– Už ką kalite?

Esu teistas už disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo platinti. Buvau sulaikytas tuomet, kai užėjau nusipirkti svaigalų. Vos tik išėjau – buvau sulaikytas. Tuomet mano kišenėse buvo švirkštų, narkotikų, įvairių kitų dalykų. Taip buvo du kartus. Iš viso esu kalėjęs 5 kartus, šiuo metu atlieku 2 metų bausmę, kuri baigsis šių metų rugpjūtį.

– Kaip pradėjote vartoti?

Pradžioje vartojau tik lengvus narkotikus, poreikis stipresniems atsirado tuomet, kai pradėjau vaikščioti į klubus. Tai buvo tokie narkotikai, kuriuos vartojant prasideda paranoja, nuo jų suprastėja sveikata, nes nemiegi po septynias paras. Po tokių svaigalų, „sveikatos pataisymui“, pasiūlo kitokių medžiagų, kurios turi visai kitą poveikį. O toliau – viskas labai paprasta – atsiranda priklausomybė, pagalvoji, kad tai yra kaip tik tau. Jaunimas sako, kad rūkydami suktines tikrai nepradės vartoti stipriųjų narkotikų, tačiau mano patirtis rodo visai ką kitą. Marihuanos, ar bet kokio kito narkotiko vartojimas atveria kelią ir yra 99,9proc., kad žmogus vien dėl smalsumo vartos dar kažką. Ir neaišku, kaip tai baigsis.

– Kaip Jūsų draugai reagavo į Jūsų vartojimą, ar draugai vartojo kartu?

Mes visi buvom iš gerų šeimų: mano tėvai nerūko, negeria, abu dirba, gerai gyvena. Mano visi draugai buvo tokie patys. Turėjau apie 15 draugų su kuriais mes nuolat susitikdavome, važiuodavome linksmintis. Iš jų, gal tik 3 žmonės liovėsi vartoję, nes jų tėvai labai daug investavo, kad jie nebesisvaigintų. Visi kiti – sėdi kalėjime arba jų jau nebėra gyvų.

– Tie kurie sustojo vartoti, nebandė stabdyti Jūsų?

Jei mes susitikdavome – jie bandydavo mus stabdyti, tačiau mes buvome priklausomi, todėl jų pastabos mums nieko nereiškė. Negalėdavome sustoti vartoję, nes turėjome ne tik psichologinę, bet ir fizinę priklausomybę – nevartojant, savijauta būdavo labai prasta.

– Ar sunku buvo gauti svaigalų?

Ne. Prekeivių – daug. Yra čigonų taboras, visa Lietuva žino, kad ten galima gauti narkotikų. Eidavau ir ten, ir mieste rasdavau kur gauti. Tiesiog įsėsdavau į taksi ir nusipirkdavau. Kai esi priklausomas, nebegalvoji, kad nuo tų narkotikų gali galą gauti. Viskas pasidaro nebeįdomu, nes galvoji vien apie tai, kad reikia kažką pavogti, už tai gauti pinigų, o už tuos pinigus nusipirkti narkotikų. Ir taip vykdavo kiekvieną dieną: vogi ir važiuoji vartoti, pavogei, pardavei ir važiuoji vartoti. Kai vartodavau – nedirbdavau, nes dirbti ir vartoti sunkius narkotikus, nuo kurių yra išsivysčiusi priklausomybė, neįmanoma. Kol nevartodavau – dirbdavau, pradėdavau vartot – išeidavau iš darbo ir vėl pradėdavau vogti. Darbe gaudavau 400–500 eurų į mėnesį, o per dieną dozėms išleisdavau 300–400 eurų.

– Ar daug vartodavote? Kokios buvo tos dozės?

Vartojau daug. Kuomet jausdavausi blogai – reikdavo „pataisyti sveikatą“, o po to, dar norėjosi ir gerai jaustis. Todėl pinigų reikdavo tikrai daug. Kaip alkoholikai ilgam gali „užgerti“, taip ir aš galėdavau 3 mėnesius kiekvieną dieną vartoti narkotikus. Skiriasi tik tai, kad visos šios medžiagos labai greitai išalina organizmą. Išėjęs iš pataisos namų svėriau 123 kilogramus, išvykau į Vokietiją, kurį laiką ten gyvenau ir pusantro mėnesio svaiginausi. Kai po to mėnesio su puse grįžau į Lietuvą, manęs nebeatpažino, nes tuomet jau svėriau tik 64 kilogramus. Per pusantro mėnesio numečiau pusę svorio.

– Kaip dabar su ta priklausomybe, gal nebėra jau jos?

Priklausomybė yra visada, bet galima ją išsigydyti. Turiu draugų, kurie gydėsi reabilitacijos centruose ir jau nebevartoja po 3, 4, 7 metus. Vienas draugas jau ne tik 12 metų nebevartoja, bet ir savo reabilitacijos centrą atidarė. Dabar ir pats einu pas jį į tą centrą, į reabilitaciją, bandysiu ten gydytis. Gydymas truks metus, manau, kad pavyks.

– Kaip Jūsų gyvenimas pasikeitė, kai buvote nuteistas kalėti?

Aš neturiu draugų, narkomanai draugų neturi. O mano šeima laiminga, kad aš kalėjime – jiems ramiau. Mama ateina ir sako: aš dabar laiminga, nes žinau, kad čia tau viskas gerai.

– Kaip pats dabar jaučiatės?

Dabar jaučiuosi gerai. Šiuo metu labai daug darau dėl to, kad būtų kitaip nei buvo. Nesvarbu, ar iš kalėjimo išeisiu anksčiau, ar tik pasibaigus bausmei, vis tiek iškart metams eisiu gydytis į reabilitacijos centrą. Ką man tai duos – nežinau, bet aš ten eisiu, nes esu pasiryžęs nebevartoti, toliau kurti savo gyvenimą ir dirbti.

– Kas yra sunkiausia kalėjime? Kaip čia leidžiate savo dienas?

Aš dirbu virėju. Dirbu kas antrą parą, turiu pagaminti pusryčius, pietus ir vakarienę. Dirbu nuo 3 val. 30 min. ryto iki 18 val. vakaro. Po to parą ilsiuosi ir kitą parą vėl dirbu. Taip pat kalėjime yra psichologai, galime mokytis profesinėje mokykloje, jei esame nebaigę mokyklos, galime mokytis, kad gautume vidurinį išsilavinimą. Aš bendrauju su psichologais, dabar baigiau keletą programų. Kas savaitę skambinu draugams į reabilitacijos centrą.

– Kaip reagavote, kai pirmą kartą sužinojote, kad Jūsų laisvė bus apribota?

Tai buvo seniai, 2001 metais. Tuomet gavau 4 metų bausmę, tačiau man jokio šoko nebuvo. Pravieniškių pataisos namuose atlikau bausmę. Toks buvo mano gyvenimo būdas – anksčiau ar vėliau taip turėjo nutikti, tik negalvojau, kad tai bus taip greit.

– Kalite penktą kartą, kodėl vis tenka grįžti į kalėjimą?

Priklausomybė yra liga. Išėjęs į laisvę planuodavau nevartoti., tačiau viskas vis pasisukdavo kitaip. Aš neklausiau žmonių, kurie norėjo man padėti, viskas ką jie sakydavo, man buvo nesąmonė. Sakydavau: „Jūs nesąmones šnekat, gal stogas Jums pavažiavo? Kokie dar reabilitacijos centrai, viskas man gerai, aš pats galiu“. Tačiau atėjo laikas, kuomet aš supratau, kad visgi negaliu pats ir man reikia jų pagalbos. Nes tik jie gali padėti. Pats aš tiesiog negaliu.

Vos išėjęs į laisvę eidavau dirbti. Anksčiausiai, kada pradėjau vartoti po to, kai išėjau į laisvę, buvo po 4 mėnesių. Taip nutiko, nes žmonių ratas, su kuriais bendravau, išliko toks pat. Neturėjau problemų įsidarbinant, nes Lietuvoje nėra problemų su darbu, yra žmonės, kurie nenori dirbti. Pradėdavau dirbti, viskas būdavo gerai, tik jausdavausi vienišas. Norėdavau susibendrauti su bendradarbiais, tačiau tam reikia laiko. Pats lyg ir norėjau turėti naują gyvenimą, bet tiesiog psichologiškai neištverdavau, nes paprasčiausiai neturėdavau su kuo bendrauti. Darbe visą dieną stovėdavau ant kojų, atėjęs į namus rasdavau taip pat po darbų pavargusius tėvus, tad su jais irgi ne ką pakalbėdavau. Tiesiog visada būdavau vienas, tad po kurio laiko palūždavau – eidavau ten, kur galėdavau pabendrauti. Taip vėl pradėdavau vaikščioti į klubus, kuriuose žmonės svaigindavosi. Pats svaigalų stengiausi atsisakyti, tačiau po to pagalvodavau, kad vienas kartas nieko nepakeis, tačiau jis pakeisdavo viską. Pradžioje svaigindavausi vieną kartą į savaitę, kitą savaitę jau tris kartus, po to visą savaitę kiekvieną dieną. Po kurio laiko mane ir vėl sulaikydavo, ir vėl sėsdavau į kalėjimą.

Susiję