Įėjus į kabinetą, mane pasitiko dvi moterys. „Kaip malonu, kad susidomėjote organų transplantacija, sėskite“, – ir įsitaisė galbūt nelabai patogiose kėdėse. Nacionalinio transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vedėja Rasa Pekarskienė ir Transplantacijų koordinavimo vyriausioji specialistė Vita Petronytė lyg atverstos knygos, atvirai papasakojo apie organų donorystę, laukiančiųjų sąrašus ir didžiausius stereotipus, kurie visiškai neatitinka realybės.

Ilgas transplantacijos kelias

Daugelis pacientų itin dažnai klausia, kaip ilgai dar teks laukti donoro, kelinti jie eilėje? Pirmiausia reikia pabrėžti, jog tai nėra eilė – tai sąrašas, kurio eiliškumą, esant donorui, pagal teisės aktus sureglamentuoja koordinatorius. Šiuo metu laukiančiųjų sąraše įtraukti 493 recipientai. 493 žmonės, laukiantys galimybės ilgiau gyventi.

Kol pacientui įvykdoma transplantacija – atliekama begalė veiksmų. Pirmiausia, kiekvienas organas turi savo teisės aktą, kuriame nurodomi kriterijai, pagal kuriuos gydytojai sprendžia, kada galima įregistruoti, jog žmogus laukia donoro. Nustatomos ligos, galinčios neleisti ligonio įtraukti į sąrašus.

„Gydytojai dirba vadovaudamiesi teisės aktais, o ne taip, kaip jiems atrodo geriau, – pabrėžia V. Petronytė. – Organų transplantacija turbūt labiausiai reglamentuotas procesas Lietuvoje.“

Jei pacientas įtraukiamas į laukiančiųjų sąrašą, o atsiradus donorui yra atrenkamas pagal atitinkamus kriterijus, atliekami dar papildomi tyrimai.

„Vienam inkstui kviečiami 3 recipientai, kai jie atvyksta daromos kryžminės reakcijos, imunologiniai tyrimai, pagal kuriuos nustatoma, kuriam recipientui inkstas tinkamiausias – vyksta mažiausia atmetimo reakcija“, – pasakojimą apie transplantacijos eigą tęsė Transplantacijų koordinavimo specialistė.

Statistika kinta – organų poreikis per dešimtmetį išaugo

Specialistė pasidalino pastebėjimais, jog žvelgiant į laukiančiųjų sąrašus į akis labiausiai krenta inkstų transplantacijų statistika: „Papildžius teisės aktus, galima sakyti, sąrašai „išsivalė“. Mes suinteresuoti, kad žmonių, kurie turi daug papildomų ligų, besitęsiančių metų metus, sąrašuose būtų kuo mažiau. Toks žmogus yra per sunkus ligonis ir negali būti transplantuotas.“ Nors inkstų transplantacijos laukiančiųjų sąrašas sutrumpėjo, žvelgiant į statistiką į akis krenta ir kitų organų, kepenų, plaučių, širdies, dešimtmečio statistika. Nuo 2008 m. iki dabar šių organų poreikis išaugo.

„Sąrašas keičiasi dėl to, kad net susirgus sloga gydytojas privalo užpildyti dokumentus, kad tą pacientą patalpintų į laikinai ne recipientų sąrašą. Jis iš laukiančiųjų sąrašo kaip ir neišbraukiamas, bet jei šiandien pat būtų donoras, jis negalėtų dalyvauti donorinių organų parinkime, nes šiuo metu serga.“ – pasakoja V. Petronytė.

Laukiančiųjų sąrašų statistikai įtaką daro ir donoro laukimo laikotarpis. Kaip buvo minėta anksčiau, recipientai, atsiradus donorui, yra atrenkami pagal teisės aktuose numatytus kriterijus, tad laukimo laikas yra labai skirtingas.

„Būna, jog organų laukia mėnesį, yra buvę, jog tik įtraukus į sąrašą po savaitės atsirado donoras, tačiau yra buvę, kad recipientas donoro laukė ir kelis metus“, – į pokalbį įsitraukė R. Pekarskienė.

V. Petronytė papildė savo kolegę sakydama: „Pasitaiko, kad žmonėms taip reikia tos transplantacijos, kad mes ne tik laukiam kol iš kurios nors Lietuvos ligoninės praneš, kad yra donoras, bet ir patys siunčiame užklausas į užsienio šalis, jog turime recipientą, kuriam skubiai reikia organo ir laukiame, kad kas nors pasiūlytų.“

Stereotipų apsuptyje

Į organų donorystę Lietuvoje vis dar žiūrima skeptiškai. Tai įrodo faktas, jog donoro kortelę turinčių žmonių Lietuvoje yra tik kiek daugiau nei 26 tūkstančiai. Kitaip tariant, vos 0,9 proc. šalies gyventojų. Kodėl situacija tokia – galima tik spėti, tačiau R. Pekarskienė papasakojo, jog čia neapsieinama be stereotipų. Jos teigimu, dažniausiai sutinkami mitai yra trys.

„Žmogus galvoja, kad jei pasirašys donoro kortelę, jį iš už kampo iškart užmuš. Tačiau tai parodo, jog žmonės dar nesuvokia, kada tuo donoru gali būti. Donoru tapti galima tik tuo atveju, jei ištinka smegenų mirtis“, – pirmąjį mitą atskleidžia R. Pekarskienė.

Kitas dažnai pasitaikantis stereotipas – žmogus, turintis donoro kortelę, ligoninėje negydomas ir iškart ruošiamas donorystei. R. Pekarskienė aiškina: „Kad žmogus turi donoro kortelę – žino tik jis pats ir tie, kuriems tai pasako. Gydytojai tai sužinos tik tuomet, kai žmogus mirs smegenų mirtimi. Tokiu atveju gydytojai skambina į Transplantacijos biurą ir išsiaiškina, ar mirusysis norėjo tapti donoru.“

Trečiasis, dažniau pasitaikantis tarp vyresnio amžiaus žmonių – mirusiojo kūnas siaubingai sudarkomas ir negalima jo laidoti įprastai. „Laidoti įprastai galima. Paliekami tik pooperaciniai randai, kurie išoriškai nesimato“, – mitus vardinti baigia R. Pekarskienė.

Susiję