Kelyje su paukščio kostiumu
Mačiau, kaip jie kriauklėje plauna savo apdulkėjusius keliautojų rūbus ir pamišėliškai pasitinka Atlanto vandenyno purslus. Viską regėjau nuotoliniu būdu. Rimantas Genys ir Laurynas Veismanis yra du draugai, aną vasarą apvažiavę Europą autostopu ir šią patirtį įamžinę trumpuose vaizdo klipuose. Tiesa, keliavimas tokiu būdu jiems, visų pirma, yra bendravimas, o tai reiškia dar garsesnį ir greitesnį kalbėjimą nei įprasta.
Rimas (kairėje) ir Laurynas (dešinėje). Asmeninio albumo nuotr. Du skardžiabalsiai ir kitus plačiai šypsotis priverčiantys draugai sudrumsčia įprastą vietos, kur lėtai ir rituališkai yra plakamas pienas kavai, tėkmę. Jeigu trumpai turėčiau apibūdinti Rimantą ir Lauryną, pavadinčiau juos optimistais ir gyvenimo filosofais, tikinčiais žodžio galia, norų išsipildymu ir gerais darbais užsitraukiama karma.
Su karma susiję ir tai, kad Rimantas teisinasi negalintis paspausti rankos ir savąsias laiko ištiesęs per metrą nuo savęs ir manęs. Pradėję dviejų mėnesių kelionėje autostopu po Europą, kurią susitikome aptarti, vaikinai vienas kitam toliau meta įvairius, kartais ir pilietiškumą skatinančius iššūkius. Šią popietę savo kelyje pamatę pamestą šiukšlę, jie ją pakelia ir tvarkingai išmeta.
Prieš išgeriant kakavą
Išsirenkame staliuką šalia lango. Laurynas, prieš tai atsiklausęs čia dirbančios merginos, klesteli ant palangės ir iš savo atsineštos gertuvės gurkšteli vandens. Jau laikas – ką tik sučiurleno jo išmaniojo telefono programėlė, primenanti, kad per dieną turime suvartoti 2,5 litro skysčių.
Rimantas: Priešpaskutiniais metais mokykloje su Laurynu vaikščiojome į „Kito varianto“ (autorės pastaba: VšĮ „Kitas variantas“ – savanoriška organizacija, rengianti nemokamus, tęstinius lyderystės ir saviraiškos mokymus) užsiėmimus. Tada dar nebendravome, bet žinojome apie vienas kito egzistavimą.
Laurynas: Buvau komandos renginių vadovas ir darėme sezono uždarymą. Tais metais Rimantas baigė mokymus ir gavo diplomą. Turėjo tokius bangliškus, ilgus plaukus ir buvo su gitara.
Rimantas: O Laurynas buvo toks, kaip ir dabar. Stovėjo ant scenos toks tvarkingas ir vilkintis kostiumą.
Laurynas prisimena kaip grįžęs iš Australijos pirmą kartą susitiko Rimantą visai netoli vietos, kur esame dabar. Kone sinchroniškai vaikinai mosteli į Vokiečių gatvės gilumą.
Rimantas: Gėrėme kakavą.
Dabar lukštendamas žaliosios arbatos su kokosu pakelį Rimantas, paaiškina, kad klausimas apie jų pažintį yra per dažnas, bet jį labiau erzina tai, kad po pastarojo klausimo jų iškart yra teiraujamasi apie kivirčus kelionėje.
Rimantas: Kalbant apie pykčius, nieko tokio nebuvo. Aš buvau įsitikinęs, kad jeigu mes esame draugai ir važiuojame į kelionę, tai mes ir liksime draugais. Jeigu galvosi, kad susipyksi, tai ir susipyksi.
Laurynas: Išklausėme gal penkias istorijas apie žmones, kurie keliavo dviese, susipyko, išsiskyrė. Mūsų didžiausias ginčas būdavo sprendimas, ar stovime vietoje, ar einame, o jei einame, tai į kurią pusę – kairę ar dešinę.
Jeigu nori pažinti miestą, turi eiti pas žmones. Juk pastatai nieko nepasako. Pasako žmonės ir jų kultūra.
Sielų giminystė
Rimantui pakilus nuo stalo ir paėjėjus keletą metrų, Laurynas pasilenkia ir paklausia, o kaip su Rimantu susipažinau aš, tai yra, kuris, kurį pirmasis užkalbino. Mat šviesiaplaukis jo draugas yra tas, kuriam visiškai nesunku užkalbinti gatvėje nepažįstamą žmogų ar pralinksminti paniurusią kasininkę parduotuvėje. Tikslių detalių atsiminti negalėjau: kartu buvome Kijeve, kur laisvu laiku Rimantas organizavo žmonių grupę, vykstančią į Černobylį. Jam pavyko. Kaip pavyko ir iki 2015 m. pabaigos autostopu nukeliauti iki Berlyno ir ten sutikti naujus metus.
Rimantas: Norėjome tuos metus sutikti kitaip. Surinkome aštuonių lietuvių grupę, prisijungė dar du lenkai ir išvažiavome. Keliavome po du, bet nebuvome vienoje komandoje. Draugas, su kuriuo važiavau, išmokė mane stabdyti mašinas, nes toks keliavimas nėra vien stovėjimas ant kelio.
Laurynas: Ir man ši kelionė buvo pirmoji, kurioje stabdžiau mašinas. Buvau girdėjęs ir brolio istorijas, bet mes tiesiog paskaitydavome „Hitchwiki“. Tereikėdavo surasti „Wi-Fi“.
Rimantas: Tai bendruomenė internete, kurioje žmonės dalinasi savo keliavimo pakeleivingomis mašinomis patirtimi iš absoliučiai visų pasaulio vietų. Ten viskas yra pateikta kaip ant lėkštutės. Kaip tavo puodelis.
Kai Rimantas į savo kalbą kaip pavyzdį įtraukia mano puodelį, suprantu tai kaip ženklą gurkštelti vėstančios kavos. Draugai pripažįsta, kad bendras nuotykis Berlyne jiems padėjo užmegzti pasitikėjimo vienas kitu ryšį. Tačiau daugiausia vaikinams reiškia kartu nubėgtas pirmasis pusmaratonis, o vėliau ir maratonas.
Rimantas: Kai žmogus pasiryžta tokiam išbandymui kaip maratonas, tai yra stipru. Aš jam nesakiau: „Laurynai, bėk aš tau duosiu pinigų“ ar „Bėk, ir padavinėsi man vandenį“. Mes tai darėme dėl savęs.
Jau trečius metus vaikinus jungia bendri požiūriai ir pomėgiai. Antai Dominikonų ir Vokiečių gatvių sankryžoje, kurią matome pro kavinės langą, vieną žiemą vaikinai dalino mandarinus praeiviams ir dėl nepaaiškinamos priežasties jiems buvo iškviesta policija.
Rimantas įsitikinęs, kad jie su kelionės draugu vienas kitą papildo. Visuomet, kai kelyje jis tik susimąstydavo apie tai, iš kur galėtų gauti žemėlapį, Laurynas jau būdavo tuo pasirūpinęs.
Paukščio plunksnose
Lauryną buvau mačiusi tik bendroje vaikinų internetinės svetainės „YouTube“ paskyroje („Hitchhiking Trip“), į kurią buvo keliamos GoPro kamera Rimanto filmuotos kelionės akimirkos: iškyla Etnos ugnikalnio papėdėje, drabužių skalbimas Viduržemio jūra plaukiančiame kelte ar beveik tiesioginė transliacija iš įvykio vietos, kai sprogsta spiralė vandeniui šildyti, baigusi karšto maisto erą draugų kelionėje. Anot keliautojų, užfiksuoti jų nuotykiai turėtų padrąsinti ir kitus, į kelią dar bijančius žengti žmones. O patiems vaikinams daug drąsos nereikėjo. Viskas prasidėjo nuo vieno kompiuterio pelės spustelėjimo.
Rimantas: Sėdėjau vieną balandžio dieną nieko neveikdamas ir sugalvojau įsijunti „Google Maps“. Įsijungiau ir paklausiau savęs, kur man būtų įdomu nuvažiuoti. Tai neturėjo būti Europa. Pirma mintis buvo Indija. Kai suskaičiavome, kad Indijai pasiekti reikia keturių ar penkių vizų, Laurynas pasiūlė dviems mėnesiams vykti į Europą
Laurynas: Girdėjome, kad tobulas variantas yra keliauti tris mėnesius, o dviejų mėnesių užtenka paragauti, kokia ta keliavimo pakeleivingomis mašinomis virtuvė.
Rimantas: Po kokio mėnesio jutau, kad tai lyg koks darbas. Atrodė normalu, kad mes ryte atsikeliame, pavalgome ir einame stabdyti mašinų. Prieš išvykdami į kelionę buvome susitikę pusvalandžiui. Vis kalbėjome, kad reikia suderinti detales. Svarbiausias klausimas buvo: kur miegoti ir kaip miegoti. Kas dar buvo?
Laurynas: Ir maistas, atrodo. Ne visiškai aktualus, bet aktualus buvo prausimasis.
Rimantas: Bet apie tai mes visai nediskutavome.
Vis dėlto, šis trumpas pasitarimas nepadėjo išvengti palapinės parsiuntimo į Lietuvą vos pasiekus Gdanską. Laurynas juokiasi, kad Rimanto kuprinės turinys sumažėjo trečdaliu. Prie visų daiktų, kurie buvo įvertinti kaip reikalingi, buvo ir žaidimo „Angry Birds“ (liet. „Pikti paukščiai“) veikėjo kostiumas.
Rimantas: Galvojome, kad tai bus gera, dėmesį patraukianti atrakcija.
Laurynas: Reikia bandyti užmegzti ryšį su vairuotoju. Kostiumą naudojome kelis kartus ir jo vilkėjimas pasiteisino. Paryžiaus pakraštyje viena moteris sustojo tik dėl to, kad tas kostiumas jai pasirodė juokingas.
Rimantas: Kai kalbėdavome su kitais keliautojais, jie klausdavo, kiek ilgiausiai stovėjome kelyje. Per du mėnesius buvome įstrigę du kartus po keturias valandas. Venecijoje ir Paryžiuje. Tai yra labai mažai. Būdavo, kai stovint kelyje ateidavo tas momentas, kai jauti, kad niekas nestoja. Kai jausdavau tą momentą savyje, sakydavau: „Laurynai, einam“. O Laurynas sakydavo: „Palaukim“. Nežinau, ką tai turi bendro su visatos dėsniais, bet kai Laurynas pasakydavo „Dar 15 minučių“, buvo tiek daug kartų, kai tai suveikdavo. Jis buvo tas kantrusis, turintis daugiau vidinės ramybės.
Laurynas: Taip pat specialiai tik dėl šitos kelionės, buvome nusipirkę skrybėles. Labiau nuo saulės, bet su jomis lenkdavomės pravažiuojantiems automobiliams.
Rimantas: Kažkas buvo sakęs, kad kai jam lenkiasi, jis privalo sustoti.
Laurynas: Taip ir buvo, kad mašina pravažiuoja, o po to apsisuka ir sugrįžta mūsų paimti.
Aštuntas pasaulio stebuklas
Tris savo kelionės savaites keliautojai praleido ten, kur šilta ir gera, Ispanijoje. Vaikinai pasakoja, kad didžiąją dalį laiko praleido kelyje, nes ir neturėjo tikslo pamatyti miestus, kuriems pažinti reikia daugiau laiko.
Laurynas: Didžiausias stebuklas yra žmonės. Jeigu nori pažinti miestą, turi eiti pas žmones. Juk pastatai nieko nepasako. Pasako žmonės ir jų kultūra.
Draugai neieškodavo ir patogumų. Pievos, pamiškės, pajūris ar lopinėlis prie vandenyno, anot Lauryno, norėdavosi rasti bent kažkiek lygų paviršių.
Rimantas: Mūsų miego vieta atrodydavo taip: du kilimėliai ir du miegmaišiai. Man tai patiko. Gera, gaivu. Prieš miegą virvutėmis surišdavome miegmaišį su kuprine.
Laurynas: Buvo mintis pasiimti kokią nors savisaugos priemonę, bet pasiimdamas ją tikiesi, kad galėsi ją ir panaudoti. Pagalvojome, kad nieko neimsime ir būsime ramūs.
Vaikinai teigia kelionėje supratę, kad yra dvi rūšys žmonių – geri ir labai geri. Visi sutiktieji bandydavo padėti: siūlydavo maisto ar pinigų.
Rimantas: Kelionės pradžioje mes susitarėme. Vienas vairuotojas mums davė skardinę mėsos. Mes nesame mėsos mėgėjai, bet pagalvojome, kad jeigu žmogus mums tai davė, tai davė iš geros valios. Ir jeigu mes sakome „Ne“, tai yra negražu jo atžvilgiu. Tada nusprendėme, kad imsime tai, ką mums duos. Nesakysime „Ne“. Yra tokia situacija, kad kai tau sako „Ačiū“, atsakai „Nėra už ką“. Esmė, kad yra už ką. Priimti padėką yra tinkamiausia ką gali padaryti.
Tokio žmonių gerumo keliautojai nesitikėjo, nes tiesiog buvo nutarę nesusikurti jokių lūkesčių.
Laurynas: Kai stabdai mašinas, negali nieko tikėtis, nes tie žmonės tau neprivalo sustoti.
Rimantas: Iš pradžių taip ir buvo. Kai matai, kad žmogus važiuoja su daug tuščios vietos. Bet nei vienas žmogus nėra įpareigotas tau padėti. Nusivylimas ir pyktis atsiranda tada, kai tu kažko tikiesi. Supratau, kad stabdydamas mašinas, tu visą laiką ko nors prašai. Tai nėra tiesioginis prašymas, bet iki tol man atrodė, kad kai man ko nors reikia, aš nueinu ir tai pasiimu. Kai suvokiau, kad mes prašome, buvome keista.
Mūsų didžiausias ginčas būdavo sprendimas, ar stovime vietoje, ar einame, o jei einame, tai į kurią pusę – kairę ar dešinę.
Esamybė
Pakeliui paragavę piligrimų duonos ir Šv. Jokūbo keliu nuėję 100 kilometrų per dvi dienas, draugai pripažįsta pajutę perversmą tik kojose. Rimantas ir dabar sėdėdamas fotelyje priešais ima linguoti galva, prisiminęs, kokios pūslėmis nutrintos buvo Lauryno kojos. Tačiau keliautojai vardina dalykus, į kuriuos atsigręžti savo gyvenimuose privertė visa ši kelionė.
Rimantas: Gavom daug asmeninių pamokų: supranti, kad viskas bus taip, kaip turi būti. Arba, kai supranti, kad nėra nieko pastovaus. Mūsų kelionėje tai buvo matyti. Kiekvieną vakarą sakydavau, kad esame vis geresnėje vietoje nei buvome vakar. Vieną vakarą užlipome ant kalvos, nuo kurios matėsi kalnų grandinė. Kitą vakarą užlipome ant kilometro aukščio kalno, nuo kurio matėsi didelis slėnis su mašinomis tolumoje, kalnais ir žvaigždėmis. Jeigu dabar mums atrodo, kad viskas bus taip, kaip mums atrodo, to nebus.
Tęsdamas šneką apie gyvenimo filosofiją Rimantas pripažįsta, kad jį labai erzina žodis „pabandykime“. To priežastį jis iliustruoja pasitelkdamas vienos greito maisto užkandinės stalą: „Žiūrėk, tai yra stalas. Jeigu sakysiu, kad bandysiu jį pakelti, tai reikš, kad nesudėsiu visų pastangų. Niekada nereikia bandyti. Reikia daryti. Dabar“.
Laurynas juokiasi iš draugo, užkliuvusio už vienos šaligatvio plytelės Vilniaus senamiestyje. Tai ir yra gyvenimas dabar.
