Pagalbą kartais pasitinka grasinimais

Lietuvoje socialiniai darbuotojai pas šeimas dažniausiai kviečiami tada, kai problema jau turi aiškų pasekmių: tėvai kenčia nuo priklausomybių, apleidžia savo vaikus, smurtauja, todėl ir pagalbą dažnai pasitinka priešiškai. Vilniaus socialinės paramos centro socialinė darbuotoja Monika Jankauskaitė sako, jog kartais tenka susilaikyti nuo didvyriškų poelgių, saugant savo sveikatą. „Man yra grasinę panaudoti ginklą, dažnai susilaukiu žodinės agresijos, keletą kartų esu pagalvojusi, kad žmogus ruošiasi man trenkti, tačiau pavyko to išvengti“, – teigia M. Jankauskaitė. Anot specialistės, reikia jausti atstumą: jei žmogus tą akimirką labai susierzinęs ar neadekvatus, geriau nesiartinti, tačiau jei šalia tokio asmens yra vaikai, būtina kviesti policiją, kad būtų įrodyta, jog asmuo apsvaigęs. Tai padaryti, pasak M. Jankauskaitės, ne visada pavyksta iš karto: „Buvo atvejis, kai mergaitė gyveno su tėvu, kuris girtavo, tačiau mums vis nepasisekdavo užtikti jo neblaivaus, todėl kurį laiką negalėjome to įrodyti. Vieną dieną mergaitė neištvėrusi ir pasislėpusi nuo girto tėvo žiemą nekūrentoje troboje ėmė rašyti mamai žinutes apie tai, kaip jai baisu. Mama perdavė informaciją man, iškart atvykome kartu su vaiko teisių apsaugos specialiste ir paėmėme tą mergaitę, o tėvas buvo tokioje girtumo stadijoje, jog net neatsibudo. Apie tai, kad mergaitė paimta, sužinojo jau po visko, kai grįžome oficialiai nustatyti jo girtumo.“

Vilniaus socialinės paramos centro socialinė darbuotoja Diana Bučienė taip pat tikina, jog priešiškumo iš klientų sulaukia ne tik žodžiais: „Turiu randą ant piršto. Jis dar iš seniau, kai vaikus iš šeimų imdavome kartu su vaiko teisių apsaugos darbuotojais. Teko grumtis su vaiko mama, ji man žiedu dalį piršto iškabino. Viena klientė netgi yra sėdėjusi kalėjime už tai, kad mus, šešias darbuotojas, atakavo iešmais, peiliais, ir mėtė akmenimis.“

Vis dėlto M. Jankauskaitė pabrėžia, jog tai tik keli ryškiausi atvejai per visą karjerą, todėl jų per daug sureikšminti nereikėtų: „Man atrodo, kad dirbti čia nėra taip pavojinga, kaip mes susidarome nuomonę iš žiniasklaidos, kuri aprašo vienetinius atvejus.“ Tačiau sudėtingų situacijų, pasak jos, netrūksta – pasitaiko sunkaus charakterio žmonių, turinčių netgi nenustatytų psichikos sutrikimų, su kuriais labai sudėtinga dirbti: „Kai kurie iš jų būna linkę į paranoją – viską įrašinėja, kabina slaptas kameras, išgalvoja įvairias situacijas, nuolat rašo skundus (ne tik mums, tačiau visoms institucijomis, su kuriomis susiduria: mokykla, policija, savivaldybė, poliklinika ir t.t.)“ Taigi, darbuotojai sugaišta daug laiko atrašinėdami į tuos skundus, o situacija dėl to nesisprendžia. „Mes negalime žmonių priversti nusistatyti diagnozę ar gydytis, – pasakoja specialistė, – tad būna sunku išlaviruoti. Geriausiu atveju mums pavyksta juos motyvuoti nueiti pas psichologą, bet ir tai dažniausiai nelabai padeda.“

M. Jankauskaitė sako, jog darbe yra tiek visko mačiusi, kad beveik niekas nebestebina: „Net ir prie taboro vaizdų prisitaikai, kur šalia narkomanų mažiukai vaikai žaidžia. Mes kas rytą dviese sėdame į automobilį ir važiuojame ten, beldžiamės į namukus – vaikus į mokyklą keliame. Dėl saugumo mus visada palydi Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai.“

Dešimtims darbuotojų – vienas tarnybinis automobilis

Vilniaus socialinės paramos centre dirba dešimtys darbuotojų, kurie aptarnauja skirtingas seniūnijas, tačiau tarnybiniu automobiliu tenka dalintis: „Aukštos rizikos šeimose rekomenduojama lankytis 3–5 kartus per savaitę, tai įsivaizduokite, kaip kone kiekvieną dieną reikia važiuoti kur nors į Kelmijos sodus, kai yra tik vienas automobilis. Dabar turime ir antrą, tačiau laikinai, tik iki birželio mėnesio“, – teigia socialinė darbuotoja M. Jankauskaitė.

Automobiliu specialistai važiuoja tik pas tas šeimas, kurių nepasiekia viešasis transportas (į lengviau pasiekiamas vietas vyksta autobusais ir troleibusais – darbovietė apmoka nuolatinius bilietus). Taigi norėdami gauti vietą automobilyje, darbuotojai turi ją rezervuotis. Pasak M. Jankauskaitės, automobilyje įprastai važiuoja keturiese ar penkiese ir „visi darbuotojai turi laukti, kol vienas iš jų apsilankys savo šeimoje – tik tada galima važiuoti toliau“.

Nepaisant laiko švaistymo dėl transporto trūkumo, daug jo sugaištama ir įvairių dokumentų pildymui. „Be šeimų lankymo, kiekvienas skambutis, bet koks tarpininkavimas turi būti aprašytas dokumentuose – reguliariai turime teikti oficialius raštus Vaikų teisių apsaugos atstovams“, – apie biurokratinius reikalus pasakoja M. Jankauskaitė. Tą pačią problemą įžvelgia ir Saldutiškio seniūnijos socialinė darbuotoja Aušra Draukšienė. Jos teigimu, vertinant socialinių paslaugų poreikį šeimai, darbuotojas turi užpildyti vos iš kelių punktų sudarytą abstrakčią anketą, kuri nelabai tiksliai apibūdina, kokios pagalbos šeimai reikia. „Tokio pobūdžio dokumentas reikalingas, tačiau turėtų būti žymiai išsamesnis – dabar jis tampa tiesiog biurokratine kliūtimi“, – apie neatitikimus kalba A. Draukšienė.

Dažniausiai problemos prasideda nuo alkoholio

Pasak socialinės darbuotojos M. Jankauskaitės, didžiausia problema jos lankomose šeimose vienareikšmiškai išlieka alkoholis, nors šiek tiek yra ir vartojančių narkotikus. Anot specialistės, tokiose šeimose neretai būna smurtaujama tiek prieš vaikus, tiek tarpusavyje. O tai, bet kokiu atveju, labai paveikia vaikus: net stebėdamas, kaip tėvai ar sugyventiniai mušasi tarpusavyje, vaikas patiria didelį emocinį sukrėtimą. Vis dėlto, darbuotojos teigimu, oficialiai tokie atvejai dažniausiai neišaiškinami: „Lietuvoje visada labai sunku įrodyti, jog vaikas patyrė smurtą – apie emocinį smurtą net kalbos nėra – beveik visada pritrūksta tiesioginių įrodymų ir ikiteisminiai tyrimai yra nutraukiami, o tėvai pripažįstami nekaltais.“

Pasak socialinės paramos centro specialistų, priklausomi žmonės nuolat meluoja: sako, kad alkoholio nevartoja arba vartoja tik per šventes, bando įtikinti, kad „visi normalūs žmonės išgeria“. „Didesnis priešiškumas atsiranda, kai tokiais atvejais iš šeimos tenka paimti vaiką. Kad ir kokia sunki situacija šeimoje būtų: skurdas, alkoholizmas ar narkomanija, vaikas vis tiek nenori būti paimtas iš savo šeimos, jis myli savo tėvus, veržiasi pas juos. Per visą savo karjerą turėjau tik vieną vaiką, kuris nenorėjo gyventi su savo šeima, tai labai retas atvejis“, – situaciją komentuoja M. Jankauskaitė.

Tenka mokyti visko: nuo valgio gaminimo iki tarakonų naikinimo

Kai šeima pavojaus vaikui nekelia, tačiau labai stokoja higienos įgūdžių, į namus siunčiami asistentai, kurie bando išmokyti tvarkytis ir rūpintis vaikais. „Su viena šeima bandė gaminti valgį, nes nuo pusfabrikačių ir užpilamų sriubų vaikui atsirado net sveikatos problemų. Pagalba ėjosi sunkiai, nes mama reagavo labai gynybiškai: juk tiek metų ji tvarkėsi namie vienaip, o čia dabar atėjo jos kažkas pamokyti. Tada bandėme gaminti su jos dukra, tačiau vėliau prasidėjo kitos  problemos: šeima ėmė sakyti, jog nebeturi pinigų produktams, atrasdavo vis daugiau ir daugiau pasiteisinimų“, – pasakoja M. Jankauskaitė.

Anot socialinių darbuotojų, šeimoms asistentai padeda spręsti bet kokio pobūdžio buities problemas: kartu netgi naikina tarakonus, prieš tai tenka vestis į parduotuvę ir rodyti, kokias priemones reikia nusipirkti. Tačiau net ir tokios pagalbos stengiamasi išvengti. Vis dėlto, M. Jankauskaitės nuomone, tvarkos stygius yra mažiausia blogybė: „Vien tik dėl netvarkos vaikas nekenčia emociškai. Man svarbiausia, kad šeimoje nebūtų smurto ir priklausomybių, nes tada vaikas kenčia labiausiai“.

Šeimos įpročius padeda keisti vaikai

Prieš pradedant darbą su šeima, pirmiausiai reikia atrasti būdą ją prisijaukinti, užsitarnauti pasitikėjimą. Pasak socialinio darbo specialistės D. Bučienės, jei nepavyksta susikalbėti su tėvais, gali padėti stiprus ryšys su vaiku. „Vienoje šeimoje motyvuoti tėvus gydytis nuo priklausomybės padėjo dukros – paauglės buvo 2 kartus iškeltos į globos namus, 2 kartus grįžo į šeimą, žinojau, kad ir vėl turėsiu jas iškelti, nes šeima neilgai trukus vėl pradėdavo vartoti alkoholį. Tačiau mergaitės sutiko man padėti. Tėvams buvo šokas, kai iš mokyklos namo jos parvažiavo kartu su manimi ir pasakė: „Mes renkamės daiktus ir važiuojam į globos namus, nes jūs ir vėl vartojate alkoholį, taip gyventi nebenorime“, – pasakoja darbuotoja. Anot jos, tėvai iš pradžių kaltino ją, tačiau mergaitėms išvykus susiprato ir ėmė lankyti visas pasiūlytas paramos grupes. Po pusmečio tėvai nustojo vartoti alkoholį, mergaitės grįžo namo į saugią aplinką, o po pusantrų metų stebėjimo šeima buvo išbraukta iš rizikos sąrašo. „Tų mergaičių tėvas dar ir dabar ateina pas mane pasikalbėti, pasidžiaugti, kad nebevartoja alkoholio, susirado geresnį darbą. Tai vienintelis klientas, kuris grįžta pas mane parodyti dėkingumo“, – džiaugiasi D. Bučienė.

Tačiau nuspręsti kas bus geriausia vaikui, nėra taip lengva: pasak M. Jankauskaitės, jokie metodiniai nurodymai ar anketos neaprėpia individualios situacijos, todėl niekas negali pasakyti, ar pasielgei teisingai. „Per visą karjerą man buvo sunkiausia, kai reikėjo nuspręsti vaikus paimti iš šeimos. Esu dirbusi ir vaikų namuose, tad žinojau, kad ten jiems irgi bus blogai: kai kurie vaikai ten būdami plaukus raunasi arba čiulpia pirštą iki kraujo. Buvo labai sunku, vaikų emocinė reakcija buvo baisi, o jų tėvai paskambinę mane iškeikė. Tačiau keiksmų šiame darbe negalima priimti į širdį“, – patirtimi dalijasi M. Jankauskaitė.

Ar įmanoma nuspėti nelaimę?

Į socialinius darbuotojus dažniausiai atsigręžiama tada, kai šeimoje įvyksta incidentas ir  apie tai ima kalbėti žiniasklaida – klausiama, kur tuo momentu buvo socialiniai darbuotojai, kaip jie galėjo nieko nepastebėti. M. Jankauskaitės nuomone, socialinis darbuotojas gali nuspėti, kad šeimoje vaikui greitu metu gali nutikti nelaimė: dažniausiai tose šeimose būna priklausomybių, o tai reiškia, kad tėvai kartais būna visiškai neadekvatūs, nevaldantys savo emocijų. Jos teigimu, bent porą kartų užtikus  apsvaigusius tėvus, turi būti iškart siūloma vaikams nustatyti laikiną globą, kol tėvai gydysis. „Išgirstu pavyzdžių, kai socialiniai darbuotojai žino, kad šeimoje geriama, bet nieko nedaro, nes vaikai aprengti ir pavalgę, tarsi jiems nieko daugiau ir nereikia. Taip neturėtų būti. Kai pabendrauju su kaimiškų vietovių darbuotojais, papasakoja tokių atvejų, kad, pavyzdžiui, kūdikį paliko globoti močiutei, nes ji geria mažiau nei mama. Nėra normalu matuoti, kas geria daugiau ar mažiau, vaikas turi patekti į visiškai saugią aplinką“, – kai kurių darbuotojų aplaidumu piktinasi M. Jankauskaitė. Jos teigimu, socialinis darbuotojas, atėjęs į namus, turi ne tik įvertinti tvarką namuose ir pabendrauti su tėvais, kurie linksėdami galvomis aiškina, kad viskas gerai: „Tokių formalumų, kurių iš mūsų reikalauja, neužtenka. Be viso to labai svarbu užmegzti stiprų ryšį su vaikais, siųsti juos į būrelius, dienos centrus, kad jie kuo dažniau išeitų iš namų ir būtų kuo labiau matomi specialistams. Tokių užsiėmimų metu vaikas gali pasakyti daugiau negu namuose, kur visus pokalbius girdi tėvai. Vaikai būna primokyti ką sakyti, o ką slėpti, kai kurie bijo“.

Tuo tarpu Saldutiškio seniūnijos socialinė darbuotoja A. Draukšienė, kalbėdama apie situaciją kaimiškose vietovėse, sutinka, jog darbuotojas gali nujausti, kad šeimoje kyla įtampa, tačiau kad bus smurtaujama, pasak jos, nuspėti nelabai įmanoma: „Tarkime, į šeimą nuvažiuoju ryte – tėvai blaivūs, vaikai mokykloje, per pietus nuvažiuoju – irgi viskas tvarkoj, o kas ten žino, kokie konfliktai gali kilti ir kas gali nutikti vakare? Mes juk negyvename kartu su ta šeima. Nemanau, kad galima dėl to kaltinti socialinius darbuotojus, būtų juokinga“, – kalba A. Draukšienė, tačiau pritaria, jog kaime apie būsimus incidentus nuspėti lengviau – čia glaudesnė bendruomenė, visi vieni kitus pažįsta, o su šeimomis bendrauja ne vien socialiniai darbuotojai:  apie tai, kad pas rizikos šeimą atėjo neblaivių asmenų praneša kaimynai, problemas pastebi seniūnaičiai, pašto darbuotojai.

Išsilavinimas nuo rizikos neapsaugo

Nors įprasta manyti, kad socialinė rizika yra tik neišsilavinusių, mažas pajamas gaunančių, daugiausiai kaime gyvenančių žmonių problema, A. Draukšienė šį požiūrį neigia: „Rizikos šeimų skaičiui išsilavinimas neturi reikšmės. Į sąrašą pakliūna net žmonės, dirbantys dėstytojais, lektoriais, nes priklausomybe gali susirgti visi, nepriklausomai nuo profesijos ar gyvenamosios vietos.“ Vilniuje dirbanti D. Bučienė taip pat pabrėžia, jog tenka lankyti rizikos šeimas, kuriose žmonės baigę net po du auštuosius. Anot specialistės, su jais dar sunkiau bendrauti, nes jie ne tik nepriima pagalbos, bet dar ir nuolatos klausinėja: „Kokį jūs universitetą baigėt? Ar jūs psichologiją studijavot, kokią teisę jūs čia turit man aiškinti?“, nuolat ginasi ir ragina geriau eiti pažiūrėti, kaip gyvena kaimynai, kurie nebaigę mokslų.

Darbuotoja pasakoja, jog ją labiausiai sukrėtęs įvykis nutiko būtent tokioje šeimoje, kurioje mama turėjo aukštąjį išsilavinimą. Po skyrybų moteris įklimpo į alkoholizmą, dėl to prarado ir darbą, o „dukra iš mamos nebegavo dėmesio, todėl jai prasidėjo psichikos sutrikimai, ji ėmė save stipriai žaloti, galvoti net apie savižudybę, ilgą laiką apie tai tylėjo“. Darbuotoja dar ir dabar pamena sukrėtimą, kai viskas išaiškėjo: „Kai pamačiau tos mergaitės sužalojimus, taip ir susmukau koridoriuje, tą akimirką nebežinojau, ką daryti toliau. Sukviečiau reikiamas institucijas, likau ir po darbo kalbėtis su jos mama, mergaitė buvo paguldyta į ligoninę“, – prisimena D. Bučienė. Ji pasakoja, jog istorija baigėsi gerai, tačiau jokio dėkingumo nebuvo sulaukta: mama, žinojusi apie mergaitės problemas, tačiau jas slėpusi, pyko, kad problema buvo iškelta į paviršių, o mergaitė, įkalbėta mamos, ėmė galvoti taip pat.

Susiję