Kur ir kaip gyveni?

Gyvenu Muše, Turkijos rytuose, tariamo Kurdistano teritorijoje, kalnuose, maždaug pusantro kilometro virš jūros lygio. Tad nors daugelis įsivaizduoja, kad Turkijoje visada karšta, miesto gatvėse dar koks metras sniego. Turkijos mastais Mušas mažas miestukas, Lietuvoje – maždaug Panevėžio dydžio. Bet čia viskas kompaktiška, suspausta, daugybė daugiabučių, kuriuose gyvena didžiulės šeimos. Miestuke yra vienintelė pagrindinė gatvė, kuri prasideda ir baigiasi kalnu. Vieta labai sena, istorinė, nes čia buvęs armėnų miestas, dar seniau – Mesopotamijos teritorija. Nors regiono istorija turtinga – tai vienas skurdžiausių Turkijos kraštų.

Jei smulkiau – šiuo metu esu apsistojusi vieno iš organizacijos narių šeimoje, gyvename šešiese. Įdomu kurį laiką pagyventi nemažoje turkų šeimoje, nors maniškė dar visai kukli, palyginus su įprastine turkų šeima. O jau po poros mėnesių kraustysiuosi gyventi su kolege iš Portugalijos.

Gyveni visai šalia karinio konflikto zonos. Ar nebaisu?

Irakas, Iranas ir Sirija yra šalia. Aplink vyksta daug teroro aktų. Miestelyje važinėja karo policijos šarvuočiai, bet visi sako, kad Muše saugu, niekada nieko nėra nutikę. Tačiau karas visgi yra kažkur toli mano pasąmonėje. Nors išties, kariuomenės čia labai daug. Manau, kad daugiau problemų gali būt tik tuo atveju, jei prasidėtų Irano ir Izraelio karas. O su kurdais visada kažkas vyksta. Beveik visi, su kuriais aš susiduriu, yra kurdai, bet turiu pasakyti, kad jie labai draugiški bei malonūs žmonės. Kita grėsmė – žemės drebėjimai. Prieš porą savaičių supurtė vienas, bet nestiprus. O štai prieš 5 mėnesius sugriuvo beveik visas Van miestas.

Kuriam laikui esi išvažiavusi?

Dalyvaujant „Europos savanorių tarnyba“ programoje galima ilgalaikė ir trumpalaikė savanorystė. Per visą gyvenimą programoje galima dalyvauti ne ilgiau kaip vienerius metus. Aš ir esu išvažiavusi metams.

Kaip reagavo šeima, draugai į sprendimą net metams palikti namus?

Nežinau, ar nors vienas žmogus sureagavo normaliai. Bent jau dėl nenoro, kad dingčiau kuriam laikui. Išvažiavau su pažadu, kad būtinai grįšiu. Nors minčių likti nebuvo ir tikrai nėra. Man patinka keliauti, matyti naujas vietas, nenoriu niekur užsisėdėti ar jau kažkur apsistoti. Likti visam laikui galėčiau tik Lietuvoje.

Ko tikėjaisi išvykdama savanoriauti?

Pirmiausia paminėsiu, kad nebūčiau niekur kitur važiavusi – tik į Turkiją. Ieškojau įvairių kelių, buvo minčių tiesiog atvykti čia studijuoti. Noriu susipažinti su Artimųjų Rytų kultūra. Į Saudo Arabiją ar Iraną neišvažiuosiu su panašia programa, o Turkija – tarpinis variantas. Savanoriaudama tikėjausi įgyti naujos patirties ir išmokti kalbą. Mane domina darbas su žmonėmis, bendravimas su pasauliu. Negaliu sėdėti vienoje vietoje. Jaučiu, kad savanoriavimas yra kaip tik tai, ko man reikėjo.

Kuo Tave taip traukia Artimieji Rytai?

Atvirai kalbant, kažkada visiškai netraukė ir nedomino. Galbūt viskas prasidėjo 2004 m. nuo „Al Jazeera“ žiūrėjimo per palydovinę televiziją. Mane domina istorija ir kultūra, Artimieji Rytai juk civilizacijos pradžia. Paviršutiniškai galvojama, kad musulmonai nieko nesukuria, yra pavojingi, „šiukšlini“. Tačiau daug kas nežino, kad dabartinėje Europoje begalė dalykų naudojama būtent dėl arabų išradimų, pradedant muilu. Bet apie tai plačiau Algimantas Čekuolis galėtų papasakoti.

Jei kalbant sentimentaliau, tai mane užburia žemi arabiškų smuikų tonai, visi kvapai ir garsai, islamo menas su savo nesibaigiančia ornamentika ir aukštyn kojom kabantis mėnulis. O labiausiai – iš mečečių skambantis kvietimas maldai, kai penktą valandą ryto per kalnus sklinda aidas tyloje.

Kaip pasikeitė gyvenimas svečioje šalyje?

Nebeturiu laisvės ir laiko sau. Pagrindinė mano problema ta, kad visi žmonės, su kuriais čia susiduriu, nemoka būti vieni. Jie visada su kompanija – jei vienas eina į parduotuvę parnešti pieno, tai kiti šeši aplink susispietę laukia. Taigi trūksta vienatvės. Dar labai trūksta kavos. O be buities daugiau niekas labai ir nepasikeitė. Aš ir šiaip toks žmogus, pas kurį viskas dažnai keičiasi: ar aš Turkijoje, ar Lietuvoje, ar dar kur nors. Tam tikra prasme žinojau, kas manęs laukia – ne pirmą kartą čia atvažiuoju.

Ar jauti, kad esi visai kitokios kultūros krašte? Gal sulauki daug dėmesio iš vietinių gyventojų?

Jaučiu, kad žmonės kitokie dėl tam tikrų tradicijų – ypač higienos laikymosi taisyklių. Tačiau, kad ir kokie skirtingi atrodytų, užtenka pradėti juoktis kartu ir nelieka jokių kultūrinių skirtumų.

Vietovėje, kurioje esu, nuo senų laikų labai susimaišiusios gyventojų šaknys, daug žydraakių, šviesių žmonių. Per daug neiškrentu iš konteksto. Tik tokiais atvejais, kai vaikštau su savo kolege iš Portugalijos ir kalbamės angliškai, kimba visokie „vaikigaliai“, sekioja iš paskos.

Galbūt jau žinai, kaip panaudosi įgytą patirtį, o gal gyvenimas svetur jau įžiebė kokių nors idėjų?

Kalbos visada gyvenime praverčia, todėl dabar mokausi turkų kalbos, jau pamažu susikalbu. Taip pat turiu labai daug pagalbininkų, kurie moko mane kurdų ir arabų kalbų. Nežinau, kaip pasisuks keliai toliau, bet Turkija jau pakeitė mano gyvenimą.

Dar daug laiko būsiu čia, planai gali keistis ir keistis. Tad kaip susiklostys gyvenimas toliau – nežinau. Bet patirties tikrai turėsiu įvairios. O labiausiai, matyt, išugdysiu kantrybę. Jos labai daug reikia, kad gyvendama čia neišprotėčiau, ypač kai neturiu privatumo.

Dėkoju Mildai už pokalbį ir gražias nuotraukas, kuriomis pasidalino su skaitytojais.