Diena, praleista kitaip
Turbūt nemažai žmonių galėtų pasakyti, kad yra buvę kine, grožio salone, restorane, pramogų erdvėje ar visų garbinamame Akropolyje. Bet nė viena šitų aplankytų vietų negali pranokti to, ką pamatai apsilankęs ten, kur savo dienas leidžia tie, apie kuriuos žmonės, paskendę rutinoje, labai dažnai pamiršta. Kalbu apie mokyklas vaikams, turintiems negalią. Paprasčiau – specialiąsias mokyklas.
Raseinių specialioji mokykla. Mokyklos archyvo nuotr. Paprastam žmogui, norinčiam apsilankyti tokioje įstaigoje, veikiausiai nebūtų itin lengva ten patekti. Žinoma, retas kuris ir norėtų. Kodėl? Priežasčių gali būti daugybė. Keletas iš jų tėra stereotipai, įsišakniję mūsų pasąmonėje. Juk lengviau yra užsimerkti ir nematyti. Juk iš girdėtų pasakojimų bijai, kad tų vaikų išvaizda ir elgesys gali šokiruoti. Turbūt ne vieno galvoje dabar skamba šios mintys: „Tuomet visiškai nėra prasmės ten eiti, nes nieko negalėsiu pakeisti“, „Kam man apsikrauti kitų bėdomis? Juk turiu ir savų pakankamai“.
Taip mąstantiems galiu pasakyti štai ką – iš arti pamatydamas tų vaikų kasdienybę, supranti, kiek daug gali iš jų pasimokyti. Kad ir paprasčiausiai mylėti, dovanoti šypseną nepažįstamajam, būti dėkingam už viską, ką gauni ir turi, džiaugtis net ir mažiausiomis smulkmenomis.
Taigi, norėčiau pakviesti visus, nepriklausomai nuo Jūsų požiūrio ar įsitikinimų, trumpai pasižvalgyti vienoje regiono specialiojoje mokykloje. Man duris pravėrė Raseinių specialioji mokykla, kurioje šiuo metu mokosi 67 mokiniai, turintys intelekto sutrikimą ir kitų įvairių negalių.
08:45 ryto ir aš stoviu prie mokyklos durų. Žinau, kad mane pasitikti turi viena mokyklos mokytoja, tad ilgai lauke nestoviniuoju. Pirmoji pamoka, kurioje gavau leidimą dalyvauti, prasideda 08:55, tad ryžtingai praveriu mokyklos duris ir žengiu vidun. Vos įėjus, mane pasitinka dvi spindinčios akys – tai maždaug septynerių metų berniukas. Jis lyg ir nusišypso, bet staiga nubėga koridoriumi. Tada truputėlį suglumstu, galvoju, kad išgąsdinau tą vaiką, tačiau atėjusi pasitikti manęs mokytoja nuramina, kad viskas yra gerai. Kol žingsniuojame muzikos kabineto link, greitai akimis apžvelgiu mokyklos interjerą: jauku, mokyklos sienos – šviesių spalvų, o ant kai kurių kabo mokinių piešiniai.
Einant koridoriuje, kiekvienas sutiktas vaikas mane tyliai akimis tyrinėja. Jei atvirai, tai iš pradžių tikrai jaučiuosi nejaukiai, tarsi būčiau įsibrovėlė. Bet po kiek laiko priprantu. Mane lydinti mokytoja paaiškina, kad čia besimokantys vaikai šiek tiek kitaip reaguoja į nepažįstamą žmogų, žinoma, kiekvienas skirtingai.
Įeinu į muzikos kabinetą. Pamatau mokytoją, kuri prieina pasisveikinti ir du sėdinčius mokinius, kurie, įsmeigę akis į atėjusį svečią, nepatikliai laukia, kas bus toliau. Mokytojai žvilgsniu parodžius, kad viskas gerai, vaikai nedrąsiai nusišypso. Atsisėdu klasės gale, kad netrukdyčiau pamokos. Na, kaip čia pasakius gale – klasėje tik penki suolai ir mokytojos stalas. Staiga vienas berniukas atsistoja, pribėga prie manęs ir išsišiepęs, nieko nesakydamas, tiesia ranką – nori pasisveikinti. Aš atsakau tuo pačiu ir jis patenkintas nubėga atgal atsisėsti į suolą. Kol prasidės pamoka, greitai apžvelgiu klasę: nieko neįprasto, yra projektorius, lenta, ant kurios prikabinta gama su natomis, kampe stovi įvairi garso aparatūra, yra spintelės ir lentynos, kuriose sudėti vadovėliai, knygos ir keletas stalo žaidimų. Ant palangių stovi vazonėliai su gėlėmis, virš lentos kabo Vytis, o klasės gale – V. Kudirkos portretas ir „Tautiškos giesmės“ žodžiai. Ant sienų pakabinti plakatai, kuriuose vaizduojami instrumentai ir visų laikų kompozitoriai, o aplink juos – mokinių darbeliai.
Prasideda pamoka. Prieš pradėdami daryti kažkokį darbą, vaikai su mokytoja pasikalba, paklausia, kaip kam sekasi, klausinėja, ką šiandien veiks. O pamokoje jie veikia daug ką, iš tikrųjų ji – tokia intensyvi, kad vos spėju užsirašinėti. Turbūt ir čia išvardinti visko nepavyks, bet duosiu keletą pavyzdžių, kad įsivaizduotumėte, kaip viskas vyksta. Mokytoja skambina pianinu, o vaikai dainuoja „Du gaideliai“, tačiau be žodžių, o kartodami įvairiausių gyvūnų garsus, tarkim, miauksėdami kaip kačiukai. Po to mokiniai kartu su mokytoja, stebėdami projektorių, šoka, bando atkartoti judesius, matomus ekrane. Šokiai užtrunka bene 7 minutes, tada vėl iškart keičiasi užduotis. Kai galų gale mokytoja leidžia mokiniams priėjus paliesti pianino klavišus, vienas berniukas bando groti, o kitas vis prieina prie svečio ir patikrina, ką šis veikia. Žinoma, visada su šypsena. Pasibaigus pamokai mokytoja paaiškina, kad užduočių intensyvumas yra tam, kad išlaikytų mokinių dėmesį. Mat jiems greitai atsibosta daryti tą patį ir jie pradeda nebeklausyti.
Pertraukos metu lūkuriuoju kitos pamokos koridoriuje. Neilgai trukus, prie manęs prieina šviesiaplaukė mergaitė ir, nieko nesakiusi, paima mano ranką. Aš nesipriešinu ir nusišypsau. Ji man taip pat padovanoja savo šypseną. Tada paklausia, kuo aš vardu ir ar ilgai čia būsiu. Kol kalbuosi su ja, šalia prisėda dar vienas berniukas ir pradeda glostyti mano plaukus. Jis nieko nesako. Pripažinsiu, keista, bet tada suprantu, kaip šiems vaikams svarbus bendravimas, tiesiog buvimas kartu. Nuaidėjus skambučiui, vaikus nusiveda mokytoja. Bet turbūt labiausiai į atmintį įsirėžia vaizdas, kurį pamatau pro praviras vienos klasės duris. Ten stovi neįgaliojo vežimėlis, o jame sėdi berniukas. Nežinau, kokio jis amžiaus. Tačiau matyti, kad jis turi sunkią negalią – nei kojos, nei rankos nejuda, jo raumenys tarsi sutraukti, galvą taip pat vos tepajudina. Tik akys žvitriai laksto po klasę. Vėliau ta pati mokytoja, kuri mane atlydėjo, papasakoja šiek tiek daugiau apie tą berniuką. Pasirodo, jis nekalba, tik kartais nusijuokia arba, kai pyksta ar ką skauda, rėkia. Pats jis negali padaryti nieko, nes visas jo kūnas yra paralyžiuotas, todėl nuolatos šalia turi būti kitas žmogus. Rodos, beviltiška padėtis. Bet, kaip mokytoja sakė, net ir mažiausi pasiekimai yra be galo svarbūs. Štai – prieš keletą dienų šiam berniukui pavyko išlaikyti kamuoliuką rankose. Ne tik mokytojos, bet ir jo mama džiūgavo, kad pagaliau jos sūnus sugebėjo pajudinti pirštus. Nors ir trumpam.
Toje mokykloje praleidau visą dieną ir buvau ne tik muzikos pamokoje. Tačiau, norint viską aprašyti, man prireiktų daug daugiau puslapių, bet tada ir skaityti jums atsibostų. Juk šiais laikais niekas neskaito ilgų straipsnių. Taupo laiką. O aš savo paaukoto laiko tą dieną į nieką nekeisčiau. Tie vaikai, kurie sėdėjo kartu su manimi per pertrauką, turi elgesio ir emocijų sutrikimą, tik lygmenys skiriasi. Iš išorės to nesuprasi. Atrodo, paprasti vaikai. Viskas pasikeičia, kai jie pradeda kalbėti arba kai pamatai, kaip jie elgiasi. Bet labiausiai man įsiminė tai, kaip jie bendravo su manimi – be jokių kompleksų, paprastai ir nuoširdžiai. Vėliau ta pati šviesiaplaukė mergaitė, įsikibusi man į ranką, palydėjo mane iki durų, ilgai sekė akimis ir mojavo pro langą, kai išėjau. Nežinau kodėl, bet atrodė, kad nebesu ta įsibrovėlė, kuri buvau ryte tik peržengus mokyklos slenkstį.
