– Abiturientų ir jų tėvų balsavimu, du kartus buvote įvertintas kaip vienas geriausių Lietuvos pedagogų. Ar toks pripažinimas motyvuoja Jus atsiduoti profesinei veiklai? Kas dar turėtų skatinti mokytojus dirbti atsakingai?

Nesureikšminu tokių įvertinimų, nes dirbu ne dėl jų. Vis dėlto pažįstu mokytojų, kuriems labai smagu ir svarbu būti apdovanotiems. Neslėpsiu, kažkiek džiugu buvo ir man. Kai kuriuos pripažinimas gali motyvuoti stengtis pamokas vesti energingai, kūrybiškai.

Mano nuomone, svarbiausia, kad mokytojas jaustųsi ir pašauktasis, ir išrinktasis. Jokios nominacijos, prizai ir net didesnės algos neužtikrins noro mokyti. Tas užsidegimas yra vidinis.

– Šiuo metu tobulinate jaunimo suvokimą apie istoriją tik kaip korepetitorius, o ne mokytojas. Kodėl atsisakėte darbo švietimo įstaigoje?

Nors mokykloje jaučiausi gerai, man ten buvo per daug plepalų. Kai esi mokytojų kolektyvo narys, turi įsitraukti į jo veiklą, todėl susiduri ir su intrigomis. Negali būti visų mėgstamas, kartais tenka ginti savo poziciją, o juk kolegos pyksta, jei pasakai ką nors kritiško. Dėl to nusprendžiau taupyti laiką – vietoje ginčų renkuosi tik domėjimąsi istorija dėl mokinių ir, žinoma, savęs. Jaučiuosi individualistas, nemėgstantis vaidinti, todėl ir užsiimu individualia veikla. Beje, vis dar mokau švietimo įstaigos, kurioje dirbau, patalpose (jas nuomojuosi), bet neturiu bendradarbių.

– Kokiomis savybėmis, Jūsų nuomone, turi išsiskirti geras mokytojas?

Pirmiausia, užsidegimu. Abejoju, ar ką nors daryti, nenuobodžiaujant, nesigailint ar nesiskundžiant dėl to, būtų įmanoma be aistros. Mokiniai supranta, kai juos ugdyti bando pasimetęs žmogus, kuris jaučiasi ne savo vietoje. Nepastebėdamas jaunuolio išskirtinumo, tu jį įžeidi. Dėl to reikia būti pastabiam ir nežiūrėti į mokinius iš aukšto. Be to, būtina daug diskutuoti, sudominti ne tik mokomuoju dalyku pagal ugdymo planus, bet ir formuoti mokinių požiūrį į pasaulį. Didžiausia klaida – apsiriboti formaliu bendravimu.

– Paminėjote arogantišką požiūrį į ugdytinius. Kas trukdo išlaikyti pagarbų pedagogų santykį su mokiniais?

Tą aroganciją laikau skaudžiausia pedagogikos žaizda. Jai išgyti trukdo mokytojų pyktis, kylantis dėl įvairių priežasčių: buities rūpesčių, finansinių sunkumų, sveikatos sutrikimų, gal net mokinių aktyvumo, kuriam kartais nepavyksta pasiruošti. Sunku pasakyti, kas paverčia pyktį į produktyvų darbą. Bent jau man padeda kelionės, skaitymas ir šeima. Derėtų atrasti įdomios nepedagoginės veiklos, kuri sumažintų irzlumą, leistų neapkrauti mokinių savo asmeninėmis problemomis. Tai leidžia išvengti nereikalingos įtampos klasėje. Joje vykstančius nepiktus užsiėmimus aš vadinu ne pamokomos, o pasimatymais.

– Esate pedagogas per 30 metų. Ar šių dienų moksleiviai labai skiriasi nuo tų, kuriuos lavinote pirmaisiais darbo metais? Kokie ryškiausi pokyčiai?

Skiriasi, bet ne taip žymiai, kaip dažnai bandoma pateikti žiniasklaidoje arba močiučių paskalose. Žinoma, ypač ryški pažanga technologinėje srityje, kurioje moksleiviai neretai žino daugiau nei mokytojai. Dažnas jaunuolis tam tikromis temomis turi tvirtą nuomonę, galvoja esantis teisus, todėl man reikia paneigti mitus ir suteikti patikimos, suprantamos literatūros. Taip pat išskirčiau dalies dabartinių mokinių drąsumą. Kita vertus, dauguma vis dar vengia atsakyti į klausimus, nenori kvailai atrodyti. Panašiai kaip ir prieš 30 metų.

– Kaip manote, ar Lietuvos švietimo sistema sugeba prisitaikyti prie kintančių jaunimo mokymosi įpročių, kai testuojami jo rezultatai? Galbūt esminiai pokyčiai – neišvengiami?

Nemanau, kad visus atsiskaitymus galima pakeisti iš esmės. Pastebėjau, kad dabartinė egzaminų forma Lietuvoje tinkama. Žinoma, problemų kyla dėl klausimų formulavimo ir darbų vertinimo. Apmaudu, kad kartais užduotys pateikiamos gana neaiškiai. Jeigu kalbėčiau konkrečiai apie istorijos žinių patikrinimus, klausimai turėtų būti labai konkretūs. Jaunimo mokymosi įpročiai kažkiek keisis visada, todėl svarbiausia yra patikrinti gebėjimą suvokti tekstą aktualia problematika. Panašiai ir su kitais mokslais. Egzaminai negali gluminti.

– Tiek abiturientams, tiek žemesniųjų klasių moksleiviams, tiek studentams tenka susidurti su įvairių atsiskaitymų gausa. Kas pirmiausia lemia aukštus žinių patikrinimų rezultatus?

Mokiniams nuolat kartoju, kad visi egzaminai ar panašūs testai sėkmingai išlaikomi dar prieš jų pradžią. Beveik viskas priklauso nuo išankstinio įdirbio. Jeigu sugebi mėgautis diskusijomis, skaitymu, žinių praplėtimu apskritai, tai įtampa prieš atsiskaitymus tavęs neprislėgs. Aukštus rezultatus lemia kritinis mąstymas ir pasitikėjimas savimi. Tai jokiu būdu nereiškia drausmingo sėdėjimo ir konspektavimo rimtu veidu. Santykis su pasirinktuoju mokslu tėra džiaugsmingas ir žaismingas pasimatymas, o ne įtemptas darbas.

Susiję