Žiniasklaidai sėkmės linkinčio Kalbos inspekcijos vadovo nenukrečia išgirdus „kad“ su bendratimi
„Žiniasklaida yra beprotiškai svarbi kalbos kūrimo, adaptavimo ir gyvavimo procese. Linkiu jai sėkmės“, – sako Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka. Perduodamas sveikinimus Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga, jis prisipažino portalus ir laikraščius skaitantis ir kaip akylas profesionalas, tačiau kur kas svarbiau jam turinys nei prasprūstančios klaidos.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas A. Valotka – Šiandien – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Kai atsiverčiate portalus ar laikraščius ryte, kaip juos skaitote – kaip paprastas skaitytojas ar kaip aštriažvilgsnis inspektorius?
– Skaitau dvejopai. Mano viena pažįstama kalbininkė, dialektologė, yra sakiusi: „Kai nueinu į teatrą, negaliu ramiai klausytis, kol nenustatau kiekvieno aktoriaus tarmės.“
Taip ir aš. Skaitydamas būnu ne tik paprastas skaitytojas, bet ir žvelgiu kalbos redaktoriaus žvilgsniu: štai, žiūrėk, kokia griozdiška frazė, vis kartojasi koks nors žodis. Kai kur kokį korektūros neapsižiūrėjimą matau.
O kaip Kalbos inspekcijos atstovas dažniausiai pamatau aktualią informaciją mūsų sričiai. Gal portalų tekstuose ir būna reklamų, kur galėčiau prikibti, bet esu įsijungęs imunitetą reklamoms, tad jų tiesiog nematau.
Labiau kliūva kalbos normos dalykai, kokie nors semantizmai. Tarkim, „ėjo gatve žmogus ir nukrito“. Klaidinga reikšme vartojami žodžiai. Nes nukrito juk nuo stogo. Kliūva nuvalkioti žodžiai, tarkim, mugė visuomet šurmuliuoja. Kaip norėtųsi, kad kas nors žiniasklaidoje naują junginį apie mugę sugalvotų.
Mes, inspekcija, nenorime būti baudėjai. Mes esame konsultantai ir patarėjai. Tikrai ne opozicija.
– „Šurmuliuoja“ – gražus ir spalvingas žodis, tik įkyrėjęs. Bet ką tai slepia – mes neieškome žodyne naujų vaizdingų žodžių, nesigriebiame žodžių darybos?
– Žiniasklaidos, ypač greitosios, specifika yra operatyvumas. Ir, žinoma, jei žmogus neturės paketo šablonų galvoje ir kaskart norės būti originalus, jis negalės būti greitas ir spartus.
Šitoje vietoje susiduria dvi funkcijos, būdingos tiek žiniasklaidai, tiek kalbininkams. Tai komunikacinė, informacinė funkcija ir meniškoji, grožinė pusė. Bet tikrai priekaištas dėl žodžių kartojimosi nėra didelis. Tačiau kartais naujovių, perliukų norėtųsi.Su dideliu malonumu perverčiu žurnalus, matyti, kad ten žmonėms nereikia lėkti, jie turi galimybių padirbėti su tekstu. Šiuo požiūriu jiems yra lengviau.
– Dažniausiai skaitytojams kliūva korektūros klaidos – praleistos ar vietomis supainiotos raidės. Sulaukiame epitetų, kad esame beraščiai. O kaip jūs jas vertinate?
– Jei tai yra lapsus linguae, tai, velniai nematė, kiekvienam žmogui pasitaiko. Todėl labai svarbus keturių akių principas, kad dar kažkas kitas perskaitytų tekstą. Atvirai kalbant, mane erzina tos klaidos, kurios liudija neraštingumą.
– Televizijos vedėjams inspekcija siunčia raštus su klaidomis. Jie prastai kalba?
– Jų kalba nėra bloga. Mūsų inspektorės nuolat klauso jų kalbos ir ant mano stalo gula raštai su išvardytomis klaidomis, turiu juos pasirašyti. Profesionalai diktoriai kalba labai gerai. Beveik neturime prie ko prisikabinti. Tie žurnalistai, kurių darbas reportažinis, klaidų daro daugiau.
O kai kada klaidų išvis nebūna. Pamenu, vienai televizijai siuntėme raštą, kad vienos žurnalistės kalbos klaidų nerasta. Prirašiau tai, kas neįprasta administraciniuose raštuose: „Perduoti sveikinimų ir linkėjimų žurnalistei.“
Mes, inspekcija, nenorime būti baudėjai. Tuos raštus labiau vertiname kaip konsultacinį darbą. Mūsų bendravimas su žiniasklaida turėtų būti labiau bendradarbiavimas. Mes esame konsultantai ir patarėjai. Tikrai ne opozicija.
– Ar yra kokia žurnalistų klaida, kurios negalite pamiršti?
– Visuomet prisimenu posakį iš lotynų kalbos pamokų – „errare humanum est“. Klysti yra žmogiška, nes tokia yra žmogaus prigimtis. Kalbos taisyklingumo tema tęsiasi kokius 2400 metų nuo Senovės Graikijos. Man ir nuo „kad“ su bendratimi šiurpuliai per nugarą neina.
