Kad net vaikui būtų aišku
Nekasdienių pasimatymų dieną tave pagauna iš tiesų nekasdienė besiderančių, lekiančių, perkančių, bendraujančių, ar tiesiog žioplinėjančių žmonių minia, spaudžianti iš visų pusių, kol tiesiog pasiduodi nešamas šios sraunios upės nuo stendo prie stendo. Leidiesi priviliojamas kainų, margų knygų viršelių, garsių pavardžių, intriguojančių pavadinimų, jautiesi tarsi prekybos centre rinkdamasis bandeles: „O su kokiu įdaru ši? O su kuo šita? Ne, ne, ta kuri šalia, cukruota. O skani? Kad ne per saldi būtų…“. Knygos tiesiog nebetelpa į vienkartinius maišelius, šiugždančius žmonių rankose, tarsi sveriami sausainiai. Pritarsiu Giedrės Kazlauskaitės minčiai, išsakytai savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ publikuotame rašinyje „Knygų gariūnai“. Literatūra virsta į „nereikalingų daiktų laviną“ ir mugė iš tiesų pradeda priminti išpardavimą.
Pavargus nuo nuolatinio šurmulio, buvo galima nuklysti į jaukesnę ir kur kas ramesnę vietą – prasisukus pro bukinistų pardavinėjamas knygas, muzikines plokšteles ir eiles prie kavos, prasilenkus su gausybe žaislų, kūrybinių dirbtuvių ir nuobodžiaujančių pardavėjų – išeini į atvirą erdvę šalia Vaikų scenos, kur prasideda mažylių karalija. Čia užklysta pavargę pirkėjai, ramiai pasigėrėti savo laimikiu, ar besišnekučiuojantys bičiuliai, mamos su tėčiais kantriai laukia aplink lakstančių mažylių, statančių iš pagalvių ginybines sienas, šokinėjančių nuo scenos, dūkstančių, besidžiaugiančių naujomis knygutėmis, nebyliai kits su kitu bendraujančių, ar tiesiog gulinėjančių ant spalvotų pagalvėlių. Lankytojai nenuobodžiauja: tai gaminamės savo ausytes, per Linos Žutautės kūrybines dirbtuves ir knygos „Kakė Makė ir pabėgusios ausys“ pristatymą, kuriomis galų gale būna papuošti tėveliai, tai žaidžiam viktoriną su Teta Beta, tai klausomės ištraukų iš knygų… Dalyviai neslepia entuziazmo ir susidomėjimo. Vaikų literatūra yra norima, įdomi, intriguojanti, ne ką mažiau už suaugusiųjų knygas. Kęstutis Urba, literatūros tyrinėtojas, vaikų literatūros kritikas, pristatinėdamas Lesios Voroninos knygą „Superagentas 000” prisipažino, jog šis stendas įdomus ir sudėtingas tuo, kad čia neaišku, kam kalbi – ar suaugusiąjam, ar paaugliui, ar vaikui. Apsižvalgius aplinkui ir pastebėjus įvairiausių žmonių margumyną, kyla klausimas – ar vaikų literatūra skirta tik vaikams? Ar tikslinga skirstyti literatūrą į vaikų ir suaugusiųjų? Nacionalinio radijo ir televizijos laidų vedėja, diktorė Bernadeta Lukošiūtė, arba kitaip Teta Beta mano, kad to daryti nevertėtų, nors tenka pripažinti, kad natūraliai, nevalingai, su vaiku bendraujame kiek kitaip, švelniau, subtiliau: „Pavyzdžiui, jei noriu su savo anūke pakalbėti apie mirtį – skaitau jai Astridos Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“ ir ji žino, kad visi, kurių kažkada netekome, dabar gyvena Nangijaloje, amžino pavasario ir žydinčių sodų šalyje.“ Taigi, skaitymas vaikui, tampa tarsi bendravimo forma, kuriai labai svarbu rasti laiko, net jei mažylis ir moka skaityti pats. „Juk skaitymas – lavina sielą“ – dalinosi mintimis B. Lukošiūtė. Toliau beklaidžiojant knygų koridoriais, akis užkliuvo už leidyklos „Nieko rimto“ stendo – spalvingo ir šurmuliuojančio, kuriame ant mažos kėdutės, šalia mažo stalelio sėdi ūsuotas, maloniai besišypsantis vyras, pasirašinėjantis K. Kasparavičiaus knygą „Kvailos istorijos“. Pats autorius sako skaitąs tik vaikų literatūrą, kurios jam visiškai pakanka ir prisipažįsta esąs didelis vaikas. „Stengiuosi rašyt ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams, kad šeima knygą skaitytų kartu“, – priduria autorius, paklaustas, ar vaikų literatūra skirta vien tik vaikams.
Galime pripažinti: neseniai praūžusi „Knygų mugė“ mažųjų iš tiesų nepamiršo. Išmokti vėl stebėtis ir džiaugtis paprastais dalykais, nebijoti garsiai juoktis ir svajoti – štai, ką mums primena vaikų literatūra, tai, ką šiek tiek primiršome besiderėdami išpardavime.