V. Kardelis: Kiaulė – komunikacinis tarpininkas, kuris jungia žmones
Kaip vieną iš populiariausių pasirenkamų pomėgių galima įvardyti kolekcionavimą. Vieni renka pašto ženklus, kiti – magnetus iš įvairių pasaulio vietų, o Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorius Vytautas Kardelis kolekcionuoja dekoratyvinius paršelius. Prieš 27 metus įvykęs atsitiktinumas pradėjo kolekciją, kurią šiuo metu sudaro apie 400 figūrėlių.
Kiaulių kolekcijos dalis. Vytauto Kardelio nuotr. Kolekcionavimas prasidėjo nuo „kiauliško” poelgio
Vytauto Kardelio nuotykis su kolekcionavimu prasidėjo nuo Stripeikių kaimo, į kurio bitininkų šventę pašnekovas turėjo važiuoti kartu su savo kompanija, bet galų gale į tą šventę taip ir nenuvažiavo. „Vakare iš šventės grįžę mano draugai įteikė man supakuotą dėžutę, pasakydami „čia tau“ su tokia intonacija, iš kurios supratau, kad jie supykę. Toje dėžutėje buvo vaškinė statinaitė, iš kurios kyšojo kiaulė. Kadangi kiauliškai pasielgiau, tai man tą kiaulę ir padovanojo“, – pasakoja pašnekovas. Supratęs, kad kiaulė negali likti viena, V. Kardelis nusprendė pradėti didinti savo kolekciją.
Paklaustas, kaip šeima ar draugai reaguoja į gan neįprastą pomėgį, V. Kardelis sako, kad būna įvairių reakcijų – vieni nustemba, kiti pasišaipo, bet, anot pašnekovo, dažniausiai klausia, kodėl: „Klasikinis klausimas, bet kadangi turiu atsakymą, tai nesunku yra paaiškinti“. Pašnekovo draugai ir pažįstami žino apie pomėgį, todėl daugelis jau neklausia, kokių lauktuvių iš kelionės atvežti.
Tiesa, kolekcijoje tarp kiaulių galima atrasti ir karvę. „Mano geras bičiulis važiavo atostogauti ir sakau „vežkit kiaulę“. Kadangi jis keliavo į musulmoniškas šalis, tai pasakė, kad bus sunku, bet atveš. Grįžęs iš kelionės jis man įteikia popieriuje suvyniotą dėžutę, kurioje – karvė. Sakiau, kad jis išprotėjo, nes man kiaulės reikėjo, o jis pasirodo buvo įsitikinęs, kad man reikėjo karvės. Tai dabar ji tarp kiaulių gyvena. Kadangi atvažiavo kaip kiaulė, tai tegul būna“, – istoriją su karvės atsiradimu kolekcijoje pasakoja V. Kardelis.
Viena iš pagrindinių užduočių kelionėje – rasti kiaulę
Pašnekovas nerenka didelių figūrėlių bei taupyklių, tačiau, anot jo, kolekcijoje atsiranda ir keletas tokių: „Paskutinė gan nemaža figūrėlė atkeliavo iš Meksikos, bet kadangi mano bičiulis mažesnės nerado, tai atvežė tą“. Anot V. Kardelio, kolekciją sudaro tiek padovanoti, tiek nupirkti paršeliai. Viena iš egzotiškiausių figūrėlių kolekcijoje yra iš Balio salos, kuri buvo nupirkta Vokietijoje: „Ji yra varinė, ornamentuota, bet jos išraiška yra įspūdinga. Atrodo, kad ji tave tuoj griebs ir pradės čiaumoti“. Taip pat, savo kolekcijoje pašnekovas turi ir labai miniatiūrinę, nago dydžio figūrėlę, kurią rado Austrijoje.
Paklaustas, kiek daugiausia pinigų buvo išleista paršeliui įsigyti, V. Kardelis mano, kad brangiausia kiaulė kainavo apie 50 eurų, bet paprastai antikvariniuose turguose jos kainuoja iki dešimties eurų. Brangesni, anot pašnekovo, būna mediniai arba padaryti iš stiklo. „Kartais būna labai brangių, bet stengiuosi neperkopti šimto eurų sumos. Tačiau jau ruošiantis kelionei tikrai bandau atsidėti dalį pinigų, kad galėčiau įsigyti kiaulę“, – priduria pašnekovas. Tačiau V. Kardelis pabrėžia, kad kelionėje svarbu save kontroliuoti, kadangi iš kelionės negalima atsivežti daug statulėlių: „Dabar aš jau renkuosi, neimu bet ko. Žiūriu, kad kiaulė būtų įdomesnė formos arba medžiagos atžvilgiu“.
Ar ilgai trunka paieškos procesas? Anot pašnekovo, važiuojant į užsienio šalį arba miestą, viena iš pagrindinių užduočių visada yra kiaulės paieška. Tačiau V. Kardelis pabrėžia, kad jau retai perka kiaules suvenyrų parduotuvėse, nes ten figūrėlės dažniausiai yra vienodos, todėl dabar paieškos vyksta sendaikčių turguose arba antikvariato parduotuvėse. „Ta paieška taip ir vyksta. Kartais atvažiuoji ir nieko nerandi arba surandi tokią, kokią jau savo kolekcijoje turi“, – apie savo paieškas pasakoja profesorius.
Kolekionavimas – komunikacinis tarpininkas jungiantis žmones
V. Kardelis teigia, kad figūrėlių kolekcionavimas yra svarbus dėl bendravimo, nes kiaulytės yra tam tikras komunikacinis tarpininkas, kuris sujungia žmones: „Su žmonėmis, kurie atveža, jie atneša tau kiaulę, tai su jais susitinki bei pabendrauji. Aišku, gali ir be to su draugais apie kelionę pasišnekėti, bet šioje situacijoje žmogui malonu, kai jis kažką padovanoja ir tau malonu, kai tu gauni. Tai toks nesavanaudiškas reikalas, ne taip, kad tu perki – parduodi“. Taip pat, pašnekovas priduria, kad kolekcionavimas galbūt iš dalies tampa įpročiu, nes kažkur važiuojant iš karto kyla mintis – ar bus kažkur kiaulė.
Vaikystėje bandęs rinkti pašto ženklus, V. Kardelis negalvojo pakeisti kolekcionavimo sritį, nes, anot pašnekovo, kitiems dalykams kartais reikia specialaus išmanymo ir tuo daug domėtis, todėl rinkti kiaules yra paprasčiau. „Jeigu reikėtų taip kolekcionuoti tuos daiktus, kuriems reikia kažkokio įdirbio arba papildomų žinių, tai tam esu per daug tingus“, – priduria profesorius.
Apie 400 figūrėlių kolekciją turintis V. Kardelis taip pat neplanuoja parduoti savo kolekcijos. Dabar, anot kolekcionieriaus, yra svarbu sugalvoti, kaip jas gražiai eksponuoti, nes dalis kolekcijos dar guli dėžėse. Pasak pašnekovo, ateityje galbūt galima būtų įkurti ir kiaulių muziejų, kuriame šalia figūrėlių vaikščiotų ir gyvi eksponatai: „Įsivaizduokit – miniatiūrinės kiaulytės sudėtos ant lentynos, o greta vaikšto gyvi paršiukai“.
