Nuo žemės iki dangaus
Muzika Moniką Breivytę (24 m.) lydi nuo pat vaikystės: džiazinio vokalo pamokos, baigta meno mokykla, ketveri muzikos pedagogikos studijų metai ir visi jie praleisti dainuojant merginų bei mišriame „Musica“ choruose, taip pat, treji metai koncertų su „Gospel“ choru. Tačiau šiandien mergina save išbando ne muzikinėje ar pedagoginėje veikloje, o stiuardesės darbe. Monika sako, kad svarbiausia atrasti tai, ko ieškai. Tad ir, kalbamės su Monika apie jos pačios paieškas: kelionę į savęs pažinimą bei pašaukimo maršrutus.
– Kodėl pasirinkai mokytojos specialybę?
Pedagogika niekada nebuvo mano svajonių specialybė. Šią sritį pasirinkau atsitiktinai, o prie šio sprendimo labai stipriai prisidėjo meilė muzikai. Dalyvavimas įvairiuose koncertuose, renginiuose buvo mano nuolatinė veikla, todėl po mokyklos nusprendžiau įstoti į muzikos pedagogikos studijas. Taip prasidėjo mano kelias į pedagogiką bei tęsėsi jau pradėta muzikinė veikla.
– Kas paskatino įsidarbinti stiuardese?
Šis pasirinkimas dar vienas netikėtumas mano gyvenime. Studijuodama įsidarbinau vienoje Vilniaus oro uosto kavinėje. Darbe matydavau, kaip pradėdavo rinktis keleiviai, kiekvienas su sava istorija, lūkesčiais, kelionės tikslu, tačiau mano žvilgsnį šioje aplinkoje ypač patraukdavo lėktuvų įgulų nariai. Visada žavėjausi tokių žmonių gyvenimo būdu, protu, drąsa. Jų darbas atrodė mažiau monotoniškas: skrydžiai, keleiviai, oro sąlygos ir dar daug kitų dalykų, kurie nuolat keičiasi. Tai ypač mane viliojo, o ką jau kalbėti apie galimybę pamatyti daugiau pasaulio šalių, susipažinti su įvairių tautybių žmonėmis, jų gyvenimais, tradicijomis. Darbas oro uoste įnešė labai daug naujovių į mano kasdienybę, nepastovumo. Tai privertė „išsimušti iš vėžių“, pagalvoti apie save, savo gyvenimą, ar tikrai siekiu to, ko iš tikro noriu bei to, kur galėčiau geriausiai atskleisti save. Kuo ilgiau dirbau oro uoste, tuo dažniau išgirsdavau klausimų, kodėl aš pati nepabandau dirbti skrydžių palydove. Net nepajutau, kaip pradėjau mąstyti apie šią profesiją, domėtis ja.
– Ar buvo aplankiusios abejonės keičiant profesinį kelią?
Abejonių būna visuomet. Turbūt, taip žmonės sutverti, kad labiausiai bijo nežinomybės. Jos bijojau ir aš. Visą gyvenimą užsiėmiau kitomis, visai nesusijusiomis veiklomis, todėl svarsčiau ar galėčiau dirbti stiuardese. Ar šis darbas man tiktų ir patiktų, ar galėčiau nuolat keliauti, daug blaškytis bei prisitaikyti prie nepastovaus ritmo.
Didžiausias sunkumas, kad ėmiausi visiškai naujos veiklos. Stiuardesės darbe reikia būti ypač lanksčiai, greitai prisitaikyti ir reaguoti. Kalbame tik angliškai, todėl prireikia didesnės koncentracijos, yra daugiau įtampos. Taip pat reikia atitikti atrankos kriterijus, baigti specialius mokymus, kuriuose labai didelis dėmesys skiriamas saugumui tiek skrydžio metu, tiek prieš ir po jo. Skrydžių palydovai mokomi suteikti medicininę pagalbą, gesinti gaisrą ir daug kitų dalykų, todėl prireikia nemažai fizinės ištvermės. Svarbus ir aštrus protas: mokymų metu mums buvo užduotas klausimas, kurį įgulos narį pasirinktume išsiųsti pabendrauti su teroristu, jeigu šis užgrobtų lėktuvą. Didžioji dalis mokymų dalyvių teigė, jog rinktųsi kokį nors stiprų vyruką, tačiau lektorė nusijuokė ir pasakė, jog iš visų mūsų, ji pasirinktų mane. Jos nuomone, didesnė tikimybė, jog teroristas bus draugiškesnis mielų veido bruožų merginai, bet tikrai ne kitam vyrui.
Nors šis darbas reikalauja daug pastangų, tačiau turi kažką magiško. Oro uostas, lėktuvai, susikurianti kelionių atmosfera ir galimybė būti viso to dalimi skatina džiaugtis ir eiti į priekį. Tai išsklaido visas abejones.
– Kaip į šį Tavo pasirinkimą reagavo šeima ir draugai?
Iš šeimos ir draugų jaučiau palaikymą. Daugeliui šis darbas atrodo žavus, pilnas nuotykių, adrenalino. Taip pat yra galimybė pamatyti daugiau šalių, bent trumpai jose pabūti. Dažniausiai visi manęs klausia ar aš nebijau skristi. Atsakau, kad tikrai nebijau. Tai darbas, kaip ir visi darbai, kuriuose gali nutikti visko, niekada negali žinoti.
Jei nukrenta lėktuvas, ši informacija garsiai nuskamba, todėl yra susidaręs įspūdis, kad skraidyti nėra saugu, tačiau statistiniai duomenys rodo, jog važiuoti mašina gerokai pavojingiau. Manau, svarbiausia, kad visa įgula gerai atliktų savo darbus, tada saugumas bus užtikrintas. Stengiuosi vadovautis tuo, kad jeigu negaliu kontroliuoti situacijos, šiuo atveju ne aš pilotuoju lėktuvą, tai ir nėra dėl ko nerimauti.
– Ar negaila laiko, skirto pedagogikos studijoms?
Laikas, mano nuomone, viena didžiausių vertybių gyvenime. Šiek tiek gaila, tačiau kitą vertus, studijų metu įgijau daug naudingų pedagogikos, muzikos, psichologijos ir kitų sričių žinių. Šios studijos padėjo tobulėti kaip asmenybei, gauti labai daug naudingos patirties, atrasti savo stipriąsias bei silpnąsias puses, jas ugdyti. Pedagoge dirbti neplanuoju, tačiau muzikinės veiklos nepamiršiu, kadangi ir dabar esant progai visada sutinku padainuoti.
– Kokius profesijos keitimo privalumus įžvelgi?
Didžiausias privalumas, kurį įžvelgiu, galimybė pamatyti visai kitokią veiklą, išmokti prisitaikyti, greitai reaguoti į skirtingas situacijas, augti kaip asmenybei – reikia dažnai išeiti iš savo komforto zonos. Taip pat aviacijoje matau daugiau karjeros galimybių, įdomesnį, dinamiškesnį darbą bei geresnį atlyginimą nei dirbant pedagoginį darbą.
– Pati esi meniškos prigimties: šoki, dainuoji. Ar nepasigesi šios veiklos?
Aš manau, kad žmogus atsiduria būtent ten, kur jam tuo metu reikia būti. Dabar gyvenu šiuo darbu, šia veikla, todėl svarbiausia eiti į priekį, toliau ieškoti savęs. Jeigu šis darbas patiks, būsiu laiminga, jei ne – bent būsiu pabandžiusi ir žinosiu, kaip yra iš tikro. Tai irgi labai svarbu.
Gyvenime yra labai daug kelių, tačiau sunkiausia juos pamatyti, tam reikia skirti laiko. Jei įmanoma derinti kelias veiklas, dar geriau. Šokiai, dainavimas visada liks kaip hobis, bet negaliu žinoti, gal kada atsitiks taip, kad tai taps pagrindinė veikla.