Apie ateitį, kuriai reikia gerai pasirengti
Susitikimas su Ernestu Parulskiu Vilniaus knygų mugėje buvo nervingas it trūkčiojantis kairės akies nervas, mat diskusija „Kodėl Lietuvos leidėjai nebijo skaitmeninių knygų?“ neįvyko. Čia menotyrininkas, interneto projektų plėtotojas ir eseistas, pirmosios dar šiemet išleistos skaitmeninės lietuviškos knygos „Kasdienybės kunstkamera“ autorius E. Parulskis turėjo diskutuoti su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektoriumi Džiugu Paršoniu. Nuolatinis Ernesto Parulskio šokčiojimas nuo žmogaus prie žmogaus, norint perspėti, jog diskusija neįvyks, nesutrukdė jam nuoširdžiai atsakyti į kelis klausimus, prieš tai pasiteisinus, jog štai būtent jis ir turėjo uždavinėti klausimus diskusijos metu, jog jo atsakymai būsią labai subjektyvūs ir netgi juokingi.
Tad kokie buvo tie Džiugui Paršoniui paruošti klausimai?
Nors pats mūsų diskusijos pavadinimas teigia, jog Lietuvos leidėjai nebijo skaitmeninių knygų, tai įrodo, jog jie tam jau ruošiasi, o tie, kurie yra pasiruošę, tie ir nebijo. Šitaip paaiškinčiau tokį paradoksalų diskusijos pavadinimą. Mano paruošti klausimai buvo du. Pavadinčiau tai pagrindinėmis baimėmis, arba atsargumu. Pirma problema – autoriaus situacija, autorinės teisės bei galimas ar negalimas autoriaus savarankiškumas ir antra problema – pačių elektroninių knygų saugumas ir piratavimas. Viena bendra, abi šias baimes jungianti nuostata – ar pirks, o gal siųsis, gal užteks angliškų knygų. Tačiau turi praeiti kažkiek laiko, ir tuomet jau pažiūrėsim, kas bus.
O kuri iš šių baimių Jus labiau gąsdina?
Aš nesu skeptikas, galbūt esu priekvailis, bet optimistas ir entuziastas. Pramoginio, vienkartinio skaitymo skaitmeninės knygos privalumas yra akivaizdus. Tai tokio pobūdžio knygos, kurias perskaičius, nebeturi, kur jų dėti. Pavyzdžiui, geras romanas nėra masiškai perkamas elektroniniu pavidalu, nes jis yra daugkartinio skaitymo, o jei dar ir gerai išleistas – malonu jį laikyti rankose. Kai kurie preliminarūs statistiniai duomenys rodo, jog tie, kurie perka skaitmenines knygas, pradeda pirkti ir popierines, tad jei tai tikrai pasiteisins, nėra jokios baimės, nes skaitmeninė knyga tampa savotišku impulsu popierinei.
O jei atvirkščiai? Jei nuolat pirkai popierines, ar sunku persiorientuoti ir pirkti skaitmenines knygas?
Be abejo, sunku, nes tai yra nauja, nepigu, nors jos su laiku pigs, kai nežinia ar po pusės, ar po metų atsiras Lietuvai įperkami skaitalai. Žinoma, skaitymas ekrane yra ne tas pats, kas skaitymas vartant, bet taip pat buvo ir su mobiliuoju telefonu, kuris pirmiausia atrodė kaip žaislas. Toks požiūris greit pranyksta ir, be abejonės, mes visi skaitysime elektronines knygas.
Tačiau kas nutiks bibliotekoms, kai visos knygos bus skaitmeninamos?
Tai yra dar viena problema, apie kurią reikia kalbėti. Iškyla klausimas, kas yra skaitmeninė knyga, ar tai yra daiktas, ar tai yra daugkartinė kopija. Jei daiktas, kurį galima pasiskolinti, tuomet užtektų bibliotekos tinklapio, tereikėtų vienos didelės bibliotekos, ką daro „Google“, ir pamirštume mažas bibliotekas. Tačiau žmogus yra socialinė būtybė, kuriai reikia bendravimo, tad biblioteka, kaip kultūros centras, yra labai reikalinga, kur, be viso kito, į savo elektroninę laikmeną galėtum įsikelti knygą. Skaitmeninė knyga pakeis ateitį, bet ar tai yra grėsminga ateitis, abejočiau. Aš manau, jog tai yra džiugi ateitis, kuriai reikia gerai pasirengti ir pagalvoti, kaip visa tai veiktų.
Kol iki galo neįdiegėme elektroninio skaitymo į savo gyvenimą, kai jau nebeliks pasirinkimo, kaip skaityti, regis, jau dabar atsiskyrė dvi auditorijos – skaitanti moderniu ir skaitanti klasikiniu būdu. Jūs, kaip autorius, į kurią iš šių auditorijų orientuojatės?
Tikiuosi, jog mano tekstai yra vienkartinio, pramoginio pobūdžio: perskaitai, pakikeni, kiek aš to kikenimo esu įrašęs, ir viskas. Tad tokios knygos kaip mano ir kitokios, pavyzdžiui, detektyvai, fantastika, pasakos, meilės romanai, trileriai, siaubo romanai, komiksai – visos turi būti skaitmeniniu formatu. Žiūrėdamas į save kaip į skaitytoją, manau, kad vadovėlinio, enciklopedinio pobūdžio, mokslinės knygos patogesnės ne skaitmeniniu pavidalu.
Kas Jums pačiam yra biblioteka?
Tai yra institucija, suteikianti informacijos, kurios tu nerandi namuose arba internete. Man biblioteka yra paskutinė instancija, kai reikia padaryti sprendimą arba išvadą. Ten einu, kai nerandu informacijos savo atmintyje, internete, namų bibliotekoje, užrašų knygutėje. Žinoma, biblioteka yra bendruomeninė institucija studentams, sakyčiau, netgi flirto vieta. Ir, žinoma, tai žmonijos žinių archyvas.
Džiugo Paršonio mintis apie skaitmenines knygas galite rasti čia: „Mintys apie skaitmenines knygas (vietoje diskusijos Knygų mugėje)“.