pažįstamas sakė, kad, jo įsitikinimu, čia viena geriausių jaunų grupių Lietuvoje. Gal, bet jie tikrai ne man. Brandos vaikinukams, mano manymu, stinga visose kategorijose, tad tikriausiai prireiks dar metų, kol galėsiu vėl atsisukti į „Timid Kooky“ pusę. Potencialo jie turi, tačiau reikia augti. O perspektyvą mato ne tik mano pažįstamas, bet ir žinomas vadybininkas Vaidas Stackevičius, kuris grupę globoja po savo sparnu. Sėkmės „Timid Kooky“ užaugti iki manęs ir sėkmės man užaugti iki „Timid Kooky“ muzikos.
