BALTIJOS PREZIDENTAI: KĖDĖS TOS PAČIOS, VEIKSMAI – NE
Pankroko gerbėjas bei „iš niekur“ atsiradusi politikė. Moraliniu autoritetu tapusi mokslininkė, savo aktyvumu nustebinęs chirurgas ir pasyvumu pasižymėjęs milijonierius. Stebėtojos iš šalies vaidmens atsisakiusi politikė ir pradžioje veiksmingas, o vėliau nusivylęs aplinkosaugininkas. Šios skirtingos asmenybės vienu ar kitu metu užėmė vienos iš Baltijos valstybių, Estijos, Latvijos ar Lietuvos, prezidento postą. Kas lemia, kad tas pačias pareigas užimantys žmonės skirtingai išnaudoja jiems suteiktas galias? Kiek mes žinome ne tik apie savo artimiausių kaimynų, bet ir apie savo šalies vadovo instituciją?
Dalia Grybauskaitė tarptautiniuose susitikimuose dažnai užgožia savo dabartinius kolegas Estijos prezidentę Kersti Kaljulaid ir Latvijos vadovą Raimondą Vejonį. Reuters/Scanpix nuotr. Estijoje – (ne)mylimos žvaigždės ir rytinės staigmenos
Estijos prezidentas, kaip ir kaimyninėje Latvijoje, yra renkamas parlamente, tik rinkimų procedūra šiauriausioje Baltijos trejetuko valstybėje yra daug sudėtingesnė. Kandidatas išrenkamas šalies vadovu tuo atveju, jei už jį balsuoja taip vadinama „superdauguma“, o tai yra 68 parlamento nariai iš 101. Jei vienam kandidatui per pirmąjį balsavimą fortūna nenusišypso, balsavimo teisę perima rinkikų kolegija, kurią kartu su parlamento nariais sudaro ir vietos valdžios atstovai. Jei ir šiame etape neišryškėja aiškus favoritas, teisę rinkti vėl gauna parlamentas.
Iš visų Baltijos valstybių prezidento institucijų, Estijos valstybės vadovui šalies konstitucija suteikia mažiausiai galių. Kaip teigia Tartu universiteto Valstybės mokslų instituto doktorantūros studentas Lukas Pukelis, šalyje iš prezidento nesitikima aktyvaus dalyvavimo kasdieniniame politiniame gyvenime.
„Turėdamas mažiau galių ir kasdieninių pareigų, Estijos prezidentas gali skirti daugiau dėmesio bendravimui su šalies piliečiais, kelionėms po šalį ir dalyvavimui įvairiuose renginiuose. Pavyzdžiui, dabartinė Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid savo prezidentavimo pradžioje mėnesiui iškėlė visą prezidento kanceliariją į Narvos miestą, kurio gyventojai ilgą laiką skundėsi dėmesio stoka iš valdžios institucijų“, – pasakojo Tartu studijuojantis lietuvis.
Nors prezidento galios šalyje yra labiau simbolinės, dabartinės šalies vadovės pirmtakas Toomas Hendrikas Ilvesas bandė kiek įmanoma daugiau išnaudoti jam suteiktas galias formuojant šalies užsienio politiką. Aktyvumas šioje sferoje jam neabejotinai atnešė politinių dividendų, nes T. H. Ilvesas buvo gerai atpažįstamas tarptautinėje arenoje ir puikiai vertinamas, jo balsas – girdimas, o baigęs antrąją savo kadenciją jis buvo kviečiamas užimti aukštus tarptautinių organizacijų postus.
Šio prezidento darbą iš arti matė ir buvęs Lietuvos ambasadorius Estijoje Juozas Bernatonis. Pasak jo, buvęs Estijos prezidentas savo veikla sugebėjo pelnyti autoritetą ir taip paveikti ir parlamento, ir Vyriausybės sprendimus. Vis tik, į ekonomikos ar energetikos klausimus jis nesikišdavo.
„Kai susitikimuose žurnalistai klausdavo jo požiūrio, jis sakydavo: „klauskite premjero A. Ancipo, nes tai ne mano kompetencija“. Jis niekuomet nedalyvaudavo tų klausimų sprendime. Skirtingai nei pas mus Lietuvoje, pagal jų politinę tradiciją, Estijoje kiekvienas laikosi savo apibrėžtos kompetencijos, nes supranta, kad kišimasis į kito lauką yra ir atsakomybės perėmimas“, – teigė Seimo nariu dabar esantis buvęs diplomatas.
Užsienio žiniasklaida kartais iš T. H. Ilveso kūrė žvaigždę. Pankroko gerbėjas, neatsisakantis pabūti didžėjumi vakarėliuose. Portalas „Buzzfeed“ šį politiką pavadino „Twitter‘io prezidentu“, dėl jo aktyvumo šiame socialiniame tinkle (tai buvo prieš tai, kai kitas šio tinklo gerbėjas Donaldas Trumpas tapo Jungtinių Valstijų vadovu). Varlyte ir dideliais akiniais pasidabinęs, puikiai kalbantis angliškai ir betarpiškai bendraujantis vyras kurį laiką buvo Estijos vizitine kortele užsienyje. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) daktaras Liutauras Gudžinskas teigė, kad T. H. Ilvesas yra puikus charizmatiško ir aktyvaus prezidento pavyzdys.
Vis tik, T. H. Ilvesas daugiau gerbėjų turi svetur nei namuose. Neseniai atliktos apklausos duomenimis, teigiamai jį vertino tik beveik šeši procentai apklaustųjų. Už jį beveik dvigubai daugiau teigiamų nuomonių surinko vieną kadenciją prezidentu buvęs Arnoldas Rutelis. Pagal šią apklausą tikroji roko žvaigždė yra pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo išrinktas prezidentas Lennartas Meris. Jį teigiamai vertina beveik 65 proc. Estijos gyventojų. Meilę šiam politikui estai išreiškė ne tik gerais atsiliepimais apklausose. Meilės apraišką tikrai esate aplankę, jei skridote į Estijos sostinę lėktuvu, nes Tarptautinis Talino oro uostas yra pavadintas šio buvusio valstybės vadovo garbei.
Politologo L. Gudžinsko teigimu, priežastis, kodėl praktiškai visi šiuolaikinės Estijos vadovai buvo ryškios asmenybės, slypi šios šalies partinėje sistemoje.
„Estijoje partijos yra šiek tiek mažiau susitepusios, stabilesnės, jų veikloje aktyviau veikia intelektualai, akademikai, labiau idėjiniai žmonės, o ne verslininkai ar vadybininkai. Atitinkamai rezultatas, kokius išrenka prezidentus, yra visai neblogas”, – teigė L. Gudžinskas.
Vis tik, pasak pašnekovo, nors rezultatas „visai neblogas“, Estijoje kartais pasigirsta siūlymai įvesti tiesioginius prezidento rinkimus. Politologas teigia, kad dabartinis modelis sulaukia kritikos dėl to, kad vyksta daug užkulisinių žaidimų, apie kuriuos visuomenė nieko nežino, o užsitęsus rinkimų procesui, valstybės vadovu gali tapti nežinomas kandidatas. Geriausias to pavyzdys – dabartinės prezidentės K. Kaljulaid išrinkimas. Nei pirmajame ture, kai rinko parlamentas, nei antrajame, kai dalyvavo rinkikų kolegija, šios moters pavardė nefigūravo tarp kandidatūrų.
„Grįžus atgal į parlamentą, frakcijų seniūnai susirinko, užsidarė ir nusprendė iškelti neutralią K. Kaljulaid kandidatūrą, kuri iki tol net nebuvo diskutuojama kaip galima pretendentė į prezidentes, niekas apie ją nežinojo. Ji dešimtmetį praleido Europos Audito rūmuose ir politiniame procese labai mažai dalyvavo. Tad daug kas iš tikrųjų kritikavo tokį politinį procesą, nes žmonės vieną dieną atsibunda ir gauna prezidentę, apie kurią iki tol nelabai ką žinojo”, – sudėtingą 2016 metais vykusių Estijos prezidento rinkimų procesą prisiminė L. Gudžinskas.
Kalbintų pašnekovų nuomonės apie dabartinę Estijos vadovę ganėtinai išsiskyrė. Buvęs Lietuvos ambasadorius Estijoje J. Bernatonis mano, kad K. Kaljulaid nėra tokia ryški lyderė kaip T. H. Ilvesas ir jos kadencijos metu pati prezidento institucija netgi tapo gerokai blankesnė. L. Pukelis pažymėjo, kad prezidentė yra aktyvi šalies vidaus politikoje, tačiau susilaukia priekaištų dėl susikaustymo ir nenatūralaus įvaizdžio, kuris kardinaliai skiriasi nuo laisvumu pasižymėjusio T. H. Ilveso. L. Gudžinskas mano, kad K. Kaljulaid yra aktyvi ir tarptautinėje erdvėje, ir savo šalies visuomeniniame gyvenime bei sugeba atlikti moralinio autoriteto vaidmenį, kuris yra daugiausia, ką gali pasiekti simbolines galias turintis politikas.
Latvijoje – oligarchų karai su keletu išimčių?
Viena iš priežasčių, kodėl Latvija yra parlamentinė respublika, o teisę rinkti prezidentą turi šios institucijos nariai, slypi šalies nore rodyti tarpukario respublikos tęstinumą. Pagrindinė to priežastis yra ta, jog 1922 metais paskelbta latvių konstitucija buvo parengta pagal demokratinius parlamentarizmo pagrindus. Jei Lietuva tarpukariu turėjo keletą pagrindinių šalies įstatymų, kuriais vėliau buvo įteisintas autokratinis prezidento Antano Smetonos valdymas, tai mūsų kaimynėje taip nenutiko. Nors ilgiausiai tarpukariu šalį valdęs Karlis Ulmanis taip pat buvo autoritarizmo atstovas, jis per visą valstybės gyvavimą nepakeitė demokratiškai priimtos konstitucijos ir neįteisino savo vienvaldystės. Tad latviai jau turėjo rimtą teisinį pagrindą, nuo kurio atsispirdami kūrė Antrąją Latvijos Respubliką.
Buvęs Lietuvos ambasadorius Latvijoje Ričardas Degutis teigia, kad diskusijų apie tiesioginius prezidento rinkimus, kur šalies vadovą galėtų išsirinkti patys piliečiai, būta ne kartą, tačiau viena iš priežasčių, kodėl rimtesnės diskusijos subliūkšta, yra tiesioginiuose rinkimuose matomos grėsmės.
„Turėtume suprasti skirtingą Latvijos situaciją lyginant su Lietuva. Pirmiausia, šalies nacionalinė sudėtis yra labai skirtinga (2016 metų duomenimis beveik 26 proc. Latvijos gyventojų sudarė rusų tautybės žmonės – aut. past.) Tiesioginių rinkimų atveju, matyt, yra matomos tam tikros papildomos rizikos, kurios galėtų atsirasti. Todėl kiekvienos diskusijos, kurios prasidėdavo, galiausiai baigdavosi tuo, kad likdavo ta pati procedūra rinkimų, kokia yra iki dabar“, – teigė buvęs ambasadorius.
Nors išrinktas valstybės vadovas konstituciškai tampa nepriklausomu nuo parlamento, R. Degutis teigia, kad neretai galima matyti kitokį vaizdą – tam tikra įtaka išlieka visada, nes kandidatas išrenkamas susitarimo pagrindu, remiant vienai ar kelioms partijoms.
„Ne visada politinės partijos, rinkdamos prezidentą, yra suinteresuotos išsirinkti labai stiprią asmenybę. Jos suinteresuotos turėti savo formuojamą koaliciją ar vyriausybės vadovo postą. Dėl prezidento dažnai būna kompromisiniai sutarimai. Ir dažnai taip būna, kad atsiranda kompromisinės figūros, kurios galbūt nėra pačios stipriausios iš tų, iš kurių galima pasirinkti“, – kalbėjo R. Degutis.
Kritišką nuomonę apie Latvijos partinę sistemą ir jos įtaką prezidento rinkimams turi politologas L. Gudžinskas.
„Latvijai nelabai pasisekė su partijomis, jose dominuoja oligarchai, žaliųjų valstiečių atveju Ventspilio meras Aivaras Lemdbergas, kuris jau praktiškai nuo nepriklausomybės pradžios valdo Venstpilį ir yra vienas turtingiausių šalies žmonių. Konservatyviose ar liberaliose partijose taip pat buvo tam tikri įtakingi žmonės, kurie diktavo muziką, tai atitinkamai jų sprendimai, tarp jų ir koks bus renkamas prezidentas, galėjo būti gana stipriai veikiami”, – kalbėjo L. Gudžinskas.
Vis tik, prezidento galia nėra visiškai užgožiama Saeimos ir Vyriausybės. Latvijoje yra aiškiai ir gana tolygiai paskirstytos atsakomybės ne tik premjero ir prezidento, bet ir ministerijų lygmeniu. Tačiau, pasak buvusio ambasadoriaus R. Degučio, stipri asmenybė premjero poste gali perimti visos šalies politinės darbotvarkės formavimą.
„Premjeras Valdis Dombrovskis savo laiku buvo dominuojantis premjeras. Jautėsi labai didelė jo įtaką šalies gyvenimui“, – pasakojo R. Degutis.
Žvelgiant į istoriją, galima pamatyti, kad išrinkti prezidentai buvo arba iškilios žymios asmenybės, arba, jau minėtos kompromisinės figūros iš vienos ar kitos tuo metu parlamente esančios partijos. Jei žymią profesorę ir mokslininkę Vairą Viką-Freibergą galima priskirti pirmajai kategorijai, tai dabartinį šalies vadovą Raimondą Vejonį – antrajai.
Per savo ambasadoriaus karjerą R. Degutis daugiausiai matė R. Vejonio pirmtako A. Berzinio prezidentavimą. Latvių požiūris į jį buvo gana netikėtas.
„A. Berzinis daugiau atstovavo tą latvį nuo žemės. Žmogų, kuris, tam, tikra prasme, atėjęs iš minios. Nors prieš tai jis padarė didelę karjerą versle, yra milijonierius. Tačiau jis labai gerai priimamas žmonių, mėgiamas regionuose. Jam simpatijas reiškė ta latvių dalis“, – teigė R. Degutis.
Aptardamas A. Berzinio prezidentavimą buvęs diplomatas pastebėjo, kad jis nebuvo ypatingai aktyvus užsienio politikos formavime, ypač, jei lygintume su jau minėta V. Vike-Freiberga, kurios aktyvumas tarptautiniuose vandenyse vos jai neuždirbo Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus posto.
Jei V. Vike-Freiberga buvo aktyvi užsienio politikoje, tai savame kieme politinius raumenis bandė demonstruoti kitas Latvijos prezidentas, jos įpėdinis Valdis Zatleris. Šalyje jis buvo laikomas tuo kompromisiniu variantu. Didelės patirties politikoje neturintis gydytojas turėjo tapti lengvai paveikiama figūra, kurią bus lengva valdyti jį rėmusioms partijoms. Vis tik, nutiko priešingai. V. Zatlerio ambicijos ir prezidentinis ryžtas atsiskleidė, kai politikas kėlė ultimatumus parlamentui ir vyriausybei, o vėliau inicijavo referendumą dėl Saeimos paleidimo. Taip V. Zatleris atsikratė „valdomo“ prezidento etiketės, tačiau politinės partijos sulaukė savo keršto valandos. Jis nebuvo perrinktas antrai kadencijai, kai pralaimėjo A. Berziniui.
Pasak politologo L. Gudžinsko, dabartinį šalies vadovą Raimondą Vejuonį iš dalies galime priskirti „priklausomų“ prezidentų kategorijai, nes jis yra Latvijos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys. Pašnekovas pažymi, kad iš vietinės žiniasklaidos galima susidaryti įspūdį, jog senąjį pagonių tikėjimą išpažįstantis prezidentas yra sąžiningas politikas. Vis tik, L. Gudžinsko nuomone, oligarchų valdomų partijų įtaka R. Vejuoniui puikiai pasimatė neseniai vykusiame skandale. Praėjusiais metais Latvijos viešojoje erdvėje kilo sujudimas, kai buvo paviešintas prieš beveik dešimtmetį įrašytas trijų šalies oligarchų pokalbis, kuriame diskutuojama apie tai, kaip atstatydinti tuometinį premjerą ir įtakingą prokurorą. Pasak politologo, R. Vejuonis praleido progą stipriau pakritikuoti susitepusį politinį elitą ir korumpuotas politines partijas.
Įsitvirtinusi prezidentinė tradicija
Po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje Prezidentais tiesiogiai buvo išrinkti keturi asmenys: Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus, Rolandas Paksas ir Dalia Grybauskaitė. Dėl atkurtos Lietuvos valstybės faktinio vadovo Vytauto Landsbergio prezidentinio statuso vis dar vyksta aršios diskusijos, o Artūras Paulauskas trumpai šias pareigas ėjo 2004 m. po R. Pakso apkaltos.
TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas pastebi, kad skirtingi prezidentai į savo turimas galias žvelgdavo gana skirtingai ir ne visada pilnai jas išnaudodavo. Pasak pašnekovo, pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas buvo gana pasyvus vidaus politikoje, jo politinė jėga „Lietuvos demokratinė darbo partija“ (LDDP) turėjo valdžią ir kitose politinėse institucijose, todėl jam nebuvo didelio reikalo konfliktuoti ar kištis į Seimo ar Vyriausybės darbus.
Šiek tiek kitaip į A. Brazausko kadenciją žvelgia kitas instituto mokslininkas L. Gudžinskas.
„Įvairūs duomenys rodo, kad jis tuo metu, kai Seime dominavo LDDP, buvo gana aktyvus išnaudodamas tą padėtį savo naudai. Glaudžiai bendradarbiavo su Vyriausybe, ją nemaža dalimi kontroliavo. Kai 1995 metais buvo krizė ir įvyko susikirtimas tarp tuometinio premjero Adolfo Šleževičiaus ir A. Brazausko, A. Brazauskas visgi nugalėjo ir A. Šleževičius turėjo atsistatydinti“, – pasakojo L. Gudžinskas.
Pasak pašnekovo, A. Brazausko pasyvumas prasidėjo 1996 m., kai po rinkimų daugumą Seime turėjo konservatoriai, o prezidentas buvo izoliuotas nuo vidaus politikos žaidimų ir negalėjo nieko per daug padaryti. Tačiau tai labiau priklausė ne nuo jo pačio galių, o nuo A. Brazausko santykių su tuometiniais valdančiaisiais.
V. Adamkus savo pirmosios kadencijos metu bandė būti gana aktyvus, dalyvavo derinant partijų pozicijas formuojant koalicijas. T. Janeliūno teigimu, didesnę antrosios savo kadencijos dalį V. Adamkus jau elgėsi atsargiau ir šiek tiek net buvo nusivylęs, kad nebeturi tiek galimybių dalyvauti vidaus politikoje, susitaikė su situacija, kad negali kažko ypatingai pakeisti.
Tam iš dalies pritarė ir L. Gudžinskas, tačiau jis pažymėjo, jog V. Adamkus antrosios kadencijos metu buvo aktyvus tarptautinėje arenoje. Oranžinė revoliucija Ukrainoje, karas Gruzijoje, Lisabonos sutarties svarstymas – šių įvykių fone V. Adamkus buvo matoma ir girdima figūra.
L. Gudžinsko nuomone, V. Adamkus savo dvejomis kadencijomis įtvirtina gana aktyvaus prezidento tradiciją.
„Nepaisant to, kad formalių svertų ypatingai veikti vidaus politikoje prezidentas neturi, jis savo žodžiu, savo kritika, savo siūlymais gali sudrausminti politines partijas, vetuoti neaiškius įstatymus ir taip pat siūlyti tam tikras išeitis iš aklaviečių. Tie prezidentai, kurie turėjo didelį visuomenės pasitikėjimą, sugebėjo tuo daugiau mažiau pasinaudoti“, – įžvalgomis dalijosi L. Gudžinskas.
V. Adamkaus įpėdinis ir pirmtakas viename asmenyje R. Paksas didelių kalnų nenuvertė, o pagrindinė to priežastis – jo nušalinimas per apkaltą, kuris buvo precedento neturinti situacija, nes pirmą kartą šalies vadovas buvo nušalintas ne tik mūsų šalyje, bet ir visoje Europoje.
Dabartinė šalies vadovė D. Grybauskaitė ne kartą yra minėjusi, kad nebus tik pasyvi stebėtoja. Pasak T. Janeliūno, ji tą ir daro būdama tarsi paskutine instancija įstatymų priėmimo stadijose, pati siūlydama įstatymų projektus, bei, kiek jai leidžia galimybės, bandydama filtruoti ir daryti įtaką Vyriausybės formavimui.
„Pagal savo stilių, pagal savo supratimą, ji, galima sakyti, kol kas yra iš tikrųjų viena iš aktyviausių mums matytų prezidentų, tiek užsienio, tiek ir vidaus politikoje“, – kalbėjo TSPMI profesorius.
Politologas L. Gudžinskas pažymi, jog D. Grybauskaitė išsikovojo teisę viena atstovauti Lietuvai Europos Sąjungos viršūnių susitikimuose, o tai yra ne tik jos asmeninis, bet visos prezidento institucijos laimėjimas. Pašnekovas taip pat pastebėjo, jog dabartinė šalies vadovė nemažai prisidėjo prie teismų sistemos prestižo gerinimo. Skaičius teisėjų, kurie per jos kadencijas buvo atleisti dėl teisėjų vardo žeminimo, yra maždaug toks pats, koks yra sudėjus visus tokius atleidimus per kitų iki tol valdžiusių prezidentų kadencijas.
Kaip D. Grybauskaitės pralaimėjimą L. Gudžinskas matytų prieš pirmąją kadenciją paskelbtą kovą su oligarchais. Paviešintos VSD pažymos rodo, jog iki šių dienų verslas turi gana stiprų ir aktyvų priėmimą prie politikos, ir nors prezidentė tai šiek tiek sustabdė atmesdama vienas ar kitas ministrų kandidatūras ar vetuodama įstatymus, tačiau sisteminių tendencijų neperlaužė.
Nors Lietuvos visuomenė mato jau ne pirmą šalies vadovą, tačiau kartais atrodo, kad žmonių supratimas, ką gali prezidentas, dažnai nesutampa su jų lūkesčiais. Prieš rinkdami naują prezidentą rinkėjai dažnai išsako viltį, kad pagerės jų ekonominė padėtis, ko prezidento institucija, viena pati, įgyvendinti nelabai gali.
„Pagal savo gebėjimus, pagal savo žinias žmonės iš valdžios tikisi gana daug, įskaitant ir prezidentą. Jiems labiausiai norisi prezidento veiklos vidaus politikoje, nors čia galios yra kiek mažesnės negu užsienio politikoje. Pats lūkesčių ir galimybių neatitikimas galbūt sunkiai paaiškinamas, sunku tikėtis iš visų rinkėjų kažkokio ypatingai gilaus ar detalaus konstitucijos, valdžios institucijų vidaus santykių išmanymo“, – teigė T. Janeliūnas.
Vertindamas Lietuvos Prezidento rinkimus Baltijos kaimynių kontekste, L. Gudžinskas įžvelgė ir pliusų, ir minusų. Jo nuomone, atviresnis procesas ir tiesioginiai rinkimai sudaro didesnę galimybę išrinkti charizmatišką, visuomenės pasitikėjimą turinčią figūrą, kuri gali pamėginti suveikti kaip saugiklis, jeigu dominuojančios partijos nuspręstų šalies politikos kryptį kreipti visiškai netinkama linkme. Vis tik, tiesioginiai rinkimai padidina ir galimą populistinio kandidato išrinkimą bei viso politinio žaidimo kortų sumaišymą.
Vertindami visų Baltijos šalių prezidentus ir jų institucijas, skirtingi pašnekovai, praktiškai, priėjo prie vieningos išvados – svarbiausia yra asmenybė, kuri užima postą. Jos asmeninės vertybės, siekiai ir tikslai leidžia net ir turimas simbolines galias paversti realiu autoritetu ir šalies viduje, ir tarptautinėje arenoje.
„Jeigu tai iš tikrųjų tvirtą stuburą turintis žmogus, kuris aiškiai deklaravo savo vertybes ir nusistatymus, jis gali sugebėti įskiepyti pagarbą ir pasitikėjimą visuomenės akyse. O tai yra jo pagrindinis resursas, kuriuo pasinaudodamas, prezidentas gali suvaidinti gana teigiamą vaidmenį“, – apibendrino politologas L. Gudžinskas.
