Pacuko nuotykiai teatro užkulisiuose

Šešioliktąjį kartą vykusios skaitytojų šventės – Vilniaus Knygų mugės – organizatoriai šiais metais didžiausią dėmesį skyrė detektyvinėms istorijoms, tačiau čia netrūko ir kitų kvapą gniaužiančių naujienų. Viena jų – rašytojo Herkaus Kunčiaus knyga, atskleidžianti teatro užkulisių paslaptis.

„Palikdavo mane teatre nuo ryto iki vakaro, kartais net pamiršdavo pasiimti“, – šmaikščiai atviravo H. Kunčius. Nuotraukos autorė Indrė Ožalinskaitė.

Praėjusių metų gruodžio pabaigoje išleistos knygos „Kartą operoje“ pristatymas sulaukė išties didelio skaitytojų dėmesio. Konferencijų salėje buvo galima sutikti ir tėvelių su vaikais, ir senjorų visi troško sužinoti, kas vyksta teatro pasaulyje nusileidus uždangai. Į susititikimą atvykęs H. Kunčius su skaitytojais dalinosi prisiminimais bei nuotaikingomis istorijomis.

Rašytojas augo dainininkų ir aktorių šeimoje, todėl dar vaikystėje puikiai pažino teatro užkulisių gyvenimą, apie kurį pagaliau ryžosi sukurti istoriją. „Palikdavo mane teatre nuo ryto iki vakaro, kartais net pamiršdavo pasiimti“, šmaikščiai atviravo autorius. Galimybė stebėti operų repeticijas, intrigų, komiškų ar netgi tragikomiškų situacijų kupiną užkulisių gyvenimą, H. Kunčiui paliko neišdildomą įspūdį. Vaikui, nedrąsiai stebinčiam teatro pasaulį, režisierių pykčiai ar dainininkų ašaros netrukus tapo labai suprantami ir natūralūs. „Tas pasaulis verda iš vidaus, turi savo įtampą“, – dalinosi prisiminimais H. Kunčius.

Žanras, geriausiai apibūdinantis H. Kunčiaus kūrinį – literatūrinė fantazija, mat knygos pagrindinis personažas – Pacukas. Paklaustas, kodėl pasirinko būtent žiurkiną, autorius teigė, kad kūriniui reikėjo tokio personažo, kuris būtų mobilus ir galėtų visur patekti: į grimo kambarį, orkestro duobę, apšvietėjų ložę ar rūbinę. Be to, natūralu, kad teatruose gyvena įvairūs gyviai nuo pastogėje įsitaisiusių balandžių, iki fantomų. Pavyzdžiui, Sankt Peterburge esančiame Ermitažo muziejuje gyveno ir buvo globojami katinai, jie gaudė pastate esančias žiurkes. O Paryžiaus Palais Garnier teatre buvo auginami arkliukai, jie gyveno po scena ir atliko vergiškus darbus: buvo įkinkomi, kai reikėdavo pakeisti daug sveriančias scenos dekoracijas.

Anot pritatyme dalyvavusio poeto bei režisieriaus A. Šlepiko, knygoje yra daug literatūrinės išmonės. Tie, kas žino platesnį kultūrinį kontekstą, gali rasti įvairiausių nuorodų bei užuominų, kurios paaugliams ar šiek tiek mažiau skaitantiems žmonėms gali prasprūsti pro akis. „Knygos pagrindinis veikėjas Pacukas improvizuodamas klavišiniu instrumentu atlieka kūrinį „Iš širdgėlos visa tai“, poetas S. Parulskis yra knygą parašęs „Iš ilgesio visa tai“. Kad nebūtų visai tiesmuka, autorius pakeitė vieną žodį. Atpažinimo džiaugsmas yra labai smagus“, įžvalgomis apie knygą dalinosi A. Šlepikas.

Leidyklos „Gelmės“ redaktorė Kristina Noreikienė taip pat dalinosi savo įspūdžiais: „Knyga skirta skaityti balsu, nes skaitydamas balsu supranti daug daugiau dalykų. Ne viską tyliai prabėgdamas pastebėtum.“

Knyga „Kartą operoje“ skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, kuriems teatras – nesvetimas. Skirtingų amžiaus grupių skaitytojams autorius siūlo į knygą žvelgti dvejopai: „Vaikams tai turėtų būti detektyvinė istorija, kuri šiek tiek primena pasaką. Suaugusieji knygoje gali įžvelgti tam tikras artistinio, meninio pasaulio peripetijas“. Knygoje yra humoro ir ironijos, tai atsispindi ir Mortos Griškevičiūtės iliustracijose.

Patalpinta: Kultūra, Knygos