Netradicinės Lietuvos bendruomenės ir tradicinis stereotipas
Prieš 27 metus pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktas davė pradžią laisvos Lietuvos vystymuisi ir naujos istorijos kūrimui. Visuomenės ir politinės sistemos išsivadavimas iš sovietų valdžios Lietuvoje išryškino neįprastas religingumo formas, netradicinius mokymo būdus. Nors dalis žmonių yra girdėję apie mormonų, krišnaitų ar kabalos bendruomenes, įsikūrusias Lietuvoje, tačiau didžioji dauguma piliečių linkę tokioms bendruomenėms klijuoti „sektos“ etiketę.
2011 m. Vaišnavų Vasaros festivalis Seduloje. Krishna.lt nuotr. Mormonai – alternatyvi krikščionybė ir misionieriška veikla
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia – geriau žinoma kaip mormonų religinė bendruomenė – Lietuvoje skaičiuoja jau 24 metus ir yra išsidėsčiusi keturiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Nors narių skaičius Lietuvoje siekia vos 1000, Jungtinėse Amerikos Valstijose tai yra viena populiariausių religinių bendrijų.
Mormonizmo susikūrimas mena XIX a. pradžią. Pasak mormonų religinės bendrijos Vilniuje vadovo Denio Grinevičiaus, 1820 m. jaunas berniukas vardu Josephas Smithas, nežinodamas prie kokios religinės bendruomenės prisijungti, nusprendė paprašyti Dievo pagalbos ir pasimelsti. Pasimeldęs jis išvydo viziją, kurioje jam pasirodė Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus. Taip jis tapo pranašu, o vėliau ir pirmosios mormonų bažnyčios įkūrėju.
Mormonai save laiko krikščionimis, tačiau skirtingos Šventojo Rašto interpretacijos rodo krikščioniškojo ir mormonų mokymų atskirtį. „Mes tikime gyvenimu po mirties. Šį gyvenimą mes vadiname pasiruošimo etapu pagal kurį patys sprendžiame, kur gyvensime vėliau. Dabartinis gyvenimas reikalingas tam, kad galėtume pasiruošti ir pasižiūrėti, ko esame verti“, – sakė D. Grinevičius.
Kava, arbata, tabako gaminiai, alkoholis – priklausomybės, kurių atsisakymas yra dar vienas bruožas, būdingas mormonų religinei bendruomenei.
„Arbata yra kofeinas. Kalėjime žmonės verda labai stiprią arbatą tam, kad apsvaigtų. Mes atsisakome bet kokių dalykų, nuo kurių tampame priklausomi. Alkoholis, narkotikai – aiškios priklausomybės. Kofeinas jau irgi tampa priklausomybe, nes žmonės negali ryte atsikelti, neišgėrę puodelio kavos, jie neįsivaizduoja, kaip galima pradėti rytą be kofeino“, – aiškino D. Grinevičius.
Mormonų judėjimas ypač gerai žinomas dėl atkaklios misionieriškos veiklos. Vaikinai nuo 18 m. ir merginos nuo 21 m. yra skatinami atlikti misiją užsienyje savo pačių lėšomis. Anot D. Grinevičiaus, standartinė misionierių diena prasideda 6.30 val., kai visi misionieriai prausiasi ir užsiima fizine veikla. Vėliau vyksta rašto studijavimas – mormonų knygos, Biblijos, kitų Šventųjų Raštų studija, kalbos mokymas ir žmonių ieškojimas, darbas su bažnyčios nariais. Jie labai skatinami tarnystei – kaip darė Jėzus Kristus – ne tik mokyti, bet ir tarnauti tiems, kuriuos mokai.
Vis dėlto Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia dažnai maišoma su mormonais fundamentalistais, o šie – neretai priskiriami kultui.
„Atskirkime – mormonai fundamentalistai yra grupė žmonių, kurie po Josepho Smitho mirties atsiskiria nuo bažnyčios ir pradeda vystyti kitą šaką. Tie mormonai praktikuoja daugpatystę. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai jie siunčia tam tikrą literatūrą, žmonės ją gauna ir vėliau, kaltindama mūsų bažnyčią, sukyla žiniasklaida“, – pasakojo D. Grinevičius.
Krišnos sąmonės bendrija arba „virtuvės religija“
Lietuvos sostinėje gyvenančiam žmogui gatve žygiuojantys, spalvingai apsirengę ir „Hare Krišna“ giedantys asmenys – dažnai matomas reiškinys. Tai – vaišnavų arba Krišnos sąmonės judėjimas. Krišnaizmo pradžia skaičiuojama nuo 1896-ųjų, kai gimė judėjimo įkūrėjas Bhaktivedanta Prabhupada. 1965 m. jis išvyko į JAV, o po metų ten įkūrė Tarptautinę Krišnos sąmonės judėjimo bendruomenę. Lietuvoje krišnaitų bendruomenė atsirado Sovietų Sąjungos saulėlydžio metais.
Tarptautinės Krišnos sąmonės bendruomenės nario Igorio Baltrūno teigimu, Tarybų Sąjunga propagavo ateizmą, todėl bažnyčią lankantys asmenys buvo persekiojami, o joga buvo laikoma destruktyviu elementu, galinčiu sugriauti sistemą. Tik 1988-1989 m., kai Michailas Gorbačiovas buvo TSRS generaliniu sekretoriumi, Lietuvoje buvo įregistruota religinė krišnaitų bendruomenė.
Krišnaitų tradicija induizme išsiskiria personalistinio Dievo samprata. Vaišnavų doktrina kalba apie Absoliutų Dievo Asmenį, kuris yra tapatinamas su Krišna. Krišnos sąmonės judėjime būtent Krišna simbolizuoja pirmapradį Dievo Asmenį, iš kurio kyla visa, kas egzistuoja.
Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos nariai tiki, kad žemės resursai, gamta ir mūsų kūnai yra Dievo dovanos ir su jais turi būti elgiamasi tinkamai. Harė Krišna judėjimas vertina indiškas virtuvės tradicijas, aktyviai propaguoja vegetarizmo privalumus.
„Krikščionybėje gyvulius žudyti yra priimtina, o atsidavusieji Harė Krišnai gyvūnus žudyti draudžia. Nors patys pirmieji krikščionys buvo vegetarai, tačiau jų standartai pasikeitė. Krišnaitai gerbia gyvulių teisę gyventi ir praktikuoja dietą, kuri siekia sumažinti prievartą ir išnaudojimą“, – sakė I. Baltrūnas.
Visame pasaulyje krišnaitai garsėja viešomis eisenomis miestų gatvėmis. Pasak I. Baltrūno, tokių eisenų tikslas susijęs ne tik su Dievo šlovinimu, bet ir su paties žmogaus atsidavimu.
„Vaikščiojimas dainuojant Harė Krišna mantrą yra vadinamas „Harinama“. Tai – tradicija, atkeliavusi prieš 500 metų iš Bengalijos, Indijoje. Kai Viešpats Čaitanja Mahaprabhu Indijoje pradėjo Krišnos sąmonės judėjimą, jis eidavo per miestą su savo pasekėjais ir dainuodavo. Tai buvo populiariausia Dievo garbinimo forma, o šventų vardų kartojimas suteikdavo žmonėms Viešpaties meilę. Tai yra atsidavimas Viešpačiui, už kurį mainais kiekvienas gauna malonę“, – kalbėjo I. Baltrūnas.
Kabala – tikslus mokslas ar religija?
Apie 100 narių Lietuvoje turinti Pasaulinė kabalos akademija „Bnei Baruch“ gyvuoja 15- 20 metų. Kabalos studijų centro atstovas Andrius Venslovas pastebi, jog kabala yra dažnai painiojama su tikėjimu, tačiau šį mokslą studijuojantys žmonės negali savęs vadinti tikinčiaisiais. Tad kodėl kabala neretai suvokiama kaip religija?
Šios bendruomenės narių teigimu kabala – tikslus mokslas apie žmogaus santykį su tikrove ir jo tyrimą per tarpusavio žmonių santykius. Mokslai, tokie kaip fizika, chemija, biologija, tiria tik fizinį pasaulį, kurį jaučiame savo penkiais jutimo organais. Tam, kad visiškai pažintume supantį pasaulį, reikalingas įrankis, leidžiantis tirti ir kitą, paslėptą, penkiais jutimo organais neapčiuopiamą pasaulio dalį. Kabalos mokslas ir yra tas įrankis.
Anot A. Venslovo, kabalos akademija atsirado Izraelyje. Pagrindinis įkūrėjas yra profesorius Michaelas Laitmanas. Jis – buvęs Rusijos žydas, gyvenęs Lietuvoje. Profesorius atvyko į Izraelį, ieškodamas tiesos. Jis norėjo pažinti religijos esmę ir gyvenimo prasmę, tačiau galiausiai surado kabalą. Po savo mokytojo mirties jis pradėjo leisti knygas apie kabalą, o tai pritraukė žmones. Vėliau profesorius sukūrė tinklalapį internete ir pradėjo transliuoti mokymus rusų kalba.
Kabalistai tiki, kad nuo 1995 m. žmonės dažniau atsigręžia į mokslą. A. Venslovo teigimu, žmonija išsivystė per laikotarpius, kuriais dominavo skirtingi norai – pradedant nuo paprastų, tokių kaip maistas, seksas, šeima ir perėjo prie turtų, valdžios, garbės. Kuo toliau, tuo daugiau žmogus nori sužinoti.
Tačiau dažnas lietuvis mano, jog kabala tėra dar viena netradicinė religinė bendruomenė Lietuvoje, kurios mokymas labiau primena kultą.
„Žmonės linkę galvoti, jog kabala yra religija, sekta ar mistika. Religija apskritai kilo iš neteisingos kabalos interpretacijos. Kabalistas suvokia pasaulį dviem lygiais – vienu lygiu jis pasaulį suvokia kaip ir mes visi, o kitu lygiu jis jaučia jėgas, kurios tą pasaulį formuoja. Visą realybę sudaro dvi jėgos arba savybės: noras gauti ir noras duoti“, – aiškino A. Venslovas.
Kalbėdamas apie pagrindines kabalos mokymo vertybes, A. Venslovas pabrėžė, jog vienybė – pagrindinė kabalisto vertybė, kurią pasiekti įmanoma tik nugalėjus egoizmą. „Vienybės neįmanoma pasiekti tol, kol mes nesuvokiame, kad visos mūsų dalys yra kiti žmonės. Visa žmonija buvo sukurta kaip vienas žmogus. Savo egoistiniuose pojūčiuose mes matome save kaip atskirus individus“, – teigė A. Venslovas.
