G. Nausėda – įtaigus kalbėtojas, pasveriantis kiekvieną žingsnį
Išsamūs įrašai apie mokesčių reformą ar politinės korupcijos skandalą, tarp jų – asmenukės iš „Žalgirio“ arenos, o šalia viršelio nuotraukoje įsitaisę Nepriklausomybės akto signatarai – taip atrodo ekonomisto, SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos „Facebook“ paskyra. Šiandien jis įvardijamas kaip galimas kandidatas į prezidentus, tačiau „Facebook“ turinys, kaip būdinga vykdant rinkiminę kampaniją, beveik nekinta. Bet gal to ir nereikia žmogui, kuris tinkamą įvaizdį kuria visą gyvenimą, o polinkis viską apgalvoti neleidžia dažnai klysti.
Akordeonu grojo sukąstais dantimis
G. Nausėda save vadina „vidutiniškai geru mokiniu“, mat kitos veiklos buvo įdomesnės. Viena iš jų – muzikos mokykla, kurią lankė septynerius metus. Penkerius iš jų grojo akordeonu ir visus šiuos metus kovojo su tėvais, kad leistų pakeisti instrumentą, mat akordeono G. Nausėda nekentė. Tačiau to nepastebėjo net jo mokytojas Žygimantas Laurinavičius.
„Jis taip susikaupęs grodavo, bet ne susikaustęs, o susikoncentravęs. Labai kruopštus buvo, niekada nesimuliuodavo, nereikėdavo barti, visada jausdavosi, kad pagrodavo namuose, todėl galėjome vis naujus kūrinius imti“, – prisimena akordeono mokytojas.
Mokytojas pridūrė, kad Gitanas buvo labai rimtas ir kuklus, bet matėsi, kad jo nepastumdysi. Rimtą, į viską kryptingai žiūrintį Gitaną prisimena ir choro „Gintarėlis“ draugas Remigijus Ruokis. „Kai esi paauglys ir turi draugą, kuris išoriškai yra paauglys, bet mąsto kaip suaugęs žmogus – į viską žiūri rimtai, suvoki, kad jo levelis kitoks. Tai nėra bloga savybė, bet mus, kaip paauglius, tai gąsdino. Bet šiaip viskas su juo normaliai buvo – kvailioti mėgo“, – sako R. Ruokis.
Vaikystės draugo nestebina ir G. Nausėdos dabar užimamos pareigos – esą matėsi, kad paprasto darbo jis nedirbs. Visgi paprastą darbą dirbti teko. Neišlaikęs matematikos egzamino ir neįstojęs į ekonomiką Vilniaus universitete (VU), jis metus dirbo vaistų sandėlyje. Tada ir pats suprato, kad tokios ateities tikrai nenori. Kiekvieną vakarą jis krimto matematikos mokslus ir galiausiai įstojo į tuo metu vieną prestižiškiausių specialybių – ekonomiką.
Linksmybes keitė į mokslą
Ekonomikos studijos G. Nausėdą sudomino ir įtraukė, todėl neretai linksmybes iškeisdavo į mokymąsi. Geras studijų draugas Vytautas Šerėnas, kuris gyveno gretimame kambaryje bendrabutyje, prisimena, kad kartais lošdavo kortomis, pabėgiodavo ar kamuolį paspardydavo, bet daugiausiai laiko praleisdavo bibliotekoje, nes abu buvo moksliukai.
„Jis buvo padorus studentas – stengėsi, mokėsi, toks pat tvarkingas kaip ir dabar“, – prisimena V. Šerėnas.
Meilė ekonomikai ir mokslui nedingo dar ilgai. Geriausiai savo kurse baigęs studijas, G. Nausėda atsisakė galimybės rinktis darbo vietą ir atsidėjo mokslinei veiklai. Vėliau gilinti žinių ir rašyti disertacijos išvyko į Vokietiją.
Sugrįžęs po kelerių metų suprato, kad tik iš akademinės veiklos neišlaikys šeimos, o tai žeidė vyrišką ego. Jis pradėjo dirbti Valstybinės kainų ir konkurencijos tarnyboje Finansų skyriaus viršininku. Panašiai tuo metu pradėjo rašyti komentarus į „Lietuvos rytą“. Į G. Nausėdą atkreipė dėmesį ir jį pakvietė dirbti į Lietuvos banką, kuris tuo metu buvo jo svajonių institucija.
Karjerą Lietuvos banke ekonomistas pradėjo nuo eilinių pareigų Kredito įstaigų priežiūros departamente. Jau po dvejų metų sulaukė pasiūlymo vadovauti Pinigų politikos departamentui, vėliau tapo ir banko Valdybos nariu. Pasak tuometinio Lietuvos banko Tarptautinio departamento vadovo Stasio Kropo, kilimą karjeros laiptais nulėmė asmeninės G. Nausėdos savybės, ypač – gebėjimas bendrauti.
„Jis turėjo gerą išsilavinimą – studijavo užsienyje, mokėjo vokiečių kalbą, pradėjo mokytis anglų. Natūralu, kad pastebėjo jo platų akiratį ir gebėjimą delikačiai bendrauti su visuomene“, – sako pašnekovas.
Karjeroje apgalvoja kiekvieną posūkį
Nors karjera Lietuvos banke klostėsi puikiai, po šešerių metų G. Nausėda nusprendė pirmą kartą savo iniciatyva keisti darbą – suprato, kad pasiilgo analitinio darbo. Jis savo paslaugas (daryti ketvirtines ekonomikos apžvalgas) pasiūlė privačiam tuometiniam Vilniaus bankui, kurį vėliau įsigijo SEB. Šį perėjimą ekonomistas įvardija kaip svarbiausią sprendimą savo gyvenime.
„Sprendimas gimė per kokius 8-9 mėn. Tuomet tiesiog žiūrėjau, ką aš darau, kaip atrodo mano darbo diena, koks yra darbo turinys ir prasmė. Supratau, kad man reikia pasiieškoti kitokio darbo“, – prisimena G. Nausėda.
Gerai apgalvotas žingsnis pasiteisino, o karjera vėliau susiklostė nekukliai – ekonomistas jau dešimtmetį yra SEB banko prezidento patarėjas.
Pasak tuometinio Lietuvos banko Valdybos nario S. Kropo, nieko keisto, kad tokio lygio analitikai viešajame sektoriuje neužsibūna: „Privatus sektorius yra reiklesnis ir dosnesnis materialia prasme“. Jis pridūrė, kad tuo metu atlyginimų skirtumas privačiame ir viešajame sektoriuje buvo ypač ryškus. Perėjus į Vilniaus banką G. Nausėdos atlyginimas tada padidėjo 2,5 karto.
Tiesa, ekonomistas ne kiekvieną darbo pasiūlymą, garantuojantį didesnį atlyginimą, priimdavo. Dar 1993 m., neseniai grįžusiam iš Vokietijos, G. Nausėdai pasiūlė „Vilniaus baldų“ generalinio direktoriaus pavaduotojo ekonomikos klausimais pareigas. Nors alga būtų buvusi kokius 10 kartų didesnė, gerai apgalvojęs pasiūlymo atsisakė.
„Tą kartą aš pagalvojau, kad tai per radikalus pokytis – visai kitos žaidimo taisyklės, visai kiti sprendimai“, – prisimena ekonomistas.
Įtaigiu kalbėjimu paslepia lėkštas mintis
Atkaklumas ir kiekvieno žingsnio apgalvojimas – nuo vaikystės G. Nausėdą lydinčios savybės, kurios padėjo viešumoje susikurti diplomatiško, neišsišokančio žmogaus įvaizdį. Jis nesileidžia į konfliktus, ramiai reaguoja į kritiką. Bene tik vieną konfliktinę situaciją galima išskirti – ekonomistas beveik trejus metus bylinėjosi teismuose su aplinkosaugininkais dėl modernaus stiklinio namo statybos po Pūčkorių atodanga.
Neretai susidaro įspūdis, kad G. Nausėda yra visų galų meistras – žiniasklaidoje pasisako ne tik grynosios ekonomikos temomis. VU ekonomikos profesorius Linas Čekanavičius mano, kad tai rodo jo rūpinimąsi asmeniniu įvaizdžiu. Pasak jo, G. Nausėda neabejotinai gerai išmano makroekonomiką ir tikrai turi kompetencijos ją komentuoti. Tačiau pašnekovas abejoja ekonomisto kompetencija kalbėti apie emigracijos, demografijos pliusus, minusus, priežastis ir pasekmes, pasisakyti švietimo, energetikos ir kitokiais klausimais, nes žmogus negali būti įsigilinęs į visas temas.
L. Čekanavičius išskiria G. Nausėdos mokėjimą įtaigiai kalbėti: „Įtaigumu, ramiu, santūriu tonu moka paslėpti ir kai kurias, taip pasakysiu, lėkštas mintis. Kai pritrūksta analitinių žinių ir gebėjimų, galima paslėpti tokiu klebonišku tonu ir tai yra tikrai pliusas“.
Įvaizdis negali kompensuoti politinės patirties
Šiandien G. Nausėda apklausose minimas kaip realiausiais kandidatas užimti prezidento postą. O ką duotų Lietuvai prezidentas – įvaizdžio meistras, kuris įtaigiai kalba bei apgalvoja kiekvieną žingsnį?
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Lauro Bielinio, Lietuvos prezidento galios iššaukia poreikį turėti prezidentą, kuris iš tikrųjų galėtų stipriai reprezentuoti valstybę užsienyje. O reprezentacinį įvaizdį, kuris gali būti naudingas šaliai, kuria elgsena, kultūra, gebėjimas komunikuoti, kalbų žinojimas bei išvaizda.
Politologas kaip teigiamą savybę prezidentui išskiria ir kiekvieno žingsnio apgalvojimą. „Priminsiu seną posakį: „Geras ekspromtas yra tas, kuris yra šimtą kartų pakartotas“. Taip, kad tie impulsyvūs veiksmai, kuriuos mes matome pasaulio arenoje, vieno ar kito prezidento veiksmuose, išties yra efektingi tada, kai jie yra iš anksto apgalvoti“, – teigia L. Bielinis.
Vis dėlto, įvaizdis be politinės patirties gali būti naudingas tik rinkimų kampanijos metu. „Tapus politiku ir prisiėmus atsakomybes, sukurtas įvaizdis gali labai stipriai pakenkti, jeigu darydamas sprendimus daro klaidas ir prieštarauja tam sukurtam įvaizdžiui“, – sako VDU profesorius. Jis taip pat priduria, kad nei prezidento, nei premjero, nei Seimo pirmininko postas neturėtų būti ta vieta, kur mokomasi politikos.
– Kiek jums svarbu tai, kaip atrodote viešumoje?
– Tas suvokimas atėjo ilgainiui, kaip ir tokie dalykai, kaip retorika, mėginimas kalbėti paprastai ir suprantamai. Negaliu pasakyti, kad iš karto turėjau aiškias nuostatas šiuo klausimu ir pradėjau nuosekliai jas įgyvendinti. Bendraudamas su žiniasklaida ir didelėmis auditorijomis, kaupiau patirtį, mačiau, kas veikia, kas ne, ko žmonės klausosi, ko nesiklauso. Ilgainiui įsisavinau, kad pasakyti apie sudėtingą dalyką paprastais žodžiais,yra maksimumas ką galiu padaryti, tad pradėjau stengtis šlifuoti ir savo retoriką.
– O kalbant apie asmeninį įvaizdį? Niekada neišsišokate, nesiveliate į konfliktus.
– Čia jau charakterio bruožai – aš nesu konfliktiškas žmogus. Kita vertus, jeigu užkabintų skaudžiai ir matyčiau, kad tik per konfliktą galiu išspręsti problemą ar įrodyti savo tiesą, konfliktuočiau. Bet dirbtinai neeskaluoju ir nesiekiu jo sukurti. Todėl galbūt ir susidarė įvaizdis, kad kalbu ramiai, neužsipuldinėdamas.
– Dažnai kalbate ne tik grynosios ekonomikos temomis. Manote, kad turite kompetencijos kalbėti beveik visomis temomis? Ar yra tokių, kuriomis kalbėti atsisakote?
– Jeigu žinau, kad kompetencijos trūksta tiek, kad per 2-3 dienas nepasiruošiu ir negalėsiu kalbėti, tai atsisakau. Tačiau yra temų, kurios man kaip tik yra pretekstas atsisėsti, pagalvoti ir pareikalauti iš savęs daugiau – pasiruošti ir įveikti jas.
Bet yra raudona linija – temos, kurios visiškai yra ne mano srities. Tada aš mandagiai atsisakau kalbėti, skaityti pranešimą ar dalyvauti diskusijoje. Kartais atsisakau ne dėl to, kad laikyčiau save nekompetetingu – tiesiog pagalvoju, kad reikės daug laiko pasirengti, o ar iš to bus didelės naudos – abejotina.
– LRT laidoje „Savaitė“ sakėte, kad nesieksite prezidento posto, jei atsiras puikus kandidatas. Kaip turi atrodyti tas kandidatas?
– Pirmiausia jis turėtų būti vakarietiškas, su aiškia orientacija, aiškiomis vertybėmis, turėti išmanymą ir apie ekonominius, socialinius klausimus, nebūti visiškai grynas politikas. Kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, norėčiau žmogaus, kuris nebūtų užsiangažavęs partinėje veikloje. Vien dėl to, kad tokius žmones gerai žinome, matome. Kai kurie iš jų dar tik tai įsibėgėjantys, kiti pažeidžiami, dar kiti paveikti visokių skandalų – vienaip ar kitaip dėmės tam tikros ant munduro matyti.
– O kaip dėl politinės patirties?
– Aš net nežinau, kas yra ta politinė patirtis. Kartais ir apie save pagalvoju – tiek metų sukuosi politikos paribyje, komentuodamas, bendraudamas su politikais, dalyvaudamas su jais diskusijoje, laidose, kad nebežinau, kur yra riba tarp politikos ir ne politikos. Šia prasme aš netgi įsivaizduočiau žmogų, atėjusį iš akademinio pasaulio, kuris net ir formaliai neturi jokių sąsajų su politika. Jam būtų nelengva, bet, kita vertus, jis nebūtų stumdomas, susijęs visokiomis sąsajomis ir ryšiais su jau veikiančiais politikais, galėtų objektyviau ir blaiviau vertinti daugybę įvykių. Tačiau negaliu šioms savybėms suteikti turinio, nes jokia pavardė man dabar ant liežuvio galo neateina.
– Akivaizdu, kad esate atkaklus ir apgalvojate kiekvieną žingsnį. Kokias dar savo charakterio savybes išskirtumėte?
– Aš dar ambicingas esu – jeigu einu į kovą, turiu būti įsitikinęs, kad ją laimėsiu, nes pralaimėjimai man labai nepatinka, nesvarbu apie kokią gyvenimo sritį kalbėtume, net ir apie nekaltą stalo žaidimą tokį kaip šachmatai. Man būtų nemalonu žaisti su kokiu nors didmeistriu, kuris duotų man į kaulus.
– Bet nesėkmės, pralaimėjimai užgrūdina.
– Pralaimėti visada lengviau, kai esi dar visai jaunas, kai gali pralaiminėti, rinkti patirtį ir galvoti, kad pergalės ateis. Su amžiumi pralaimėti vis sunkiau, nes, tiesą sakant, tai kerta per savimonę ir ambicijas, kurių man netrūksta. Tačiau kai kurie gyvenimo momentai, kai pralaimėjau, man tikrai išėjo į naudą – šito negaliu neigti. Bet turbūt tik dėl to, kad sužaidė mano ambicijos.