Ar gerėja aukštųjų mokyklų vadovėlių kokybė?
Į visai akademinei bendruomenei svarbią diskusiją „Kokie yra aukštųjų mokyklų vadovėliai ir kokių mums reikia?“ pirmąją Knygų mugės dieną susirinkę leidėjai, vadovėlių autoriai, aukštųjų mokyklų dėstytojai ir kalbininkai dalijosi mintimis apie tai, koks turėtų būti kokybiškas vadovėlis. Šiuo metu Lietuvos vadovėlių leidybą diktuoja laisvoji rinka ir patys universitetai. Tarpusavyje konkuruoja ne viena leidykla, tačiau kyla klausimas, ar kiekybė tikrai garantuoja kokybę?
Diskusijos dalyviai. Iš kairės: A. Butrimas, A. Lisauskienė, B. Stundžia, V. E. Kurapka, A. Dvilytė, E. Dagienė, R. Kirvaitis. Autorės nuotr. Pirmiausia diskusijos dalyviai pastebėjo, kad geras aukštųjų mokyklų vadovėlis turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Jis turi būti informatyvaus ir prasmingo turinio, parašytas taisyklinga kalba, moksliniai terminai privalo būti tikslūs ir suprantami, be to, tokio leidinio dizainas turėtų būti patogus skaitytojui.
Problema, su kuria dažniausiai susiduria universitetai mėgindami įgyvendinti kokybės reikalavimus, yra nepakankamas leidinio finansavimas. Pirmiausia dėl to nukenčia knygos dizainas. Vilniaus dailės akademijos profesorė Aušra Lisauskienė pabrėžė, kad šiuo atveju dizainas nereiškia vien estetinio vaizdo, tai yra leidinio pati pateikimo forma. Profesorės teigimu, iš pažiūros tokios nereikšmingos detalės kaip popieriaus kokybė, panaudoti šriftai ir vizualinė informacija turi stiprią įtaką mokymosi proceso efektyvumui. Prastai parengtą leidinį sunkiau skaityti, jis greitai susidėvi.
Pašnekovai atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje nebėra net minimalaus vadovėlių leidybos kontrolės mechanizmo. „Šiuo metu visa atsakomybė palikta universitetų savimonei ir tai nėra gerai”, – įsitikinusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto leidyklos „Technika” direktorė Eleonora Dagienė. Ji pasigenda metinių ataskaitų, kurias rengdavo iki 2011 metų veikusi Aukštųjų mokyklų bendrųjų vadovėlių leidybos komisija. Ši komisija vertino ir kontroliavo visus svarbiausius vadovėlių leidybos aspektus: turinį, kalbą ir dizainą. Tais pačiais metais nebeliko ir kitos, Aukštųjų mokyklų vadovėlių kokybės vertinimo komisijos, kuri geriausių vadovėlių autoriams skirdavo specialias premijas. Abi šios komisijos buvo tiesiogiai pavaldžios Švietimo ir mokslo ministerijai.
Viena sričių, kuri labiausiai nukentėjo komisijoms nebekontroliuojant vadovėlių leidybos, yra kalba, jos taisyklingumas. Tiesa, praėjusiais metais Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri nuolat tikrina mokyklų bei profesinių rengimo centrų vadovėlių kalbą, pirmą kartą peržiūrėjo aukštųjų mokyklų leidinius. Buvo patikrinta apie ketvirtadalis atsitiktine tvarka parinktų naujai išleistų vadovėlių. Bendri leidinių patikros rezultatai nedžiugina – vadovėliuose gausu kalbos klaidų.
Anot diskusijos dalyvės, kalbininkės Aurelijos Dvylytės, pasitaikė netgi tokių leidinių, kurių kalba nebuvo redaguota apskritai, nes joje rasta pačių paprasčiausių rašybos ir skyrybos klaidų. Užsienio šalyse leidyklos tokių rankraščių paprasčiausiai nepriima, o Lietuvoje vis dar būna tokių atvejų, kai profesionaliai redaguoti leidinį lėšų universitetui nelieka.
Kita vertus, VLKK nėra linkusi labai griežtai taisyti vadovėlių kalbos ir laikosi patarėjos pozicijų – svarbus ne tik kalbos taisyklingumas, bet ir tiksli mokslinė terminologija, kuri pirmiausia turi būti patogi ir suprantama pačiai akademinei bendruomenei. „Kaip kalba dėstytojai, taip ir studentai“, – sako VLKK pirmininkė, dr. Daiva Vaišnienė. Komisijos pirmininkė teigia, kad komisijos darbas yra tik pateikti rekomendacijas ir stebėti, ar daroma pažanga.
Dažnai universitetai studentams informaciją leidiniuose pateikia užsienio (originalo) kalba. Taip išvengiama terminologijos vertimo problemų bei sutaupomos universiteto lėšos, nes nereikia samdyti vertėjų ir kalbos redaktorių. Tačiau daugelis diskusijos dalyvių sutinka, kad tokie vadovėliai turi daugiau trūkumų, nei privalumų.
Profesoriaus Raimundo Kirvaičio nuomone, mąstymas kita kalba mums yra svetimas, todėl informaciją įsisavinti lietuviškai yra daug paprasčiau, ji greičiau įsimenama. Jam pritaria ir Vilniaus dailės akademijos prorektorius, humanitarinių mokslų daktaras Adomas Butrimas, kuris tvirtina, kad lietuvių kalba tekstuose itin svarbi nacionalinės kultūros prasme, nes tik skaitydami gimtąja kalba parašytus vadovėlius studentai gauna reikiamus lietuvių kalbos terminijos naudojimo įgūdžius.
Pastaruoju metu vis labiau plinta ir kita naujovė – elektroninio formato vadovėliai. Virtualioje erdvėje pateikta informacija yra laisvai prieinama visiems studentams, be to, sumažina universitetų išlaidas. Tačiau šiuo klausimu diskusijos dalyviai laikėsi priešingų nuomonių. Profesoriaus Bonifaco Stundžios manymu, dažnai pasitaiko labai nekokybiškų elektroninių vadovėlių versijų. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universitetas siūlo nemažai tokio formato leidinių, bet didžioji dauguma jų yra panašesni į konspektus ar atmintines, nei į kokybišką mokslinę medžiagą. Dalis studentų taip pat gana skeptiškai vertina tokius vadovėlius.
Lietuvos edukologijos universiteto surengtoje apklausoje studentai pasisakė už įprastą, popierinę vadovėlių formą. O štai Mykolo Romerio universiteto dėstytojas V. E. Kurapka džiaugiasi, kad jų universitete sėkmingai naudojamasi elektroniniais vadovėliais, ir tai padarė juos studentams lengviau prieinamus. Vien per 2013 metus jų skaitomumas išaugo penkis kartus, šie leidiniai buvo peržiūrėti 600 tūkst. kartų, o 10 tūkst. apsilankymų priklauso kitų universitetų studentams, kurie irgi gali laisvai naudotis medžiaga.
Profesoriui pritaria E. Dagienė, kurios teigimu, elektroninis formatas jau dabar kai kur populiarumu lenkia popierinį, o ateityje tik dar labiau plis. Pavyzdžiui, vien praėjusiais metais VGTU elektroniai vadovėliai buvo peržiūrėti 2 milijonus kartų.
Diskusijoje ne kartą buvo pabrėžta, kad kuriant kokybišką leidinį svarbus bendradarbiavimas. Kai rengiamas vadovėlis, kurį naudos iš karto kelios aukštosios mokyklos dažniausiai pasiekiama geriausių rezultatų, nes leidinio turinį rašo ir redaguoja didesnė komanda specialistų. Be to, vienam universitetui tenka apmokėti ne visą, o tik dalį vadovėlio rengimo kainos. Deja, šiuo metu nėra aukštųjų mokyklų leidinius kontroliuojančios institucijos, todėl bendri projektai įvyksta, tik kai universitetai patys nori bendradarbiauti. Mažai dėmesio šiuo klausimu sulaukiama iš Švietimo ir mokslo ministerijos, kurios atstovų diskusijos rengėjai taip pat nesulaukė Knygų mugėje. Vis dėlto diskusijos dalyviai vylėsi, kad ateityje vadovėlių leidyba susilauks daugiau valdžios dėmesio. Juk tai yra vienas iš pagrindinių veiksnių nulemiančių studijų kokybę.
Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – dr. Jolanta Mažylė.
