Šiuolaikinis bibliotekininkas – visuomenės nepripažintas
Užeinate į tylią patalpą, užuodžiate dulkių kvapą, girdite popieriaus lapų šnaresį, tūkstančiai įvairiaspalvių, įvairių formų ir dydžių nebylių būtybių žvelgia į jus. Tai – biblioteka, o būtybės – knygos. Įsivaizduokite, Jūs einate tarp lentynų, knygos tvarkingai surikiuotos pagal pavadinimus, temas, autorius… Išsirinkę skaitinį, einate staliuko link, prie kurio sėdi bibliotekininkas arba dažniausiai – bibliotekininkė.
Nors visuomenėje bibliotekininkas ne visada vertinamas, tačiau kai kurie rašytojai apie šios profesijos žmones rašo knygas. K. Belikovos nuotr. Ji pasirašo skaitytojo lapelyje, išgirstate frazę: „Knygą grąžinkite po mėnesio“. Pora žingsnių, atveriate duris, išeinate ir po kelių minučių pamirštate šį tylųjį knygų, katalogų, duomenų bazių pasaulį. Ir net nepagalvojate, kiek kruopštaus darbo įdėta tam, kad bendravimo su knyga procesas Jums būtų malonus. Pabandykime praverti šio pasaulio duris ir žvilgtelėti iš arčiau į jo šeimininką, tvarkytoją ir valdovą – bibliotekininką. Gal jis ne tik robotas, nuolat tariantis automatiškai tą pačią frazę?
Bibliotekininkas tradicijų ir modernumo sankirtoje
Šiuolaikinė biblioteka sparčiai keičiasi. Kaip skirtingi keliai kryžkelėje kertasi tradicijos ir modernumas. Jų sankirtoje stovi šiuolaikinis bibliotekininkas. Koks jis? Koks jo vaidmuo visuomenėje šiandien? Kokį jį mato žmonės? Ar jis yra pakankamai vertinamas? Į šiuos klausimus buvo bandyta atsakyti viename Vilniaus knygų mugės renginių – diskusijoje „Šiuolaikinės bibliotekos ir bibliotekininko tapatumas: kas mes esame?“ Diskusijai vadovavo Ramunė Petuchovaitė, joje taip pat dalyvavo VU Komunikacijos fakulteto dėstytojai, studentai ir bibliotekininkai iš įvairių Lietuvos bibliotekų.
Pavasariškai nusiteikęs, seksualus ir maištingas
Diskusijos metu Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos studijų programos IV kurso studentai pristatė tyrimą, atskleidžiantį visuomenės požiūrį į bibliotekininkus.
Studentai ištyrė, kaip internetinėje žiniasklaidoje yra apibūdinamas bibliotekininkas. Tyrimo rezultatai pasirodė labai netikėti. Žiniasklaida apibūdina bibliotekininką kaip seksualų, įdomų, kruopštų, kuklų, pavasariškai nusiteikusį, maištingą, gabų ir t.t. Pasak studentų, dažniausiai taip yra apibūdinama bibliotekininko asmenybė, bet ne jo profesinės savybės ar tapatybė.
Diskusijoje bibliotekininkai pabrėžė, kad visuomenė per mažai žino apie šią profesiją, todėl dažnai neįvertina jų darbo ir prilygina melžėjams.
Jaunimas mato perspektyvą bibliotekininko profesijoje
Nors tyrimai rodo, kad bibliotekininkų profesija nėra vertinama kaip rimta, tačiau į bibliotekininkystės ir informacijos specialybės studijas Vilniaus universitete stoti norinčių atsiranda. Pabendravome su IV kurso studentais Šarūnu Čėsna ir Aurelija Ažaneckaite, pabandėme išsiaiškinti, kaip jie įsivaizduoja savo profesiją ir jos ateities perspektyvas.
Ar tikslingai pasirinkai bibliotekininkystės studijas? Ar tai buvo tavo svajonė?
Aurelija: Niekada nesvajojau būti bibliotekininke. Tam įtakos turėjo stereotipinis požiūris, suformuotas aplinkos. Rinkdamasi, kur studijuosiu, domėjausi studijų programomis, norėjau žinoti, ką man gali pasiūlyti ir ko aš galiu iš jų tikėtis. Taip aptikau VU Komunikacijos fakultetą ir bibliotekininkystės ir informacijos studijas. Patiko siūloma studijų programa, tad nusprendžiau išbandyti laimę čia. Žinoma, studijų programos pavadinimas gąsdino, tačiau mano jau toks būdas, kad „lendu“ ten, kur galbūt „normalus“ žmogus neitų.
Šarūnas: Pirmais metais studijavau Gamtos mokslų fakultete ekologiją, man labai nepatiko, todėl sustabdžiau studijas. Kitais metais be galo atsargiai rinkausi specialybę, peržiūrėjau programas ir, nekreipdamas dėmesio į programos pavadinimą, pasirinkau bibliotekininkystę ir informaciją. Tiesiog man labai patiko universali studijų programa.
Dažnai tenka girdėti, kad bibliotekininkystės studentai, paklausti, ką studijuoja, atsako, kad informaciją arba tiesiog komunikacijos mokslus. Kodėl taip yra? Ar tai yra savo profesijos gėdijimasis?
Šarūnas: Sakyčiau, kad tai yra natūrali žmogiška būsena – noras atrodyti gerai, žadinti aplinkinių pasigėrėjimą savo pasiekimais. Bibliotekininkai yra vertinami intelektualių visuomenės sluoksnių, tačiau plačiajai auditorijai kelia juoką, tad neretai, norėdamas išlaikyti prestižą pašnekovo akyse, žmogus nepasako savo tikrojo specialybės pavadinimo. Kartais ir pats taip elgiuosi, kai, pažiūrėjęs į pašnekovą matau, kad jis neturi žalio supratimo, ką veikia bibliotekininkai, ir tingiu skaityti jam pusės valandos paskaitą apie šio mokslo svarbą. Žinau, kad neturėčiau taip daryti, tačiau kartais kitaip elgtis yra sudėtinga…
Aurelija: Stereotipų nulemtos reakcijos lydi beveik visur ir visada. Jei būčiau jautresnė aplinkos poveikiui, galbūt net būčiau metusi studijas. Net iš draugų pirmaisiais metais tekdavo girdėti „smagius“ klausimus, panašius į: „Ką? Mokysitės knygas pagal viršelių storį ir spalvą rikiuoti?“ Žinoma, tai žeidžia. Iš tiesų, kai paaiškini žmonėms, kiek įvairiapusiškų ir beprotiškai įdomių dalykų mes mokomės, tai ne vienas ir ne du nuoširdžiai maloniai nustemba. Tada aplanko geras jausmas, kad nors porai protų sulaužei senuosius stereotipus.
Kaip įsivaizduojate savo ateitį šioje profesijoje?
Aurelija: Norėčiau dirbti akademinėje bibliotekoje. Viešajai bibliotekai jaučiuosi nepakankamai išsilavinusi grožinės literatūros srityje. Kita vertus, norisi save išbandyti ir kitose srityse, kad galėčiau tvirtai nuspręsti, ko noriu iš gyvenimo. Tvirtai galiu pasakyti, kad darbas bibliotekoje manęs visiškai negąsdina, atrodo labai įdomus. Smagu būtų ir toliau laužyti stereotipus, aukštai iškėlus galvą sakyti: „Esu bibliotekininkė ir tuo didžiuojuosi“.
Šarūnas: Įsivaizduoju save dirbantį akademinėje bibliotekoje. Suprantu, kad būčiau naudingesnis viešosiose, kurios Lietuvoje atrodo liūdnai, tačiau nieko negaliu padaryti. Apskritai esu Vilniaus universitetą įsimylėjęs… Noriu jame dėstyti, rašyti mokslinius darbus, dirbti jo bibliotekoje.
Patirtis išsklaido neaiškumus
Kas gali geriau papasakoti apie bibliotekininko profesijos pliusus ir minusus, apie savo profesijos tapatybę geriau nei didžiulį stažą turinti bibliotekininkė? Kalbiname Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto bibliotekininkę Dalią Juodienę.
Kiek metų dirbate bibliotekininke?
Dalia Juodienė: 20 metų. Niekada nesusimąsčiau, o juk jau praktiškai užaugo nauja karta.
Kokia, Jūsų manymu, yra bibliotekininko misija?
Dalia Juodienė: Jei trumpai – padėti žinių visuomenei aktyviai gyventi visavertį gyvenimą, t.y. laiku ir pagal poreikius gauti naujausią reikiamą informaciją įvairiose pageidaujamose laikmenose.
VU biblioteka yra ta institucija, kuri pirmiausiai pajunta akademinės bendruomenės informacinius poreikius, o jos darbuotojai yra didelių permainų sūkuryje. Aptarnaujantys skaitytojus darbuotojai yra gerai įsisavinę visą bazinę informaciją ir pritaiko ją konkrečiam vartotojui. Tai iš esmės keičia bibliotekininko, dirbančio aptarnaujant skaitytojus, funkcijas, misiją ir per daugelį metų suformuotą įvaizdį. Šios srities darbuotojai dirba tarsi konsultacinė tarnyba, puikiai pažįstanti savo skaitytoją, jo informacinius poreikius.
Ar manote, kad visuomenė vertina bibliotekininko darbą?
Dalia Juodienė: Prieš keletą metų teko vartyti bakalauro baigiamąjį darbą, kuriame buvo tiriamas bibliotekininko įvaizdis visuomenėje. Išvados nenustebino – bibliotekininkų bendruomenė laikoma konservatyvia.
Šiuolaikinė biblioteka yra atvira, novatoriška ir draugiška skaitytojui, atlieka ne tik dokumentų kaupimo, saugojimo, informacijos sklaidos funkcijas, bet teikia kokybišką informacinį aptarnavimą. Stengiasi sudominti besimokantį jaunimą, pritraukti naujų skaitytojų, diegiamos naujausios technologijos. Į bibliotekas dirbti ateina jaunimas. Labai tikiuosi, kad visuomenė tai greitai supras ir įvertins.
