Kelionė, padėjusi atrasti save
Nedaugelis ryžtasi susikrauti pilną kuprinę daiktų ir išvykti į mėnesio trukmės „savęs atradimo“ kelionę. Taip šią kelionę vadina 20-metis Rokas Bilotas, kuris vienas žengė didelį žingsnį ir, atitrūkęs nuo kasdienybės, išvyko keliauti aplink Europą.
Rokas Bilotas. Ameninio archyvo nuotr. Po mokyklos baigimo jaučiantis didelę meilę tėvynei bei savam kraštui R. Bilotas išėjo savanoriauti į kariuomenę. „Aš labai myliu Lietuvą, todėl jaučiau didelę pareigą atlikti savanorystę kariuomenėje. Nežinau, iš kur mano meilė jai tokia didelė, bet žinau, kad pirmas žingsnis po mokyklos baigimo turėjo būti būtent kariuomenėje.“ Visai kitaip įsivaizdavęs gyvenimą kariuomenėje vaikinas sugalvojo, kad po kariuomenės savęs ieškoti pradės keliaudamas.
„Gyvenimo ironija: atrodo, ėjau tarnauti Lietuvai, savotiškai ją išlaisvinti, bet pats netekau savo laisvės. Jaučiausi suvaržytas. Po 9 mėnesių tarnystės grįžęs namo, pradėjau galvoti apie kelionę. Žinojau, kad reikės pinigų, todėl susiradau darbą. Po mėnesio jau kroviau daiktus į kuprinę ir vykau į autobusą, kuris nuvežė mane į Taliną.“
Taliną pasiekė autobusu, Helsinkį – keltu. Iš Helsinkio tranzavo į Suomiją, tuomet į Norvegiją. Jaunuolis labai džiaugėsi, kad savo tikslą pasiekė ir suspėjo išvysti saulėlydį Arkties vandenyne bei Šiaurės pašvaistę. „Tai – vienas įspūdingiausių matytų dalykų, kuriuos išvydau savo akimis. Šiaurės pašvaistė, mano manymu, – gražiausia dangaus puošmena, kurią rekomenduoju pamatyti visiems. Tai – kur kas įspūdingesnis reiškinys, nei manot. Nuotraukos neatskleidžia viso grožio. Gaila, kad ne visur galima tai pamatyti“, – savo prisiminimais dalinosi R. Bilotas.
Atsigrožėjęs nuostabaus grožio dangaus puošmenomis, vaikinas tęsė savo kelionę po Norvegiją. Naktį praleidęs miške, anksti ryte atsikėlęs, vyko ieškoti garsiųjų fiordų, kurie yra natūralūs Norvegijos gamtos stebuklai. „Labai trūko draugų kelionės metu. Norėjosi su kažkuo pasidalinti šiuo grožiu. Vaikščiodamas po fiordus labai norėjosi sustoti ir pakalbėti su kokiu nors draugu apie šį stebuklą, kurį aš mačiau.“
Nuo pat Helsinkio savo kelionę tęsė tranzuodamas. Važiavo su kiek daugiau nei 50 skirtingų automobilių. Sutiko įvairiausių žmonių, nepasitaikė nei vieno priešiškai nusiteikusio. Net priešingai, vaikinas prisiminė apie savo „angelą sargą“, kuris jam davė 100 eurų, kad galėtų nebevažiuoti autostopu ir drąsiai autobusu kitą kelionės tikslą – Oslą.
„Norvegijoje sutikau savo angelą sargą, kuris ten dirba. Aš jam papasakojau apie savo kelionę, pasakiau, kad tranzuoju ir jau važiavau su 50 skirtingų automobilių daugybę kilometrų. Jam nelabai patiko, kad aš taip drąsiai lipu pas svetimus žmones į automobilius ir davė man 100 eurų, kad toliau vykčiau autobusu. Matyt, jis nujautė, kad jau senokai mano kišenėje švilpauja vėjai. Tai buvo nuostabus žmogus ir aš jam labai dėkingas.“
Iš Oslo patraukė į Kopenhagą, toliau į Amsterdamą, Roterdamą. Galiausiai nuvyko į Didžiąją Britaniją. Jo vienas iš tikslų buvo aplankyti savo bičiulius, studijuojančius Londone. Gerai praleidęs savaitgalį, vaikinas toliau lankė savo bičiulius, kurių buvo labai pasiilgęs. Kita stotelė – Paryžius. Ten paviešėjęs keletą dienų, vyko į Neapolį. Vėliau – į Romą, kuri buvo paskutinė kelionės stotelė. „Esu labai dėkingas savo draugams, kad kelionės metu jie mane priėmė į svečius ir netgi nupirko bilietą skristi lėktuvu atgal į Vilnių.“
Savęs atradimo kelionė leido R. Bilotui suprasti, ką jis nori veikti toliau. Visos kelionės metu savo išgyvenimus jis rašė į užrašų knygutę, kaip jaučiasi būdamas vienas, toli nuo draugų. Dabar jis jau žino, kad nori įgyti aukštąjį išsilavinimą ir mąsto apie filosofijos arba kino dramaturgijos studijas.