Per pokalbį su vitražistu, Vilniaus dailės akademijos profesoriumi Algirdu Dovydėnu, jo mobilusis telefonas vis nerimo. Vieni skambino, kiti siuntė trumpąsias žinutes. „Šiandien mano gimtadienis“, – kukliai prisipažįsta A. Dovydėnas. Su juo kalbėjomės šiltą liepos 11 d. popietę. Tolėliau nuo Vilniaus. Lyg kontrastas lepinančiai vasarai nejučia prieš akis iškilo atšiaurus Sibiro šaltis. Tremty vitražistas praleido devynerius metus. Dabar į ją žiūri su ironija. Kaip ir į kūrybą, vis pabrėždamas, kad savim ir savo darbais nesižavi. Rodos, A. Dovydėnas, sukūręs daugiau nei šimtą vitražų, gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją, galėtų elgtis priešingai. „Pripažinimas – kaip loterija“, – palygina profesorius ir sutinka traukti šiandienos bilietą, už kurio šįsyk slypi klausimai.

Neseniai baigėsi stojamieji egzaminai į Vilniaus dailės akademiją (VDA). Papasakokite, kaip čia stojote Jūs? Nuo ko viskas prasidėjo?

Iš Sibiro grįžome 1956 m. Buvau dvylikos. Išmintinga močiutė, pastebėjusi, kad kažką lipdau iš iš plastilino, nuvedė į skulptūros būrelį. Jį lankiau tol, kol atidarė Vilniaus vaikų dailės mokyklą (dabar – Justino Vienožinskio dailės mokykla). Joje mokiausi piešimo, tapybos. Šios mokyklos nebaigiau, nes tuomet labiau domėjausi sportu. Taigi popieriuko neturiu. Dabartinis direktorius yra sakęs, kad, jeigu padarysiu diplominį darbą, gausiu pažymėjimą. Taigi perspektyvų baigti dailės mokyklą dar turiu (juokiasi).  

Tikslieji mokslai sekėsi apgailėtinai. Iš fizikos, chemijos gaudavau trejetus vien todėl, kad nekiltų konfliktų. Patiko istorija ir literatūra. Skaičiau rusų, prancūzų, šiaurės šalių klasiką. Tačiau rašinių niekad į temą nerašydavau.

Vienintelis kelias į aukštąjį mokslą buvo stoti į tuometį Dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Vitražo specialybę pasirinkau chaotiškai, nes buvau kažką apie ją girdėjęs. Pirmąkart per stojamuosius tapiau aliejiniais dažais. Susirinko stipri grupė iš Kauno dailės mokyklos, Telšių technikumo. Įstojau paskutinis. Iki trečio kurso buvau gale, nes likusieji geriau išmanė ir koloristiką, ir akademinį piešimą. Ketvirtame kurse žiniomis išsilyginome, o penktame tapau tarp lyderių. Kai įstojau į akademiją, sportui beveik neliko laiko, nes užsiėmimai vykdavo nuo devintos ryto iki devintos vakaro.

Kokią įtaką Jums, kūrybai padarė teatro užsiėmimų lankymas tuomečiame Dailės institute?

Tai buvo studentų teatras. Vadovo neturėjome. Pjeses rašė radijo diktorės Undinės Nasvytytės sūnus Arvydas Ambrasas, po jo – skulptorius Regimantas Midvikis. Matydavau juos, sėdinčius kavinėje, kažką rašančius ir krizenančius. Kartą priėjau ir sakau: „Priimkite ir mane į savo teatrą.“ Priėmė. Mano garbei net parašė spektaklį „Maratonas“. Vaidinau Kristoforą, profesionalų bėgiką. Turėjau bėgti 46 minutes, sakydamas tekstą. Kai tai pamatė režisierius Juozas Miltinis, išsitarė apgailestaująs, kad neturi tokio aktoriaus. Paskutinį spektaklį pavadinome „Pirmadienis po pietų“. Jis buvo apie biurą, į kurį žmonės ateidavo tarsi atlikti išpažintį. Buvo galima suprasti, kad kalba ėjo apie saugumą ir jo santykį su laisvu žmogmi. Po šios pjesės teatras išvaikytas, nes ideologinis frontas Dailės institute sustiprėjo.   

Teatre, kaip ir vizualiniame mene, kūrybos principai išlieka tie patys. Tai pavadinčiau romanu plastikiniame mene. Bet kokiame kūrinyje reikia parodyti pradžią, veiksmą, kulminaciją, pabaigą. Beje, tai būdinga ir vitražui.

Kokius etapus reikia pereiti, kad vitražo idėja virstų realybe?

Pirmiausia turi būti užsakymas. Dažniausiai mane kviečia architektai. Iš pradžių kaip menininkas būnu absoliutus nulis. „Užmirštu“ turįs kūrybinį bagažą. Yra tik pastatas su savo stilistika, kontekstu. Objektas inspiruoja ir kūrinio idėją, ir formą. Dauguma į architektūrą ateina su žodžiu aš: „Štai aš, didysis menininkas, ir dabar parodysiu, koks esu gabus arba talentingas.“ Mano principai kitokie: viską pradedu iš naujo.   

Neskubu, pamatęs pastatą, formuoti požiūrio. Tam reikia laiko. Kad per jį neužsiimčiau kuo nors kitu, piešiu. Dirbu daug, negailestingai atmesdamas tai, kas nepatiko, kol užsikabinu už kažko ir pamatau, kad jau galima tobulinti idėją. Tada darau maketą. Jį sukūręs, pamatau situaciją, pradedu įsijausti, galvoti, kaip išvystyti plastinį judesį: ar bus centrinė, ar asimetrinė kompozicija. Vitražas susietas su šviesa. Kurdamas maketą, pamąstau, ar įsileisiu šiltą, ar šaltą šviesą. Paskui daromas projektas. Jo mastelis – vienas prie dešimties. Kai užsakovas su architektu pritaria idėjai, darau spalvotą piešinį, kurio mastelis – vienas su vienu. Su šiuo popieriu einu pas meistrus: pjauname stiklą, parenku spalvas, jų skalę. Gautą vitražą įmontuojame į pastatą. Tik tada pirmąkart pamatau savo kūrinį. Šis darbas trunka nuo pusės iki pusantrų metų.

Kuriant vitražą, turi išlikti balansas tarp loginio, struktūrinio, intuityvaus ir emocinio mąstymo. Emocijos negali paimti viršaus. Man būdingas loginis ir emocinis balansas. Su kūriniu visąlaik išlieku kritinėje distancijoje, nors daugelis menininkų žavisi savo kūryba. Pats nesižaviu, esu kritiškas.

Studentams ir sau visada sakau: suskaičiuok klaidas, jas visąlaik prisimink, bet kitiems nepasakok. Smulkmenose gali prašauti. Ir esu prašovęs. Kai ką norėčiau perdaryti, bet neturiu nei fizinių, nei finansinių galimybių.

Esate sakęs, kad jaunas menininkas turi turėti stiprų ironijos ir autoironijos jausmą. Kaip pasireikšdavo Jūsų ironija? Gal ji pasireiškia ir dabar?

Visą laiką ironija ir autoironija reikalinga tam, kad atsirastų naujas kūrybinis impulsas, kad nepradėtum žavėtis savimi. Nuo savęs, kaip asmenybės, atitolti gal ir nereikia, bet reikia atsitraukti nuo kūrybos produkto. Kartais nutinka taip, kad, bepiešiant, projektas nepriima mano valios pastangų. Kita vertus, jis gyvena atskirą gyvenimą. Neturiu teisės smurtauti prieš savo kūrinį. Studentams sakau, kad kūryba nėra bokso ringas, o kūrinys – priešininkas. Duokite jam alsuoti, tegul pasako, kas su juo vyksta. Autorius tada vėl turi reaguoti.

Pakalbėkime apie vitražus koplyčiai Lietuvos kankiniams Rainiuose. Už juos 1994 m. buvote apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Kaip kūrėte šiuos vitražus?

Toje vietoje, kur nukankinti iš Telšių kalėjimo paimti žmonės, Žemaičių kultūros draugija ėmėsi iniciatyvos statyti koplyčią. Tai buvo architekto Jono Virako diplominio darbo projektas. Tačiau buvo uždelsta jį įgyvendinti, sulaukėme antrosios sovietinės okupacijos. Joną Viraką išvežė į lagerį, kur devynerius metus tobulino.

Projektuoti šią koplyčią ėmė architektas Algirdas Žebrauskas, perkeldamas ją į Rainius, arčiau egzekucijos vietos. Jis pasikvietė dailininkus, mane kaip vitražistą, skulptorius Regimantą Midvikį ir Antaną Kmieliauską. Ir padalijo darbus. Kūriau per 1991 m. sausio įvykius. Jie mane paveikė. Dėl to pradiniai eskizai buvo kupini milžiniškos emocinės įtampos.

Kurdamas vitražus, sutikau etnologą Norbertą Vėlių. Užsiminiau, kad projekte kažkodėl dingo spalvinis kontrastas, liko tik balta spalva. Jis nuramino, primindamas, kad baltų kultūroje balta spalva reiškė gedulą. Ją derinau su raudona, simbolizuojančia kraują.

Nežinojau, kad mūsų darbas pateiktas Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai. Apie laimėjimą pranešė per vakaro žinias. Greta gyvenęs namo komendantas pasakė, kad mums skyrė premiją. Atsakiau, kad gerai prašovė. Kai po pusvalandžio su švytinčiais veidais į duris pasibeldė žmona su savo broliu, supratau, kad komendantas buvo teisus.

Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

Smagu, kai įvertina. Ypač tokia komisija, kurios narius ir jų sprendimą gerbiu. Bet visada visiems sakau, kad Nacionalinė kultūros ir meno premija kurti nepadeda, ji nepiešia už mane. Kita vertus, dabar premija siekia 104 tūkst. litų, o tada buvo tik pusantro tūkstančio. Vieną šventę surengiau namie, kitą – darbe, ir pinigai baigėsi. Liko vardas. Per daug jo nesureikšminu: neinu pas užsakovus ir nesakau, kad esu laureatas. Žinoma, kartais autoritetas padeda. Manau, būtent jis lėmė, kad sukurti vitražus Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčiai patikėta man. Kai parapijiečiai pamatė rezultatą, dalis jų pasakė, kad tokio šlamšto nesitikėjo, kad pinigai išmesti bala žino kur.

Susiklostė tokia architektūrinė situacija, kad vitražai turėjo būti už klebono nugaros. Pasirinkau lakštinį stiklą ir reljefą, vaizduojantį Kryžiaus kelią. Spalvos nėra. Tai subtilus vitražas. Kai atvykau jo fotografuoti, prie manęs priėjo bažnyčioje besituokiančių jaunavedžių svečias ir pasakė, kad vitražo įspūdis toks, jog stiklai apšerkšnijo, ir pats Dievulis savo pirštu nupiešė tą įvykį. Veiksmas perkeltas į dvasinę kategoriją. Pas mus dažniausiai vaizduojamas nukryžiavimas, o Jėzus gražutis, su rausvais skruostais. Mano vitraže kitaip. Dirbau su geriausiu Europos stiklu. Kito tokio darbo Lietuvos interjere nėra.

Tai, kad Nidos gyventojai šio vitražo nepriėmė, geras ženklas. Visuomenė kupina stereotipų. Jeigu žmogus darbą mato pirmą kartą, jo atmintis neduoda signalo, kad tai kažkur matyta. Tada žmogus pasimeta, pradeda vertinti kategoriškai. Jis mano, kad taip negali būti, nes tai – invazija į jo vertybes.

Ar Sibiro tremtinio patirtis kaip nors atspindėta vitražuose ir parodiniuose darbuose?

Tik viename parodiniame darbe, kurį daug kartų rodžiau Pasvalyje. Jis iš ciklo „Metų laikai“. Tremtis atspindėta žiemoje, nes darbas baltas. Prisimenu, sėdėjau prie lakšto ir galvojau, kaip pavaizduoti šį metų laiką. Tada atgijo prisiminimai. Kai Sibire langai apledėdavo, pirštu padarydavau akutę, per kurią matėsi peizažas, o aplink – šerkšnas. Šis vaizdas inspiravo sukurti tokį žiemos vitražą.   

Niekur neafišuoju, kad esu tremtinys. Sibire praleidau devynerius metus. Į Lietuvą grįžau dvylikos metų. Dabar susitinku su likimo draugais, bendrauju su jais. Tremtį ironiškai vadiname turistine kelione: Sibire graži gamta, čiurlena upeliai. Visai kaip Šveicarijoje.  

Jūsų iniciatyva pradėti rengti tarptautiniai vitražo simpoziumai Vilniaus dailės akademijoje. Kaip pribrendo toks sumanymas?

Atkūrus Nepriklausomybę, čia paskelbtas konkursas dėstytojo pareigoms eiti. Jį laimėjau. Į akademiją atėjau 44 metų, turėdamas milžinišką kūrybinę patirtį, nors dėstyti nesvajojau (A. Dovydėnas šiuo metu eina VDA Vizualiojo ir taikomojo meno fakulteto dekano pareigas – aut. past.). Tuomet peržiūrėjau mokymo programą ir pagalvojau, ką joje galiu pakeisti. Visų pirma, dėstytojų santykius su studentais. Mano laikais jie buvo nekokie.

Visų antra, studijų programa buvo tarybinė, rėmėsi vaizdavimu. Įvedžiau abstraktų vaizdą. Tapo svarbi spalva, ritmika. Į architektūrą įnešiau tūrinius objektus. Kadangi pasauliui reikėjo kaip nors pasakyti apie Lietuvos vitražo mokyklą, pradėjau rengti tarptautinius vitražo simpoziumus. Jie pavadinti „1+1“. Iš aukštosios mokyklos, kurioje dėstomas vitražas, atvažiuoja po dėstytoją ir studentą. Kitas simpoziumo aspektas: darbai skirti konkrečiai architektūrai, kur ir pasilieka. Dažniausiai po panašių renginių kūriniai vis dar tūno sandėliukuose, ir visuomenė jų nemato.  

Užsiminėte apie lietuvių vitražo mokyklą. Kokia ji?

Ji turi stiprias sąsajas su architektūra. Ši mokykla laikosi ant keturių pamatinių akmenų. Pirmasis – tai modernioji Europos dailė. Antras akmuo – lietuvių liaudies menas, jo palikimas, trečias – šiuolaikinis menas, kurio veiksmas vyksta šalia, už lango. Veiksmo sritis neturi reikšmės: tai gali būti architektūra, tapyba, grafika ar skulptūra. Paskutinis akmuo – individualumas. Apskritai lietuvių vitražo mokyklą laikyčiau fenomenu. Istorinio, Viduramžių vitražo neturime. Seniausias išlikęs gabaliukas siekia XVII a. Nuvyko Stasys Ušinskas į Paryžių ir atvežė sceninę tapybą, vitražą, modernią scenografiją. Ši mokykla atsirado praktiškai iš nieko. Pasirodo, ir vienas žmogus gali daug padaryti.

Kartą į simpoziumą, vykusį Pasvalyje, pakviečiau vitražistą Pavelą Taraškevičių iš Krokuvos. Jis pasakė: „Lenkijoje turime vitražų, vitražistų, bet vitražo mokykla yra Vilniuje.“

Kuo mūsų mokykla skiriasi nuo kitų šalių?

Mūsų mokykla profesionalesnė. Tarkime, kai atvažiuoja dėstytojas iš Latvijos ar Anglijos, man pakanka pažiūrėti, kaip valdo įrankius, ir nustatau jo lygį. Net kalbėtis nereikia, užtenka pamatyti, kaip dirba. Pastaruoju metu dažnai lankausi Rygoje. Jos vitražistus nuolat kviečiame į savo simpoziumus. Pastebėjau, kad jie daug ką iš mūsų perėmė. Kitoms šalims vis dėlto darome įtaką. Didžiausią, žinoma, kaimyninėms. Tačiau vargu ar turime poveikį lenkams. Jiems dar esame nežinomi. Minėtas Pavelas Taraškevičius buvo specialistas, užtat nusimanė apie mūsų vitražo mokyklą. Juk dažniausiai žmogui rūpi jis pats. Jam nesvarbu, kas buvo prieš tai.

Jūsų studentai,  būsimieji vitražistai – kokie jie?

Kartais, dirbdamas su jais, „sužinau“, kad Stasys Ušinskas veikė Barboros Radvilaitės laikais. Dabar dėl milžiniško informacinio srauto, interneto jauni žmonės mąsto fragmentiškai, spalvas ima ne iš galvos, o iš ekrano. Tai matyti ir per stojamuosius egzaminus. Tačiau turiu ir talentingų, ir darbščių studentų. Su jais malonu dirbti. Kartais studentas, mokydamasis antrame kurse, juda trečio kurso programos link. Pas mus sudaryti individualūs planai. Pagal kiekvieno pajėgumą.

Kita vertus, nei vienoje Europos dailės mokykloje nėra taip, kad negalėtume kalbėtis su būsimais studentais, nes, stojant į bakalauro studijas, pokalbio nėra. Nutinka taip, kad būsimas studentas, ketinantis ateiti į kultūros sferą, mąsto kaip banditas, yra agresyvus, negerbiantis ne tik kolegų, bet ir vyresnių. Įstojęs incognito, jis piktinasi, kad aukštoji mokykla „neduoda“ paslaugų. Tik pagalvokite: universitetas turi suteikti paslaugas, užuot jam piešus nuo devintos ryto iki trečios popiet! Dažniausiai studentai prašo pasakyti tris dalykus, kuriuos padarę taptų žymiais. Atsakau: pirmas – dirbk, antras – dirbk, trečias – vėlgi dirbk. Reikia dirbti negalvojant, ateis pripažinimas ar ne. Kai kurie dirba visą gyvenimą, o jo taip ir nesulaukia.

Šis interviu – iš puikiai apginto žurnalistikos bakalauro studijų programos absolventės Agnės Grinevičiūtės baigiamojo kūrybinio darbo „Žinomi ne tik savame krašte“ (vad. dr. Linara Bartkuvienė).

Susiję

Mariaus istorija: depresija griovė visą gyvenimą

Alpinistas, kuris bijo nukristi

Žurnalistė V.Musvydaitė-Baranauskienė: „Lengviausia pelnyti sportininkų pasitikėjimą, kai pats esi sportininkas“