Kunigas Valerijus Rudzinskas: Kai pasiekiama bedugnė, nekyla klausimas, ar žmogui reikia pagalbos
Dar vykdamas pas Pilnų namų bendruomenės įkūrėją, kun. Valerijų Rudzinską, nemaniau, jog šis pokalbis bus įsimintiniausias, kokį tik turėjau. Klaidžiodamas po Merkinės miškus, atmetęs galimybę pasikliauti kitomis orientavimosi priemonėmis (ne tik intuicija), netikėjau, jog atrasiu rojų žemėje. Permetęs kuprinę per vieną petį, per kitą fotoaparatą, patraukiu administracijos link, bet sutiktos moterys, einančios iš arbatžolių ūkio, pasiūlė kunigo paieškoti Panaros Dievo gailestingumo koplyčioje, kuri buvo visai šalia.
Ten jo nesuradau, tačiau eidamas grindiniu tolyn – stengdamasis užfiksuoti aplink esantį grožį, kuriam prieskonį suteikė besileidžianti saulė – pastebėjau besišypsantį vyriškį, kuris nė iš tolo nebuvo panašus į kunigą (jis nevilkėjo sutanos), einantį manęs link. Mandagiai pasisveikinęs, nusišypsojęs, jis pakvietė pasikalbėti ne lauke, nors malonus pavasario vėjas tikrai nebūtų sugriovęs pašnekesio idėjos. Taip atsidūrėme vieno pastatų konferencijų salėje, kur laukuose rinktos arbatžolės ant stalo laukė, kol bus užplikomos karštu vandeniu. Mūsų pokalbis prasidėjo.
– Prieš trylika metų įkūrėte Pilnų namų bendruomenę čia, Panaroje, šiek tiek anksčiau buvote Nemunaičio parapijos klebonas, kur ir gimė idėja gydyti žmones nuo įvairių priklausomybių. Vis dėlto kas paskatino iškeisti Alytaus rajone esantį miestelį į šią vietą Merkinės miškuose – juk šiek tiek mažiau nei prieš du dešimtmečius čia buvo tik daugybė medžių ir aklina tyla?
Tikriausiai žmonėms, kurie nenorėjo, kad ten užsiimčiau šia veikla, atrodė, kad narkomanai kels miesteliui grėsmę, tad ieškojome nuošalios vietos, kur galėtume išsikelti, ir šiuo sprendimu be galo džiaugiuosi. Čia sudarėme palankias sąlygas šiai veiklai vykdyti, gydyti žmones nuo įvairių, priklausomybes sukeliančių, ligų.
– Skaičiuojant jau antrą Pilnų namų bendruomenės gyvavimo dešimtmetį, galima teigti, jog dauguma čia patekusių žmonių išgijo. Tačiau ar per visą šį laikotarpį pavyko suskaičiuoti, kiek žmonių kreipėsi pagalbos?
Per metus maždaug nuo dešimt iki dvidešimt žmonių būna reabilitacijoje, tai manau, kad trys arba keturi šimtai žmonių praėjo reabilitaciją.
– Kaip žmonės kreipiasi?
Jie vieni per kitus sužino apie šią vietą, papasakoja tie, kurie išgijo. Taip pat atsiunčia įvairios socialinės tarnybos, kartais „Caritas“ rekomenduoja kreiptis, kitos gydymo įstaigos.
– Esate bendravęs su įvairių priklausomybių turinčiais žmonėmis, kurių gyvenimo istorijos panašios, o gal ir visiškai skirtingos. Jiems peržengus Pilnų namų bendruomenės slenkstį, tikriausiai, jūs jaučiatės už tą paklydusį savyje žmogų atsakingas. Kokios bėdos labiausiai slėgė, o gal vis slegia čia atvykusiuosius, kad pastarieji pradėjo vartoti narkotikus?
Kartais žmonės nori išbandyti kokių nors egzotinių dalykų, kiekvienas galvoja, jog nesukels jam jokių pasekmių, nepaisant malonumo. Kartais įtraukia draugai, netgi bandoma sudominti turtingų tėvų vaikus pabandyti vartoti narkotikus, kurie neretai pasiduoda šiai įtakai, kad šie vėliau jiems padėtų išvilioti pinigus.
Vis dėlto vartojantieji narkotikus yra iš įvairių socialinių sluoksnių. Tie, kurie turi pinigų, jų nusipirks, o tie, kurie neturi – visada sugalvos, kaip tu pinigų gauti. Jei reikės, jie ir orą parduos, ir žmogus, kuris nėra susidūręs su priklausomu asmeniu, dažnai už bet ką susimokės ir tikrai nepajus, kaip bus apgautas.
– Vienos priežasties nėra?
Na, aš negaliu pasakyti, kad koks nors vienas aspektas. Pavyzdžiui, jaunimą skatina noras išbandyti kažką naujo, o suaugę žmonės labai retai įsitraukia į tokius dalykus, jei kurie ir pradeda, tai dar jaunystėje.
Taip pat svarbus faktorius – lengvabūdiškas požiūris. Dingsta baimės rizikuoti tais dalykais, savisaugos instinkto praradimas, noras pritapti, tą akimirką, prie daugumos draugų, aplinkos.
Šventajame rašte parašyta: „Viskas valia, bet ne viskas naudinga“. Jauni žmonės nepagalvoja, kad vienas toks pabandymas atsiliepia su neigiamomis gyvenimo pasekmėmis. Viskas nesibaigia vienu pabandymu.
– Ar bet kas gali kreiptis į Pilnų namų bendruomenę, ar vis dėlto čia egzistuoja tam tikri apribojimai?
Reabilitacijos grupė, be abejo, yra skirta tiems, kurie rimtai serga, kuriems tos pagalbos tikrai reikia, nes prieš čia atvykstant, žmogus turi pristatyti raštišką gydytojo nukreipimą gydymuisi.
– O tie, kurie nedrįsta net į gydytoją kreiptis?
Vadinasi, tas žmogus nelabai ir turi problemų, kai yra prieinamas dugnas. Akivaizdu, kad tokių klausimų nekyla. Juk gydytojas, jei žmogus nori, išlaiko konfidencialumą. Pas mus, kas gydosi, tų žmonių nei vardų, nei pavardžių mes neskelbiam. Juk čia kaip gydymo įstaiga.
– Gyvendami gana ilgą laiką Panaroje, dažnai netikintys žmonės sugeba ne tik išsivaduoti iš priklausomybių, bet ir savo gyvenime atrasti Dievą. Ar tai Jūsų ir visos bendruomenės nuopelnas?
Na, tie, kurie išbūna reabilitacijoje visą laiką, be abejo, atranda Dievą. Tai neišvengiama, kadangi kiekvieną dieną pas mus vyksta dvasinės pratybos, kasdieninės mišios. Jie žino, kur važiuoja, kokia čia vieta, taisyklės. Nepasakyčiau, kad išvažiavę iš čia, jie nepraktikuotų tikėjimo.
Ne tik, labai prisideda ir tie, kurie čia jau ilgą laiką. Jie įveda naujokus į gyvenimo ritmą. Be to, yra komandinis darbas, todėl administracija visą laikotarpį (vienus metus) prisideda prie reabilitacijos.
– Kiek žmonių iš čia išeina išsivadavę iš priklausomybių?
Statistiškai per visą mūsų gyvavimo laikotarpį maždaug apie pusę jų laikosi. Įvertinti jų blaivybės laikotarpį būtų labai sunku, kadangi, remiantis socialiniais mokslais, ta liga tūno jame visą gyvenimą. Visada reikia būti budriam, nes bet kada liga gali sugrįžti.
Čia žmogus išmoksta blaiviai gyventi ir tvarkytis su savo priklausomybe, abstinencijos sindromu. Su jais dirba psichologai, yra „dvylikos žingsnių“ programa, kurios laikantis galima išmokti kovoti su liga.
– Ar priklausomybių turintys žmonės yra Jūsų visą gyvenimą nešamas kryžius?
Mes kiekvienas turime kryžių, tačiau man tai nelabai asocijuojasi su našta, tuo labiau, kad pastaruosius trejus metus daugiausia dirba mano bendruomenė ir man jau retai tenka su jais susidurti.
Iš pradžių viską reikėjo daryti pačiam, o dabar didžiąja dalimi darbo pasirūpina administracija. Tai jos nuopelnas.
O vertinant, ar tai mano gyvenimo kryžius, tai nesutikčiau. Vis dėlto aš pats šį kelią pasirinkau ir nusprendžiau tokį darbą dirbti laisva valia. Tad skiriu laiko dabar tiek, kiek turiu tam jėgų.
– Dažnai sakoma, jog žmonės perteikia įvairius metodus, kuriuos vėliau pritaiko praktikoje, per savo patirtį, ar jums niekada, asmeniškai, neteko susidurti su priklausomybėmis?
Na, ačiū Dievui, niekada neteko susidurti nei su alkoholio, nei narkotinių medžiagų priklausomybėmis. Žinoma, būdamas jaunas pabandžiau parūkyti.
Juolab jau ne tas amžius, kad susidurčiau ir savo noru bandyčiau. Dabar gali grėsti tik tokios priklausomybės kaip persidirbimas, persivalgymas, amžiaus bėdos. Mano traukinys jau seniai nuvažiavęs, tad savo bendraamžiams tą patį pakartoju.
– Prieš akimirką į mūsų pokalbį įsiterpė policijos pareigūnė, kuri pabeldė į duris, norėdama susitikti su vienu iš reabilitacijoje besigydančių asmenų. Ar dažnai tokie atvejai pasitaiko?
Yra tokių, kurie įskaitoje, turi lygtinį teistumą, tad dažnai juos apklausia. Tai yra mūsų darbas, tokios situacijos man ne naujos. Būna, kad ir kelis kartus per mėnesį atvažiuoja. Čia mūsų kasdienybė.
– Dar prieš mūsų pokalbį aš pasivaikščiojau po teritoriją, tai sutikau grupę žmonių, kurie ėjo iš laukų, tikriausiai rinko arbatžoles. Ar priklausomybių turintys žmonės taip pat prisideda prie arbatžolių rinkimo?
Ne, mes esame įdarbinę žmones iš netoliese esančio Panaros kaimo, sukūrę jiems darbo vietas, įkūrę ekologinį ūkį, tai jie pagrindinę darbo naštą atlieka. O žmonės, priklausantys reabilitacijos grupei, jiems padeda, nes jų darbingumas nėra didelis, įgūdžiai nėra susiformavę. Juolab žmogus, gyvenantis kaime, jau yra pratęs prie žemės ūkio darbų, tad lengvai susitvarko, o štai reabilitacijoje esantieji dažniausiai būna atvykę iš miesto, jiems darbas laukuose yra svetimas.
– Jūs ne tik skiriate dėmesio padėti žmonėms išsilaisvinti iš priklausomų ligų gniaužtų, bet ir turite kitų veiklų, pavyzdžiui, kuriate kvepalus. Kaip atsirado šis hobis?
O čia, galima sakyti, bendras projektas su vienu iš kosmetikos gamintojų. Seniai mes draugaujam, tad jie mane įkvėpė, padrąsino tuo užsiimti. O prieš tai aš lankiau aromaterapijos kursus, visa tai mane paskatino į kvepalų kūrybą. Na, ir ši veikla mane nukreipė nuo įvairių problemų, kuo labai ir džiaugiuosi.
– Čia ir gaminate?
Čia juos tik paruošiu, turiu nedidelius kiekius eterinių aliejų, paruošiu mėginius ir juos atiduodu gamintojui. Jie vėliau gamina didesniais kiekis ir prekiauja. Kartais kažkas užsako, kartais mes sau pasigaminam.
Gaminame ne tik iš eterinių aliejų, taip pat iš vaisių ir uogų ekstraktų. Žinoma, ne tik kvepalus, bet ir asmens higienos priemones: šampūnus, dušo gelius, kosmetikos priemones. Didelis asortimentas.
– Neseniai kalbėjausi su jaunu klieriku, kuris papasakojo, jog jaučia gyvenimo pilnatvę stebėdamas šeimas kuriančius jaunus ir atsakingus žmones. O štai jūs esate ilgą dvasinę patirtį turintis kunigas. Kas jūsų gyvenimui teikia pilnatvės ir džiaugsmo?
Aš manyčiau, kad mano tarnystė, kuri užpildo visą mano gyvenimo turinį. Taip pat mano hobiai, laisvalaikis, buvimas gamtoje. Dabar didelių polinkių keliauti neturiu, man užtenka pasivaikščioti po mišką, tai man didžiausias malonumas. Nereikia nei Afrikos, nei Azijos.
Taip pat bendrystė su žmonėmis, su kuriais draugauju jau daugybę metų, juk iš tos bendrystės ir gimsta visas gyvenimo džiaugsmas. Žmogus sukurtas bendravimui su kitais, o ne izoliavimuisi.
– Ačiū Jums už pokalbį
Na, jau viskas? Tai galim tada dar išgerti arbatėlės (juokiasi).