Vizualumo žiniasklaidoje tyrinėtojas: „Jeigu atskleisčiau vaizdo ir teksto sinergijos paslaptį – tapčiau turtingu“
Vartotojui skiriant vis mažiau laiko informacijos įsisavinimui, o naujienų srauto intensyvumui pasiekus piką, žiniasklaida atrado būdą – akį patraukiantį ir greičiau informaciją įsisavinti leidžiantį vizualumą. Nuo šiol tekstas žengia koja kojon su nuotraukomis, tačiau ribą peržengėme – kokią kainą mokėsime už bereikšmių paveikslėlių, asociatyvių nuotraukų „pasiutpolkę“, rimtojo turinio trumpinimą ir ribos tarp svarbios ir perteklinės informacijos dilinimą?
Olomouco universiteto Medijų, kultūros ir žurnalistikos studijų katedros atsakingasis sekretorius dr. Martin Foret. Ž. Mitkaus nuotr. Apie vizualumą žiniasklaidoje bei jos ateitį, vaizdo ir teksto ryšį „Universiteto žurnalistas“ kalbina Olomouco universiteto Medijų, kultūros ir žurnalistikos studijų katedros atsakingąjį sekretorių dr. Martin Foret.
– Jus domina vizualinė komunikacija, vaizdo ir teksto ryšys. Kaip transmedija ir apskritai vizualumas veikia žurnalistiką ir žiniasklaidą?
Šis procesas pakankamai sudėtingas ir žiniasklaidoje komplikuotas. Baiminuosi, kad apskritai vizualumas yra pagrindinis visų komunikacijos ir mūsų gyvenimo sričių diskursas. Čekijoje turime vieną laikraštį, jo pavadinimas – „Rimtų žinių laikraštis“. Tačiau jo maketavimas labai margas, su daug paveikslėlių, infografikų, didelių nuotraukų. Santykis tarp vizualumo – nuotraukų, paveiksliukų ir žiniasklaidos yra sudėtingas, ypač jis sudėtingas su spausdintine žiniasklaida. Internetinėje žiniasklaidoje padėtis dar labiau komplikuota, nes, ir tai vyksta visame pasaulyje, prie teksto, pavyzdžiui, naujienų portaluose būtinai turi būti ir nuotrauka, tad tekstus papuošia asociatyvios nuotraukos, kurias žurnalistai renkasi iš redakcijos archyvų, kitų duomenų bazių. Televizijų žiniose situacija taip pat keista, galbūt net juokinga, nes pradedame naudoti vis daugiau ir daugiau nuotraukų. Pagrindinės žinių programas dažnai veda du vedėjai, už jų kartais yra dar daugiau žmonių, taip pat ekranas, kuris rodo keletą paveiksliukų. Mes turime daug sudėtinių vaizdų viename įprastame televiziniame kadre – tai keista. Klišė yra tai, kad vienas paveiksliukas ar nuotrauka pasako daugiau nei šimtas ar tūkstantis žodžių, tačiau pats vizualas žiniasklaidoje, daugelyje atveju, yra berereikšmis, tad situacija šiuo metu – sudėtinga. Daugelis žiniasklaidos priemonių redaktorių neturi jokios vizijos šios sinergijos vystymui, tik deda vis daugiau ir daugiau nuotraukų. Galbūt trumpalaikėje perspektyvoje skaitytojas, klausytojas, žiūrovas – vartotojas yra laimingas, tačiau ilgalaikėje, mano nuomone, toks vizualumo naudojimas žiniasklaidai, kuri dirba su rimtomis naujienomis ir informacija yra pavojingas.
– Tai kodėl tada taip būtina žiniasklaidoje kartu su straipsniais naudoti ir nuotraukas?
Nesu tikras, nežinau. Save laikau žodžio žmogumi, todėl man nuotraukos prie teksto nebūtinos. Jeigu, pavyzdžiui, publikuojamas straipsnis su mano valstybės prezidento komentaru, aš neturiu jokio noro vėl, ir vėl, ir vėl matyti prezidento nuotraukos – aš žinau kaip jis atrodo. Nežinau koks galėtų būti atsakymas į šį klausimą. Laikraščių atveju, kurie yra senoji žiniasklaidos priemonė, jie stengiasi pavyti internetą, naujienų portalus, kuriuose pilna nuotraukų, paveiksliukų, todėl dabar ir spausdintinėje žiniasklaidoje matome tiek daug vizualumo. Aš nemanau, kad tai geras būdas bandyti išsaugoti laikraščius, tuo labiau nemanau, kad taip apskritai turėtų veikti kokybiška žurnalistika.
– O kaip tada ji turėtų veikti?
Nežinau. Būčiau labai turtingas, jeigu atsakymą į šį klausimą turėčiau, tačiau manau, kad žmonės, kurie turi įtakos visuomenėje, jie yra priklausomi nuo daugiau informacijos, ji jiems sistemiškai reikalinga. Populiariojoje spaudoje dominuoja nuotraukos. Dėl to aš kaltinu „The Times“ – jie yra labai greiti, vizualumas apeliuoja mums suteikiantis greitos informacijos, tačiau pastaroji yra labai prasta. Nemanau, kad turiu teisingą atsakymą į šį klausimą.
– Vizualizacija trumpina žiniasklaidos turinį. Ar tai reiškia, kad ateityje informaciją gausime tik per vaizdą?
Šiandien situacija rodo, kad taip ir bus, bet nemanau, kad tai teisinga vizija naujienų, rimto turinio kūrimui, žurnalistikai ir apskritai – žiniasklaidai. Aš manau, kad televizija ir jos žinios yra geras šių tendencijų pavyzdys. Turime vis daugiau ir daugiau žodžių, kuriuos televiziją mums bando perteikti – turime juos suprasti. Žiniose turime vedėjus. Nežinau, ateitis man nesuprantama.
– Kaip transmedija žiniasklaidoje gali prisidėti prie greitesnės visuomenės refleksijos ir supratimo?
Problema yra vizualizacijos dominavimas visuose žiniasklaidos raiškose, žurnalistikos žanruose. Kai kuriais atvejais vaizdas yra labai naudingas vartotojo informacijos įsisavininimui, supratimui, tačiau problema išlieka perdėtas paveiksliukų, nuotraukų naudojimas – principas, kad, pavyzdžiui, kiekvienoje publikacijoje turi būti nuotrauka. Šios tendencijos pasekmė – šiandien žiniasklaidos vartotojas tokiame vaizdų sraute jau nebemato skirtumo tarp svarbių ir nesvarbių vaizdų.
– Kaip toks perteklinis vizualumo naudojimas ilgojoje perspektyvoje gali paveikti visuomenę?
Pirmiausiai, manau, daugiausiai įtakos turintys žiniasklaidos kanalai vartotojui turėtų formuoti stiprią poziciją, kad ne kiekvienas straipsnis turi turėti nuotrauką. Juk turime ir rimtojo turinio, kuriam vizualumas kartais net nereikalingas. Kalbant apie poveikį visuomenei, baiminuosi, kad mano vizijos – apokaliptinės. Manau, kad dėl šios problemos atsakomybė turi prisiimti masinė žiniasklaida, turinti daug įtakos visuomenėje. Taip pat, manau, dėl šių tendencijų kyla problemų ir žurnalistams organizuojant savo darbą.
– Mes gyvename netikrų naujienų epochoje. Vizualumas yra šios eros draugas ar priešas?
Tai priklauso nuo situacijos. Pavyzdžiui, pati nuotrauka neturi konteksto, todėl dedant ją į naują kontekstą vėl ir vėl, originali jos reikšmė prarandama procese – tai pavojinga, nes vizualinė medžiaga tokiu būdu tampa labai naudingu ir turtingu netikrų naujienų šaltiniu. Paėmus labai blogai nuotraukoje atrodančia situaciją ir suteikus jai naują kontekstą – gali net sakyti, kad, pavyzdžiui, tai kas pavaizduota nuotraukoje vyksta šiandien, mūsų mieste, mūsų valstybėje. Tekstinė informacija šiandieniniame pasaulyje informacijos gavėjui mažiau patikima, todėl auditorija nori vizualaus teksto patvirtinimo, žmonės nori matyti. Jeigu rašai straipsnį, pavyzdžiui, apie kažkokį blogą dalyką nutikusį bendruomenėje ar kad, pavyzdžiui, joje yra blogų žmonių, turi įdėti tai patvirtinančią nuotrauką – blogojo žmogaus nuotrauką ar panašiai.
– Tai Jūsų nuomone daro daugiau žalos nei padeda?
Taip, manau, kad tai pridaro daugiau žalos.
– Mes daugiau kalbame apie nuotraukas, paveiksliukus. Kokia Jūsų nuomonė apie infografikų, įvairių maketų su duomeninis naudojimą straipsniuose ir apskritai žiniasklaidoje?
Tai vėlgi priklauso nuo situacijos. Kartais tie patys infografikai mums sudaro klaidingą požiūrį, ar mes klaidingai suprantame juose pateiktą informaciją apie nagrinėjamą objektą. Kartais šios grafinės vizualizacijos iškraipo tikrovę, kurią jos turėtų nurodyti. Žinoma, tai puikus būdas kaip paprasčiau ir suprantamiau informacijos gavėjui perteikti sudėtingą informaciją, tačiau pasitikėti, kad tik infografikai galėtų būti mūsų pagrindiniu informacijos šaltiniu, aš nedrįsčiau, nes be konteksto, tai yra, pavyzdžiui, tekstinės informacijos arba infografiko kontekstą pakeitus – gali kisti ir jame esanti informacija, tad tai yra pavojinga.
– Socialinių tinklų modeliai taip pat vis labiau grindžiami vizualumu. Kaip prie to prisitaikys žiniasklaida?
Nesu tikras, tačiau kiekviena senoji ar, kitaip pasakius, tradicinė žiniasklaidos priemonė turi į besikeičiančią situaciją reaguoti. Čekijoje kiekviena žiniasklaidos priemonė naudoja socialinius tinklus, turi savo puslapius, kuriuose dalinasi savo turiniu. Dalis čekų žurnalistų savo socialiniuose tinkluose pasiekia daugiau auditorijos nei žiniasklaidos priemonės, kuriuose jie dirba – tai labai keista situacija. Žiniasklaida neturi kito pasirinkimo, kaip tik vienu ar kitu būdu bendradarbiauti su socialinėmis medijomis, tačiau šis bendradarbiavimas žudo tradicinį kontaktą tarp žiniasklaidos priemonės ir informacijos vartotojo.
– Apibendrinus, tai ar transmedija įmanoma? Ar ryšys tarp vaizdo ir teksto gali būti?
Kai kuriais atvejais taip. Yra temų ir problemų, apie kurias rašant pasitelkti vizualinę komunikaciją yra geras sprendimas, nes tai suteikia naują būdą perteikti informaciją. Mano nuomone, problema ne distribucijoje, ne technologijose, ne teksto ir vaizdo sinergijoje, ne vaizdinės komunikacijos intensyvume ar naudojamų nuotraukų ar paveikslėlių kiekyje, o bendrame suvokime, kad kiekviena žiniasklaidos priemonė turi būti socialiniame tinkle, kad kiekvienas straipsnis turi būti publikuotas su nuotrauka. Turime suprasti, kad kiekviena situacija yra skirtinga, vienu atveju – vizualumas labai gerai, kitu – jis nereikalingas. Šiandien ar vakar jūsų prezidentas pasakė kažkokį pareiškimą, aš esu įsitikinęs, kad jūs žinot kaip atrodo jūsų prezidentas, tačiau prie straipsnių, apie prezidento pasisakymą vis tiek naudojamos prezidento nuotraukos. Kam jos? Ši koreliacija apskritai nėra problema, tai konkrečių vizualo panaudojimo atvejų problema.
– Tai galbūt žiniasklaidos vizualizacija – verslo modelio dalis?
Taip, žinoma, bet kokia to priežastis? Kodėl žmonės, pavyzdžiui, spaudžia ant prezidento nuotraukos, o ne ant jo pasakytų svarbių žodžių, minčių? Kas yra svarbiau – ar naujas prezidento švarkas, šukuosena, akiniai ar pareiškimas, žodžiai, situacija, problema? Aš nežinau, kodėl žmonės socialiniuose tinkluose mieliau spaudžia ant nuotraukų. Aš žinau, kad tekstas be nuotraukos naujienų sraute neatrodo patraukliai ir nepatraukia informacijos vartotojo dėmesio. Ar tai žiniasklaidos, ar tai auditorijos, ar tai socialinių tinklų algoritmų problema – aš nežinau.
– Ar gali vizualinė komunikacija prisidėti prie visuomenės noro daugiau domėtis rimtu turiniu?
Tai būtų puiku, bet nesu įsitikinęs ar tai įmanoma. Manau, kad žiniasklaidos veikimo ir naujienų kūrimo prasmė buvo kažkas panašaus kaip istorinis mūsų visuomenės formavimosi periodas. Mes neturėjome kokybiškos žiniasklaidos praeityje, nežinau, prieš XVI amžių ir nusimato, kad neturėsime tokios žiniasklaidos ir ateityje – XXI arba XXII amžiuje. Tai liūdna vizija, bet žiūrint iš ilgosios istorinės perspektyvos – galbūt ir teisinga.
Dr. Martin Foret Olomouco universiteto Filosofijos fakultete studijavo filosofiją, bohemistiką ir žurnalistiką, taip pat apgynė ir daktaro darbą iš Bendrosios lingvistikos ir komunikacijos teorijos srities. Šiuo metu mokslų daktaras yra atsakingasis šio universiteto Filosofijos fakulteto Medijų, kultūros ir žurnalistikos studijų katedros sekretorius, taip pat skaito paskaitas apie vaizdo teoriją ir vizualumą. Jo domėjimosi sritys – vizualinė komunikacija, vaizdo ir teksto ryšys, mokslininkas taip pat ilgą laiką domisi komikso teorija, apie kurią nuo 2005 m. reguliariai veda seminarus. Mokslų daktaras yra vydantysis žurnalo „Kultūra-Medijos-Komunikacija“ redaktorius, 2010-2012 m. buvo projekto GAČR komiksas: istorija-teorija narys, didžioji jo darbo dalis buvo tyrinėjimai monografijai „Čekoslovakijos komikso istorija“. Šiuo metu dr. Martin Foret taip pat dirba ir Komiksų studijų centre, kurį įsteigė Čekų literatūros institutas ir Olomouco universiteto Filosofijos fakultetas.
