A. Užkalnis: „Jei ne okupacija, būtume panašūs į skandinavus“
16-oje Tarptautinėje knygų mugėje žurnalistas, publicistas, laidų vedėjas ir knygų autorius Andrius Užkalnis pristatė savo antrąją knygą apie gyvenimą Tarybinėje Lietuvoje. Nors jo publicistika dėl agresyvaus stiliaus kai kuriuos skaitytojus atbaido, anot žurnalo „Verslo klasė“ redaktoriaus Aurelijaus Katkevičiaus, kuris padėjo pristatant „Antrąją Evangeliją pagal Užkalnį“, knygose sutinkame kitokį, šiltesnį autorių, kuris ir sutiko atsakyti į keletą klausimų apie naująją knygą ir sovietmetį Lietuvoje.
A.Užkalnis ir A.Katkevičius. Autoriaus nuotr. Pernai pristatėte pirmą savo „Naujųjų laikų Evangeliją pagal Užkalnį“. Ar susidomėjimas antra knyga didesnis?
Regis, kad susidomėjimas bent jau neslūgsta, bet labai sunku įvertinti pagal lankytojų skaičių, nes praėjusį kartą knyga buvo pristatyta dienos viduryje, šįkart – 8 valandą vakaro, penktadienį
Ar knygos pavadinimas „Evangelija“ kaip nors siejasi su religija?
Ne, čia yra sąsaja tik su knygomis, kurios pasakoja apie Kristaus, apaštalų ir tuometinių žmonių gyvenimą. Evangelija graikiškai reiškia gerąją naujieną, bet šiaip tai yra amžininko pasakojimas apie dalykus, kuriuos pats matė arba gerai žino iš liudytojų pasakojimų.
Ar galėtumėte pateikti sovietmečio palikimo Lietuvoje pavyzdį?
Tarkim, sovietinis paprotys, kad lyginis skaičius gėlių – tiktai laidotuvėms. Arba tai, kaip žmonės nešioja vestuvinį žiedą. Mes atiduodam pirmenybę dešinei rankai, o visur Vakaruose – kairei.
Kaip manote, kokia būtų Lietuva, jeigu ne sovietinė okupacija?
Galbūt panaši į Skandinaviją, nes prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuva, kaip ir Skandinavijos šalys, dirbo toms pačioms rinkoms, gamino panašią produkciją, vystė žemės ūkį. Mūsų klimatas panašus, taip pat ir žemė, esame prie tos pačios jūros. Šiaurės šalys vystėsi nevienodai. Pavyzdžiui, Suomija didelę kainą sumokėjo už savo laisvę, faktiškai buvo nepriklausoma šalis, bet praktine prasme priklausoma nuo sovietinės ekonomikos. Tačiau bent jau politiškai laisva šalis, žmonių į Sibirą niekas nesiuntė. Danija, įstojusi į NATO, žengė dar laisvesniu vystymosi keliu. Manau ir Lietuva būtų tarp jų.
Žurnalistika tada ir dabar. Palyginkite.
Žurnalistikos kokybę nulemia rinka. Neturtingi leidiniai negali sau leisti brangios tiriamosios ir žinių žurnalistikos, todėl žurnalistai dirba taip, kaip gali. Jie eina į spaudos konferencijas, o ne važiuoja į įvykio vietą, apie užsienio šalis pasakoja per savo atostogas, o ne specialiai redakcijos nusiųsti. Visa tai lemia žurnalistikos kokybę. Visos mažos šalys turi panašių žiniasklaidos problemų. Tarybiniais laikais žiniasklaida tarnavo propagandai. Būtent dėl to ir žurnalistai buvo labai įtakingi, galėjo išspręsti problemas ar atskleisti negeroves. Tais laikais žurnalistas nepradėdavo savarankiškai tyrimo, pats nieko nespręsdavo, o buvo tik instrumentas valdančiųjų rankose. Pats žurnalistas savo iniciatyva nevažiuodavo ieškoti gamtą teršiančio fabriko. Tiesiog gaudavo užduotį „Nuvažiuok tenai ir padaryk“. Jis puikiai žinojo, kad turi redakcijos užnugarį, o redaktorius žinojo, kad tai, ką jis daro, yra dalis bendro darbo ir niekas jam iš partijos komiteto neskambins ir nerėks, nes partijos komitetas ir liepė tai padaryti.
Ačiū už pokalbį.
