Visi, kam teko susipažinti su Vilniaus universiteto politikos studijų trečio kurso studente Giedre Užumeckaite, žino, kad ji komunikabili, įdomi mergina, išsiskirianti iš minios tuo, jog užaugo ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Čekijos Respublikoje. Jau trejus metus ji studijuoja ir gyvena Lietuvoje, susipažįsta su lietuviška kultūra, istorija ir žmonėmis, ko gyvenant toli nuo Lietuvos jai beveik neteko pažinti. Nors dabar viskas apsivertę aukštyn kojomis ir ji vis rečiau sugrįžta į Čekiją, Kovo 11-ąją ji švenčia vėl ne Lietuvoje, o Čekijoje, kur trumpam sugrįžo pasiilgusi savo šeimos.

Kaip atsitiko, kad užaugai Čekijoje? Ar ten ir gimei?

Po skyrybų mama išvyko į užsienį, nes ieškojo geresnių darbo galimybių, ir paliko mane mažą Lietuvoje pas senelius. Kai man buvo treji metai, sugrįžo ir išsivežė į Čekiją, kur buvo radusi darbą ir naują vyrą.

Kada pirmą kartą po to atvykai į Lietuvą?

Į Lietuvą atvykau, kai man buvo septyneri metai, nes važiavome krikštyti mano sesę Mariją. Kadangi Čekija žinoma kaip ateistų kraštas, tad ji ir aš buvome vienintelės pakrikštytos klasėje, kas visai fun.

Ką gyvendama Čekijoje žinojai apie Lietuvą, ar domėjaisi?

Mama su manimi ir sese (kuri jau gimusi Čekijoje) visada bendravo lietuvių kalba, kas man asmeniškai suteikė labai daug, nes neatitrūkau nuo lietuviškos kultūros bent šia prasme. Gebėjau susikalbėti su giminėmis ir kitais lietuvaičiais.

Iki dvylikos metų dažnai su mama dalyvaudavau Lietuvos ambasadoje vykstančiuose įvairiuose pokyliuose ir susitikimuose, kalėdiniuose vakarėliuose. Mano mama, gyvendama Čekijoje jau daugiau nei dvidešimtmetį stengdavosi neatitrūkti nuo Lietuvos, domėdavosi jos politine padėtimi bei visomis sporto šakų varžybomis, kuriose lietuviai dalyvaudavo ir atstovaudavo Lietuvai tarptautinėse varžybose.

Apie Lietuvą žinodavau iš mamos pasakojimų, bukletų Lietuvos ambasadoje, istorinių knygų. Ypač gerai prisimenu vieną. Kai buvau maža, man ji atrodė ypatingai nuobodi, o šiuo metu yra gan vertinga žinių versmė – Jozefo Pficnerio „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas”. Namie turėjau tikrai nemažai lietuviškos literatūros. Dažnai atvykdavo giminės iš Lietuvos, kurios man atveždavo daug lietuviškų vaikiškų knygų.

Tačiau skaityti man buvo nelengva, nes lankydavau tik čekišką mokykla, tad lietuviškai gerai mokėjau nebent kalbėti. Jei tekdavo rašyti seneliams laiškus, tai nosines ant raidžių dėdavau pagal grožį, nes nemokėjau gramatikos ir maža būdama nesupratau, kur ir kodėl jas reikia dėti. 


Žvelgiant vaiko akimis, kokia tau atrodė Lietuva?

Kai buvau maža, įvažiuodama į Lietuvą visada stebėjau kitokią aplinką. Matydavau gandrus, kurių Čekijoje nėra arba nėra tiek daug kaip Lietuvoje. Gandras pas mus jau retenybė. Stebino daug neišnaudotos žalumos. Čekija savo plotu prilygsta Lietuvai, tačiau čia gyvena daugiau nei 10 milijonų žmonių, tad dažniausiai visas plotas maksimaliai išnaudojamas. Aišku, yra pakankamai ir gražios gamtos, ežerų ir kalnų.

Taip pat, iškart atkreipdavau dėmesį į senas automobilių markes. Seni „golfai“ ir „mersai“, kurių pas mus nesimatydavo. Man tai visada asocijuodavosi su senove ar atsilikimu, kažkokiu sovietiškumu. 


Taip pat kaimo žmonių gyvenimas ir kultūra man buvo kažkas neregėto, nes galėjai pamatyti tokias tikras trobas, kuriose gyvena žmonės, išgyvenantys tik iš savo pensijų ir gausaus žemės ūkio, kokių čekai seniai neturi. Čekijoje kaimas reiškia gyvenvietę su 200-300 gyventojų. Tad kaimo suvokimas kiek skiriasi. Klasikinių vienkiemių Čekijoje irgi nerasta, nes jie dažniausiai naudojami savaitgalio poilsiui. Pavyzdžiui, mes gyvename Prahoje ir turime tam tikroje vietoje namelį, kur lankomės savaitgaliais ar atostogų metu, skirtą pailsėti nuo miesto.

O kaip dabar vertini Lietuvą, kai čia gyveni, studijuoji? Kokia ji tavo akimis?

Manyje jau persismelkusi čekiška kultūra, tad tik gyvendama Lietuvoje supratau, kas tai per šalis ir kokia jos istorija. Gyvendama sužinojau apie lietuvių problemas su šalyje gyvenančiomis mažumomis. Ginčai su lenkais, pavyzdžiui, dėl Vilniaus krašto, amžina Rusijos baimė.

Studijuodama politiką sužinojau ir apie Lietuvos politinę kultūrą. Mane šokiravo tai, jog į tokias institucijas, kaip Seimas, įmanoma išrinkti apsišaukėlius ir komikus, kas užsienio akyse tiesiog atrodo kaip cirkas. Taip pat politikų nesugebėjimas susikalbėti užsienio kalba rodo tam tikrą atsilikimą. Čekijoje tokių dalykų nėra. Čia, jei užimi tam tikras pareigas, automatiškai turi mokėti vieną, dvi, tris užsienio kalbas.

Žmonės pasirodė kaip tikri šiauriečiai. Nesakau, kad visi, tačiau dauguma yra užsidarę savyje ir neprisileidžia ilgą laiką žmogaus arčiau. Manau, kad per tuos praėjusius dvidešimt metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuva daug pasikeitė, tapo kosmopolitiškesne, ypač sostinėje tai juntama, bet tuo viskas ir pasibaigia, kiti miestai laikosi savo „įstatymų“. 


Keistas man buvo faktas, kaip žmonės reaguoja, jei kas pasako, pavyzdžiui, aš iš Kauno, aš iš Vilniaus, Klaipėdos, Plungės. Iškart žmogų arba nurašo, arba iškelia. Čekijoje to nėra. Tu esi čekas, gyveni Čekijoje. Nesvarbu, iš kurio Tu miesto, visada ir visur esi savas. Šito Lietuvoje, manau, dar ilgai nebus.

Ką tau reiškia Kovo 11-oji?

Aš apie Lietuvos nepriklausomybę kalbėjau su sese. Ji jaunesnė ir nelabai domisi Lietuva, jos politika ar istorija. Ji tai suvokia panašiai kaip ir Čekijos nepriklausomybę. Ją būtina prisiminti ir paminėti, kaip ir tuos žmones, kovojusius už „geresnį rytojų“, kuriame mes dabar gyvename. Tad, jiems turėtume būti dėkingi (arba kai kurie sakys, gal nedėkingi) už tai, ką dabar turime ir kur esame. Toks mano požiūris į Lietuvą.

Būtina paminėti praeitį, mūsų laisvės laimėjimą, tačiau kai kuriuose reikaluose reikėtų stengtis mažiau žvelgti atgal ir negyventi vien praeities šmėklomis. Sakyčiau, kad Lietuvai reikėtų pagaliau atsikratyti „nuskriausto vaiko“ įvaizdžio ir pradėti kurti geresnę ateitį sau – Gerovės valstybę. Stinga to entuziazmo, kurį turėjo žmonės prieš 20 metų, kadangi Lietuvoje dar reikia daug ką pakeisti ir tik klausimas, ar tie pokyčiai bus į gerą, ar į blogą pusę.

Kaip minite Lietuvos Nepriklausomybės dieną šiandien Čekijoje?

Mama šiandien iškepė pyragą. (Juokiasi – aut. past.)

Gaila, kad jau kažkodėl nedalyvaujame Lietuvos ambasados pasibuvimuose, kaip anksčiau, nors ten, manau, šiandien kažkas lyg ir minės šią dieną. Nesame Lietuvoje, tad nežiūrėsime šventinės programos ar neisime į Lietuvos aikštes minėti su kitais, tačiau kartais žmogus nuoširdžiau gali paminėti ir kitoje šalyje prisiminęs, paskaitęs ką nors lietuviško, parašęs taip, kaip ir aš tau. Ir tai, kad tai galiu padaryti lietuvių kalba, yra labai džiugu.

Apskritai, manau, kad ne visada būtina savo pilietiškumą demonstruoti akivaizdžiai. Būna, sutinku nuoširdesnius piliečius, kurie nėra apsirišę lietuviško šaliko ant kaklo ar apsivilkę lietuviškų marškinėlių, nes meilė valstybei pas juos širdyse ir, sakau, kartais jie labiau gerbia ir myli Tėvynę nei tie, kurie apsikarstę lietuviška atributika.

Susiję