Lietuvos mada užsienyje ir užsienis Lietuvos madoje
Ji Londoną vadina antraisiais namais ir mokosi vienoje garsiausių pasaulio mados kūrėjų kalvių. Jis gimtojoje Armėnijoje nesilankė jau kelis dešimtmečius ir sklandžia lietuvių kalba mielai pasakoja apie lietuviškos mados industrijos problematiką. Nors Didžiojoje Britanijoje kūrybos kelio ieškančią dizainerę Mildą Čergelytę ir Lietuvoje meilę madai atradusį Seržą Gandžumianą skiria beveik trys dešimtys metų ir gimtoji kultūra, jų istorijos bei pastebėjimai mados globalumo tema – itin panašūs.
Lietuva atranda madą ir mada atranda Lietuvą – šalyje kasmet daugėja norinčių studijuoti drabužių dizainą, iškyla nauji talentingi kūrėjai, kuriasi nauji mados leidiniai. Mada nebėra tik privilegijuotųjų žaidimas – internetas bei vis dažniau rengiami mados pristatymai leidžia jaunimui industriją pažinti iš arčiau, domėtis jos naujienomis bei suprasti, kad mada tapo globaliu reiškiniu, kurio dalimi gali tapti kiekvienas. Todėl ant „Mados infekcijos“ podiumo vis dažniau demonstruojamos užsienio kūrėjų kolekcijos, o Didžiosios Britanijos ar Skandinavijos šalių mados mokyklose pamažu mokomasi tarti lietuviškas studentų pavardes.
Londonas metė iššūkį
Prestižinės mados mokyklos „London College of Fashion“ duris nuo rudens varsto ir M. Čergelytė, prieš trejetą metų Lietuvoje laimėjusi jaunųjų dizainerių konkursą „Mados injekcija“ bei savo darbus ne kartą rodžiusi ant „Mados infekcijos“ podiumo. Žvilgsnį rėžiantys kontrastai, drąsūs siluetai bei jaunatviška energija 2010-aisiais merginos mados namus „MIMI.C“ pavertė viena svarbiausių metų mados naujienų. Lietuviško subtilumo gerbėjams jos darbai nepatiko, tačiau jaunoji karta džiūgavo pagaliau sulaukusi savo valandos.
Antrus metus Londone gyvenanti dizainerė neslepia, kad jaunam bei savo braižą formuojančiam dizaineriui Lietuvoje nėra lengva. „Žinoma, jog britų požiūris į madą natūralesnis nei lietuvių, čia mada tėra įprastas gyvenimo procesas, – pasakoja dizainerė, – o lietuviams mada vis dar sietina su prabanga.“ Pašnekovė teigia, kad dėl patirties ir galimybių mados industrijoje stokos ji neabejodama pasirinko mokslus užsienyje: „Ne paslaptis, kad „London College of Fashion“ – viena labiausiai vertinamų Londono mados mokyklų. Užsienio mokyklos, kitaip nei mažų šalių, tokių, kaip Lietuvos, mokinį labiau „laužo“ kūrybine prasme, duoda daugiau iššūkių.“
Dizainerė mano, kad Lietuvos mokslo įstaigos jauną kūrybingą žmogų apsunkina nereikalingomis užduotimis, siekia formuoti dizainerio pasaulėžiūrą pagal konkrečius pavyzdžius, nesuteikia kaip oras būtinos erdvės sumanymams: „Čia dėstytojai didesnį dėmesį skiria mados ateičiai, o ne istorijai. Man patinka duodama kūrybinė laisvė ir neaprėpiamos galimybės.“
Pažintis su kitokiomis mados tradicijomis
Nors su M. Čergelyte diskutuoti apie aplinkos įtaką kūrėjo darbams teko ne kartą, dizainerė visuomet laikėsi nuomonės, kad didmiesčio aplinka skatina judėti pirmyn, ištirpdo kūrybines ribas. Paklausus, ar kurdama ji identifikuojasi su Lietuvos kultūra, dizainerė prisipažįsta specialiai lietuviškų elementų nenaudojanti, tačiau išgirdusi, kad kai kuriuose jos darbuose galima įžvelgti tam tiktų lietuvių tautodailės interpretacijų, pradeda juoktis: „Na, reiškia per kūrybą nepastebėtai liejasi mano prigimtis!“
Prieš keletą metų palikusi Lietuvą bei Londone pradėjusi pažintį su angliškos mados tradicijomis, mergina teigia dievinanti senas angliškas siuvyklas, kuriose dirba garbaus amžiaus meistrai, amato paslaptis perduodantys iš kartos į kartą ir kostiumus siuvantys net karališkosios šeimos atstovams. Pasak M. Čergelytės, šimtametės tradicijos, audinio kirpimo ir matavimo ritualai leidžia suprasti, kokia turtinga britų mados istorija. Tai skatina įvertinti Londono įtaką industrijoje, prisiminti, kiek garsių kūrėjų išugdyta dinamiškame, tikru kultūrų katilu tapusiame didmiestyje.
Nors prieš kurį laiką M. Čergelytė neslėpė džiaugsmo gavusi galimybę savo kūryba pasidalinti su Vilniaus publika, dabar jos planai didesni: „Mano tikslai – globalūs, – šypsosi mergina. – Šiuo metu savo kolekciją parduodu ne tik Lietuvoje bei Londone, bet ir Dubajuje, o po poros metų planuoju turėti prekybos taškų ir poroje kitų pasaulio šalių.“
Pamatus karjerai klojo Vilniuje
Su lengva nostalgija savo prisiminimais apie jaunystės planus dalinasi ir kitas žinomas Lietuvos kūrėjas – prieš dvidešimt metų į Vilnių atvykęs armėnas S. Gandžumianas. Šiandien savo studijoje kolekcijas sėkmingai kuriantis dizaineris neslepia, kad spalvingoje jo gyvenimo istorijoje Lietuva turėjo būti tik trumpas sustojimas – jis mokėsi Jerevane, įsidarbino inžinieriumi, domėjosi avangardine daile, o paskui persikėlė gyventi į Maskvą ir pradėjo siūti. Vis tik tikroji dizainerio pažintis su mada prasidėjo pačioje senamiesčio širdyje – Vilniaus dailės akademijoje.
Nors pilkas, ką tik iš okupacijos gniaužtų ištrūkęs Vilnius daugeliui kitataučių veikiausiai neatrodė itin svetingas, S. Gandžumianas prasitarė, jog Baltijos regionas jam pasirodė įdomi vieta. „Devintojo dešimtmečio pabaigoje išvažiuoti iš Sovietų sąjungos buvo sudėtinga, – įdomų pasakojimą pradeda mados kūrėjas. – Baltijos regioną pasirinkau kaip palankų variantą ir tam tikrą tarpinę stotelę savoje karjeroje. Įstojau į Vilniaus dailės akademiją, įsiveržiau į įdomų modernios Lietuvos mados kūrimo procesą – man tai buvo nauja, įdomu, jaučiausi lietuviškos mados pionierius.“ Ne paslaptis, kad Vilniaus dailės akademijos dizainerių laida, kurioje buvo ir S. Gandžumianas, iš tiesų paklojo pamatus lietuviškai mados industrijai – vieni kūrėjai sėkmingai kuria individualias kolekcijas, kiti įkūrė šalyje žinomus mados namus, treti rūpinasi jaunosios kartos talentais.
Sava kultūra – savitas charakteris
Paklaustas, ar šiandien jo darbuose galima įžvelgti gimtosios Armėnijos kultūros atspindžių, S. Gandžumianas atsako, kad gimtoji šalis suformavo jo mentalitetą, subrandino kaip asmenybę. „Žinoma, gimtosios šalies tradicijos ir kultūra kūrybai suteikia tam tikrą charakterį, veidą, tačiau tai – natūralu, išryškina unikalumą. Matosi mano temperamentas, mentalitetas, šiek tiek kitoks požiūris, kas mados pasaulyje visuomet priimama teigiamai ir padeda išsiskirti bendrame kūrėjų kontekste.“
Nors dizaineris įžvelgia nemažai skirtumų tarp armėnų ir lietuvių supratimo apie madą, jis mano, kad kuriančiam žmogui būtina tuo domėtis, nagrinėti – tai praturtina kūrybą, ji tampa išraiškinga, o bandymas mokytis iš kitų kultūrų neturėtų būti laikomas grėsme kūrėjo patriotiškumui.
Vis tik idealizuoti Armėnijos ir jos įtakos pasaulėžiūrai dizaineris nelinkęs. Jis, kaip ir M. Čergelytė, teigia, kad kūrybingai asmenybei savos šalies ribos per mažos, kūrėjai yra linkę žvelgti globaliau, trokšta pažinti svetimas kultūras: „Prisipažinsiu, kad visuomet buvau „aukščiau“ nacionalinių prioritetų. Manau, būtent tai buvo didžiausia į priekį mane variusi jėga, nes prieš akis vėrėsi ir laukė visas pasaulis, o ne apribota erdvė ir tautiniai kompleksai.“
Globalėjančios mados klausimas
Tiek S. Gandžumianas, tiek M. Čergelytė išskyrė ne tik mados globalizacijos šviesiąsias puses, bet ir paminėjo industrijos pasidavimą vartotojiškumui. „Liūdna pripažinti, tačiau Anglijoje mada tėra dar vienas greitai suvartojamas produktas“, – atsiduso M. Čergelytė. Jai antrino ir S. Gandžumianas: „Manau, tokie procesai yra neteisingos „šiukšlinės“ informacijos ir jos kuriamo spaudimo rezultatas – jaunimas nebesupranta, kas yra tikra, o kas – tik virtualu. Žymiai lengviau susikurti stilių iš to, kas jau matyta, o ne bandyti atrasti kažką naujo. Mada pradedama tapatinti su aklu vartojimu, tie procesai labai greiti, tad nelieka nei laiko, nei noro tikrai kūrybai.“
Abu kūrėjai neslėpė, kad jų požiūris į mokymąsi už gimtinės ribų teigiamas, kad mada galima kvėpuoti tiek Vilniaus, tiek Londono gatvėse. Sparčiai augančios jaunų Lietuvos mados gerbėjų gretos rodo, kad lietuviškos mados tradicijos formuojasi būtent dabar. Tad reikia tikėtis, kad jauni talentai savo kūrybos išskirtinumo ieškos ne tik Temzės pakrantėje, bet ir lietuviško tautinio kostiumo klostėse.
