– Esate vilnietis, dabar sėdime ant Neries upės kranto. Ar Vilnius kada nors buvo spėjęs atsibosti? Ar kada nors čia jautėtės svetimas?

Kažkaip niekada apie tai nesusimąsčiau. Tiesiog gyveni ir tiek. Visi šneka, kad kitur geresnės galimybės, bet man to neteko patirti. Kartais būna, kad jaučiuosi vienišas. Kad ir kaip būtų, vis tiek miestas yra terpė ir ji ne visada dėkinga. Bet kiek pats įdedi pastangų, tokius rezultatus ir turi.

– Tapote vertėju, todėl spėju, kad vaikystėje knygų į šoną nemesdavote. Kokios knygos formavo Jūsų požiūrį?

Aš užaugau ant knygų. Vienas mano tikslų buvo parašyti knygą, bet kai susidomėjau vertimu, pats knygos išvertimas man atrodė didelis žygdarbis, aukščiausias įprasminimas. Kai buvau vaikas, tuo metu buvo populiarios serijos „Drąsiųjų keliai“ knygos, nuotykiai apie indėnus. Manau, kad tai gera žinių bazė, nes vaikas sužino istoriją apie įvairias pasaulio vietas. Tada mažais žingsniais gali pereiti prie kitos literatūros – Kafkos, Bulgakovo, Remarko. Priskaityta yra labai daug. Bet dabar pastebiu, kad literatūros pasaulis keičiasi ir atsiranda kitokios terpės. Pradedu susitaikyti su tuo, kad knygos po truputį miršta ir kažkada, galbūt, mirs visai. Taip, „Knygų mugės“ metu skaitančių, atrodo, daug, bet tai labiau vienadienis mados reikalas, žmonės užsideda „varnelę“ nusipirkę knygą. Vis pamąstau, kad knygų versti nelabai apsimoka ir kažkada gal nebetęsiu šios veiklos.

– Kodėl?

Nelabai kam to reikia, be to, iš knygų vertimo pragyventi yra neįmanoma, o kas sako, kad įmanoma, tai greičiausiai turi pajamų iš kitur. Arba bulvarinė literatūra yra greičiau išverčiama, masiškai kepama. Man pačiam labai liūdna, nes neturiu laiko skaityti knygoms. Dažniausiai skaitau tai, ko reikia vertimams, bet paėmęs gerą knygą suprantu, koks gražus yra rašytinis žodis. Daugiausiai prieš akis matau interneto straipsnius, nes verčiant tenka išsiaiškinti daug įvairių terminų, smulkmenų. Galiausiai pavargstu nuo teksto; kai atsitraukiu, noriu išeiti į miestą, pagroti, pasikalbėti. Skaityti nesinori.

– Dirbote vertėju televizijoje, kine, spaudoje, internete, literatūroje. Kuri medija jūsų širdžiai yra artimiausia? 

Literatūra, žinoma. Kai verčiu knygas, jaučiu, kad tas darbas „prie dūšios“. Tai iš tikrųjų yra pasminga, gilu, galima pasisemti daug žinių. Kai verti kiekvieną knygos, kuri tau įdomi, sakinį, ieškai, kaip perteikti kalbos stilių, kokį atspalvį suteikti, tai jautiesi darantis kažką gero ir gražaus.

– Esate išvertęs trijų muzikantų memuarus – Franko Zappos, Keitho Richardso ir Patti Smith. Kada susidomėjote muzikos memuarais ir ar šie atlikėjai Jums pačiam yra artimi?

Man jie visi patinka. Nepasakyčiau, kad patys mėgstamiausi, bet visi yra tikrai talentingi. Klausau daug muzikos, viską geriu į save. O muzikos memuarais susidomėjau, nes esu muzikantas. Daug domiuosi muzika, groju gitara, žinau, kaip kas veikia. Vienu metu gavau pasiūlymą išversti Franko Zappos knygą, nes žmonės parekomendavo mane kaip nusimanantį muzikoje ir galintį tą knygą versti. Išverčiau. Verčiant muzikines knygas reikia turėti žinių bagažą. Pavyzdžiui, Zappa daug rašė apie tai, kaip grojama gitara, kaip derinamos stygos. Aš visa tai žinojau, todėl versti buvo lengviau. Bet kokią knygą verčiant reikia nusimanyti apie tą dalyką.

– Kiek jums užtrunka išversti vieną knygą?

Labai ilgai. Paprastai knygos vertimas trunka apie aštuonis-dvylika mėnesių. Tiesa, pažįstu vertėjų, kurie verčia ir greitai, ir gerai. Man, asmeniškai, reikia skirti daug laiko, todėl vertimo procesas būna daug ilgesnis. Esu visiškas knysliukas – išnagrinėju kiekvieną žodį. Mano nuomone, jeigu jau darai, tai padaryk iki galo ir gerai. Pavyzdžiui, Patti Smith knygą išverčiau labai greitai, per penkis mėnesius. Toks tempas man yra žvėriškai greitas. Kai verčiau 520 puslapių „The Rolling Stones“ gitaristo Keitho Richardso autobiografiją, užtrukau pora metų.

– Jums pasiūlo versti knygas ar renkatės pats?

Dažniau pasiūlo. Pačiam paskatinti leidyklą versti knygą yra sudėtinga, nes jiems ne visada apsimoka tai daryti. Bet su mano pirmąja knyga taip ir buvo – aš pats bandydamas išverčiau knygą, nes dar gerai netikėjau, ar moku. Išverčiau knygą ir nunešiau leidyklai. Tai buvo labai optimistiškas pasirinkimas, nes man galėjo juk sakyti „eik tu velniop“. Bet išleido. Ta knyga buvo Ericho Frommo „Pamiršta kalba“.

– Prakalbote apie muziką – esate muzikantas, dainininkas ir tekstų rašytojas grupėje „Šv. Sodas“. Kaip gimė grupės pavadinimas ir kiek metų kartu koncertuojate?

Turbūt nėra tikslaus atsakymo, bet pats groti pradėjau dar mokykloje, o vėliau su grupe grojome Jimi Hendrixo, „Pink Floyd“ coverius. Reikėjo įrodyti sau, kad mes tai mokame, galime daryti, norėjome atiduoti duoklę mėgstamiems muzikantams. Vienu metu grupės pavadinimas buvo „Kaukė“, manau, jis gan tiksliai atspindėjo, ką tuo metu darėme – buvome savotiškai pasislėpę. O „Šv. Sodas“… nežinau, kaip jis atėjo. Mane patį vadina Sodu, o „šv.“ yra tai, kas brangu. Kažkaip ir sulipo į krūvą. Su tokiu pavadinimu grojame maždaug dvylika metų. Kažkaip greitai bėga tas laikas.

– Turite itin kontraversiškų dainų pavadinimų, pavyzdžiui, „Kiaunė“, „Noriu išgert alaus“. Kaip jie gimsta, ar mintis pavadinimui kyla parašius dainą ar atvirkščiai?

Dažniausiai parašau muziką, o tada žodžius. Bet kartais būna minčių, kad norėčiau parašyti kažką apie tai. Pas mane buvo toks zappiškas (Frankas Zappa yra amerikiečių muzikantas – red.) laikotarpis, kai norėjosi tiesiog provokuoti. Pavadinimai tą atspindi. Ne kartą esame ir smarkiai aprėkti, tai turbūt tikslą pasiekėme. Jaučiu, kad savyje esu prikaupęs daug informacijos, kurią noriu išmesti kūrybos pavidalu. Man smagu klausytis naujų grupių, bet nesilygiuoju į nieką. Noriu kurti pats.

– Filmų kūrėjas Jonas Mekas yra pasakęs, kad jeigu gali nerašyti – nerašyk, nes pasaulyje ir taip daug gerai rašančių, nereikia iš savęs traukti kažko per prievartą, jei neturi ko pasakyti.

Pritariu šiai minčiai. Bet man neišeina negroti, neišeina nekurti. Prasideda depresyvus laikotarpis, pradedu durnėti. Aš kelis kartus bandžiau padėti gitarą, gulėjo apdulkėjusi. Bet jaučiau, kad kažkas ne taip, kažko trūksta. Kai vėl paėmiau gitarą į rankas, supratau, kaip tai yra gerai. Gal niekas nežinos, negirdės tų kūrinių, bet aš juos gimdau, jie iš manęs veržiasi.

– Gal muzikos tekstais bandote kompensuoti knygą, kuri yra svajonė?

Taip, tai yra meninė išraiškos forma. Kai esi vertėjas, esi tik pagalbinis darbuotojas kažkieno kūrybos perteikime. Nors tai ir traktuojama kaip kūrybinis darbas. Taisau savo vertimus daugybę kartų, ir kai jie išleidžiami, man vis vien baisu juos skaityti, nes visada galima išversti geriau. Kai išleidžiu dainą, tuo metu atrodo, kad jos suvedimas yra geras, bet po kurio laiko tai gali atrodyti visiškai siaubinga.

– Vertėte Patti Smith, kuri yra turbūt viena ryškiausių moteriškų figūrų roko pasaulyje, knygą. Knygoje galima rasti daug praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmečio Niujorko meno pasaulio pavardžių. Ar versdamas šią knygą pats sužinojote ką nors naujo apie muziką, kultūrą?

Pasakysiu šiek tiek kontraversiškai – ta knyga yra eilinė gera knyga, ne šedevras. Sutinku, ji labai nuoširdi, atvira, švelni. Žaviuosi Patti Smith, ji sugebėjo taip gražiai aprašyti savo jaunystę. Tačiau man asmeniškai pagrindinis tos knygos privalumas yra tai, ką sužinojau apie to laikmečio Niujorką, kuris tuo pačiu buvo ir žavus, ir visiškas dugnas. Skaitydamas supranti, kad ten egzistavo kūrybinė terpė, kur buvo daug kuriančių žmonių, tai yra labai smagu. Regis, iš nieko gimdavo kažkas labai gražaus.

– Pati skaitydama knygą patyriau jausmą, kad pasiilgau to, ko niekada neturėjau, meto, kuriame negyvenau, šiuo atveju senojo Niujorko ir bohemiškos dvasios.

Man tas laikmetis labai patinka. Visi buvo labai užsidegę ir sklandė teigiamas chaosas idėjų, iš kurių galėjo gimti bet kas. Dabar mes turime griežtus, viską apibrėžiančius stilius. Mano muziką, pavyzdžiui, kažkas sukišo į bliuzroko žanrą, nors aš nenoriu būti taip vadinamas. Bliuzas mane nervina, jis tapo pilkas. O tuo metu niekas nieko neskirstė, buvo viena didelė galimybė. Ir tai buvo nuostabu.

– Išvertėte Džono Krakauerio knygą „Į laukinį pasaulį“. Knygos veikėjas Kristoferis atsiskiria nuo visuomenės, materialaus turto ir neria į laukinę gamtą ieškoti savęs, tačiau galiausiai suvokia, kad žmogus laimingas tada, kai laime gali dalintis. Ar dabar mums būtų įmanoma atsiriboti nuo materialumo?

Atsiriboti kažkiek galima ir reikia, bet visiškai to padaryti neįmanoma. Mano nuomone, veikėjas buvo per daug radikalus. Daug kas juo žavisi, bet man jis nekelia didelio susižavėjimo. Tai yra žmogus su problemomis. Atvirai kalbant, kai įsigilinu į savo verstų knygų veikėjus, dažnai jie man pasirodo nei šiokie, nei tokie. Pavyzdžiui, „The Rolling Stones“ gitaristas Keithas Richardsas – galima žavėtis jo muzika, bet juo pačiu kaip asmenybe?… Jis ir knygoje atskleidžia, kad yra visiškas šiknius ir netgi tuo mėgaujasi.

– Ar jaučiate pasitenkinimą, kai jūsų išverstai knygai „gerai sekasi“, ji yra perkama ir populiari?

Žinoma, smagu, kai knygas skaito, tada jaučiu, kad mano darbas bent kažkiek yra prasmingas. Įsivaizduok: penkis mėnesius sėdi prie knygos, giliniesi, kad skaitytojas pajustų kiekvieną žodžio atspalvį.

– Kur mėgstate versti?

Verčiu ten, kur galiu. Susikuriu jaukų kampą ir verčiu. Procesas susideda iš nuolatinio ieškojimo internete: reikia gero ekrano, kad galėčiau atsidaryti šimtą naršyklės langų ir ieškoti informacijos. Aš neįsivaizduoju, kaip žmonės anksčiau versdavo knygas. Ir svarbiausia, išversdavo gerai.

– Įvertinimo sulaukė ir muzikantas bei poetas Bobas Dylanas, gavęs Nobelio literatūros premiją už savo tekstus. Ką manote apie tokius apdovanojimus?

Bobas Dylanas yra nuostabus visomis prasmėmis, o oficialūs įvertinimai kuo toliau, tuo labiau manęs nedomina. Daug kas dabar yra politizuota, aš stengiuosi atsiriboti nuo to. Kaip ir „Eurovizija“ – mano nuomone, toks konkursas yra absoliuti nesąmonė ir ten muzikos nėra. Bet žmonėms patinka tie masiniai dalykai, kažkieno peštynės. „Eurovizija“ yra savotiškas krepšinis – visi kažkodėl nori, kad Lietuva tame dainų konkurse užimtų aukštą vietą. Ir kodėl visi taip sureikšmina patį akivaizdžiausią popsą? Panašiai ir su krepšiniu. Nors tai yra puikus žaidimas, bet kai sužinai, kad Jasikevičiaus mėgstamiausia daina yra „Juoda orchidėja“, arba kai matai, kaip Jasaičio skyrybos afišuojamos visur, supranti, kad gal geriau tegul jie krepšiniu ir apsiriboja.

– Krepšinis patinka, todėl galima sakyti, kad ir jus traukia masiniai, „tikram lietuviui“ būdingi dalykai.

Aš užaugau sovietmečiu, o mūsų sportas pačia tikriausia prasme priešinosi režimui. Kaip aš galiu būti prieš jį nusiteikęs? Tai buvo labai svarbus dalykas. Dabar viskas pasikeitė, bet, žinoma, reikia kažkokio tautą vienijančio reiškinio, kuris neleistų mums jaustis visiška provincija. Tačiau krepšinį sureikšminti iki tokio lygio, kad žaidėjų ir jų žmonų nuomones skelbtume kaip moralinius lozungus… Jie juk tiesiog gerai žaidžia krepšinį.

– Sąjūdžio metais buvote 17-18 metų jaunuolis. Ką prisimenate iš to laiko, kokia atmosfera vyravo?

Buvo nepaprastai įdomios nuotaikos ir jos labai gražiai sutapo su mūsų jaunatvišku veržlumu kažką nuveikti. Su klasiokais lakstėme po visą miestą ir kabinome mitingų plakatus, platinome Sąjūdžio spaudą, galvojome, kad darome kažką svarbaus. Vyko dideli dalykai. Aišku, buvo ir baisu. Pavyzdžiui, man tris savaites teko gulėti Vasaros gatvės psichiatrinėje ligoninėje tam, kad nepatekčiau į sovietinę kariuomenę, kurioje tuo metu dėjosi itin negražūs dalykai. Niekada to nepamiršiu. Gulėjau kartu su psichiniais ligoniais. Palatoje būdavo šešiolika lovų su pacientais, kurie nejaučia jokių socialinių normų, daro tai, kas šauna į galvą. Bet viskas praėjo.

– Po tokių išbandymų, ką dabar manote apie šauktinių prievolę į kariuomenę?

Mano galva, jos nereikia. Gal nepopuliariai mąstau, bet Lietuvoje turėtų būti stipri profesionali kariuomenė. Žmogaus, kuris nemato savo pašaukimo jėgos struktūrose, šaukimas į kariuomenę yra jo vystymosi sustabdymas. Ir tai vyksta pačiais produktyviausiais jaunuolio metais. Tai tas pats, kas palikti tokį žmogų antriems metams, tik dar ir sukarintoje stovykloje, kurioje slopinamas kūrybiškumas ir mokoma aklai paklusti įsakymams. Suprantu, kad kariuomenėje toks požiūris būtinas, tačiau jis nereikalingas ir netgi žalingas žmonėms, kurie stengiasi pasiekti rezultatų kitose sferose. Yra žmonių, kuriuos domina kariuomenė, juos ir reikia ugdyti, o jei ši sritis yra mūsų prioritetas – skirti daugiau lėšų, kad žmonės išties norėtų tarnauti. Be to, tobulinti įvairius krašto apsaugos aspektus. Šiandieninis karas – ne vien kareiviai apkasuose. O visuotinis šaukimas yra tiesiog dirbtinai sukeltas pseudo-patriotinis šaršalas. Aš suprantu mums kylančias grėsmes. Bet jos turi būti sprendžiamos protingai.

– Sąjūdžio metais Dainuojamoji revoliucija, kultūrinis sukilimas buvo vieni svarbiausių veiksnių atkuriant nepriklausomybę. Ar pats dalyvavote grupės FOJE koncerte 1986 m., Roko maršuose?

Koncerte, deja, nebuvau, bet tas muzikinis judėjimas buvo labai svarbus. Mums, mokyklinukams, milžinišką įspūdį padarė filmas „Kažkas atsitiko“, kuriame tie legendiniai koncertai ir parodyti. Idėjiniu atžvilgiu tai buvo stiprus kūrinys, mes į kino teatrą ėjome daug kartų, žiūrėjome ir žiūrėjome. Vėliau ėjome į Roko maršus, kitus renginius. Juose visi aiškiai jautė, kad būsima laisvė šalia. Dabar vienybės yra mažiau, nes visi turime laisvę ir galime rinktis. Bet tai ir yra svarbiausia.

Susiję