Trūko ne pinigų, o miego

Neseniai septyniasdešimtmetį paminėjęs alytiškis Algimantas Juškauskas jaunystėje krovė vagonus.

„Nelengva būdavo. Dieną mokiausi, naktį į vagonus kroviau dėžes, metalą, grūdus”, – studijų metus prisimena A. Juškauskas. Per  naktį alytiškis užsidirbdavo 3-5 rublius. Tiek užteko gana sočiai pavalgyti. Už dviejų naktų uždarbį nusipirktą maistą  vos  panešdavai.  Už vieną rublį   dešimt porų kojinių išeidavo.

Pasak pono Algimanto, naktinis uždarbis buvo neblogas priedas prie 25 rublių stipendijos. Nors milijonų, kaip pats sako, nesusikrovė, tačiau gyveno gerai – pakako maistui, degtinei, drabužiams ir merginoms. Tik miego trūko.

A. Juškauskas mano, kad dabartinis jaunimas turi daugiau galimybių užsidirbti. „Gaila, ne visi sugeba išnaudoti savo šansą“, – sako alytiškis.

Šedevrai – iš nieko

Siuvėja Aldona R. savo amatu užsiima iki šiol, tačiau, kaip   sako, ne tokiais   kiekiais ir ne tokiu tempu. „Anksčiau iš nieko šedevrą padarydavau, o dabar jau rankos dreba, sunku   sukirpti, susiūti. Tegaliu ištrūkusias anūkų sagas prisiūti“, – pasakoja šešiasdešimt aštuonerių metų moteris.

Jos teigimu, jaunystėje trūko ne klientų, o medžiagų. Pati jų nepirkdavo, užsakovai patys atsinešdavo. Užsakymų buvo daug, nes siūtis buvo  daug pigiau nei pirkti parduotuvėje. „Prisimenu, siūdavau tik vyriškas kelnes, nes moterys jų nenešiojo. Keista, dabar beveik visos   mūvi  kelnes. Kažkaip  nemoteriška“, – mano  ponia Aldona.

Už kelnių pasiuvimą pašnekovė imdavo 10 rublių. Siūtis suknelę kainavo 5 rublius, o paltą – 30-40 rublių.

Motinos palikimas – šimtalapiai

Septyniasdešimtmetė Genovaitė Čeplinskienė iš savo mamos išmoko kepti šimtalapius. „Visos pažįstamų vestuvės neapsiėjo be mano kepinių“, – didžiuojasi alytiškė.

G. Čeplinskienė šimtalapius kepė iš savo produktų: „Aguonos, kiaušiniai, pienas, sviestas – visi naminiai, tik miltų reikdavo pirkti.“ Moteris juokiasi, kad virtuvėje kantrybės niekada netrūko, tik sovietmečiu stovint eilėje prie prekystalio ji vis išgaruodavo.

Tačiau būdavo ir taip, kad patys užsakovai atsinešdavo  produktų. „O kas likdavo, pasilikdavau sau“. Už kiek parduodavo kepinius, ponia Genovaitė nebeprisimena, tačiau užsakymų netrūko.

Dirbantys studentai laimi daugiau

Padavėja Kristina Stasionytė dirba ne pagal profesiją. Mergina kremta informologijos mokslus, tačiau darbo, susijusio su specialybe, neranda. „Tai – vienintelis būdas užsidirbti“, – teigia Kristina.

Už minimalią algą dirbanti pirmakursė tik nusišypso paklausus, ar už tokią algą gali išgyventi. „Kiti nedirbdami kažkaip išgyvena. Daugelį paremia tėvai, todėl jiems nėra stimulo dirbti“, – pasakoja Kristina.

Tačiau, pasak K. Stasionytės, dirbantys studentai laimi dvigubai: „Baigę studijas turi ne tik diplomą, bet ir darbo patirties, o tai vertina kiekvienas darbdavys. Užsidirbdami supranta pinigų vertę, taupo, neleidžia vėjams.“

Ramins klientus

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete studijuojanti zarasiškė  Ksenija Timofejeva lanko septynių savaičių mokymo kursus, po kurių mobiliojo ryšio bendrovėje atsakinės į klientų skambučius.

„Teks išklausyti  nusiskundimus, kodėl atsiuntė tokią didelę sąskaitą, kodėl prastas ryšys  arba paaiškinti, kaip įjungti kokią nors mobiliojo ryšio paslaugą“, – pasakoja pirmo kurso studentė.

Ksenija kasdien dirbs po šešias valandas. Jai  turėtų mokėti minimalią algą, tačiau po kurio laiko atlyginimas gali šiek tiek didėti.

„Turiu daug laisvo laiko, o pinigų stinga”, – priežastį, kodėl nusprendė dirbti, aiškina Ksenija.

Labiausiai vertina patirtį

Vilniaus universiteto  Ekonomikos fakulteto vadybos  ir verslo administravimo programos studentas Andrius Č. pusę metų dirba pardavimų vadybininku.

„Esame sudarę sutartis su parduotuvėmis. Važinėju po Lietuvą ir siūlau prekes, – apie darbo specifiką pasakoja Andrius.

Antro kurso studentas džiaugiasi, kad darbas susijęs su specialybe. „Tai gera patirtis – išmoksti  bendrauti  su klientais, įsiūlyti prekę“.

Įmonėje, kurioje dirba Andrius, yra  bonusų sistema – kuo daugiau parduodi, tuo daugiau uždirbi.

Be artimųjų pagalbos – sunku

Andriaus teigimu, dirbti tenka su įvairiais klientais – maloniais ir nelabai. „Į valgyklas mokyklose stengiuosi važiuoti per pietus, nes šeimininkės mielai pavaišina“, – juokiasi studentas.

Paklaustas, kada užsidirbti buvo lengviau – dabar  ar prieš penkiasdešimt metų, pašnekovas atsakė:

„Anksčiau visi jaunuoliai gaudavo paskyrimą ir nori nenori turėjo dirbti. Atlyginimai buvo labai panašūs. Be to, turėdavo stogą virš galvos. Net ir gaudamas minimumą, galėjai laisvai išgyventi. Dabar nori buto – imi paskolą, o atlyginimo greičiausiai nepakaks nei mokesčiams, nei būtiniausioms reikmėms. Ir nors dirbu, be tėvų pagalbos neišgyvenu.“

***

Lyginti, kas dirbo sunkiau, ko gero, neįmanoma. Kas uždirbo daugiau – taip pat. Tačiau aišku viena, kad ir tada,  ir dabar jaunimas nori būti   nepriklausomas.

Susiję