Apie tris kūrybos vaisius

2010 metais Metų knygos titulą laimėjo Jūsų biografiniai užrašai „Mes gyvenome“. Kaip kilo mintis parašyti tokią knygą?

Galvojau apie savo eilėraščius. Kodėl aš be pastangų ir nesąmoningai savo kūryboje naudojau labai daug vaizdinių iš vaikystės? Taip begalvojant ir pradėjau rašyti, kas ten buvo, ką aš mačiau.

Nuo ko dažniausiai rašytojas pradeda rašydamas prisiminimus? Nuo to, kad nebuvo gyvenimo, gyvenimas buvo baisus, žmones traiškė, persekiojo, buvo kraujo, vyko karas. Palaukite, bet ar toks gyvenimas visiškai nieko nevertas? Išgyvenai, vaikus auginai, valgyti darei. Tai ką, neverta buvo gyventi tuo metu?

Aš gimiau ir užaugau Sibire. Kartą kalbėjau su taip pat Sibire užaugusiu žmogumi. Jis man sako: „Nors ten buvo labai sunku, mes badavom, bet aš Sibirą prisimenu, nes ten buvo mano gyvenimas, aš tą kraštą sapnuoju, Sibiras man kaip tėviškė“. O kiti man sako: „Tu ir vėl rašai apie kaimą“. Aš rašau ne apie kaimą, aš rašau apie gyvenimą, ko jis yra vertas. Ir kalėjime gyvenimas yra vertas. Juk tu gyveni, kažką darai, išlieki gyvas arba kitiems padedi išgyventi. Sunkiais laikais labiausiai pajunti, kas yra gyvenimas. Kaip jį saugoti, kaip jo neprarasti. O dabar gyventi lengva. Jau ir aš tą pastebėjau – nueini į parduotuvę, vaikštai ir keikiesi – nėra to, nėra ano… Paskui galvoju: „Ką tu darai, kvailas esi. Juk šitiek visko pilna.“ O anksčiau įeini į kokią tamsią parduotuvę, o ten papuvę kopūstai dvokia… Dairaisi į lentynas: čia tuščia, čia nieko nėra…. Tas žmogaus sugebėjimas gyventi… Nors mažai ką turėjom, nebuvom nusiminę. Linksmindavomės, šokome. O dabar, jei ko nors nėra, – baigta, nėra gyvenimo.

Tik man keista, kodėl jauni žmonės, kurie nematė tokio gyvenimo, skaito mano knygą „Mes gyvenome“. Čia panašiai, kaip mes skaitydavome apie indėnų gyvenimą.

Kiek reikia laiko, norint parašyti savo „gyvenimo knygą“?

Kartais imi ir iš karto parašai, o kartais metų metais. „Mes gyvenome“ aš gana greitai parašiau, per kokius metus. Kartais gerai einasi, o būna, kad užsikerti ir neina nieko parašyti. Tai nenumatomi dalykai, negali planuoti.

O dabar ką nors rašote?

Nesakysiu (juokiasi). Žinoma, rašau. Aš daugiau nieko nemoku.

Neseniai pasirodė Jūsų knyga „Marcelijaus margučiai“. Kaip sugalvojote išleisti albumą?

Prisimindamas Velykas, jau būdamas čia, mieste (Vilniuje – aut. past.), aš margindavau kiaušinius, o paskui pradėjau skutinėti. Aš net negalvojau išleisti knygos, bet kiaušinius pamatė leidėjas ir paskatino išleisti albumėlį. Ir išleidau. Tie margučiai skutinėti kitokia technika. Kitaip nemoku. Labai patinka skutinėti. Mėgstu rankose turėti kokį darbelį… „Meistravoti“, kaip tėvas sakydavo.

Vytautas Kernagis dainavo Jūsų eiles – „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Ar buvote su juo pažįstami ?

Mes bendravome, pusę Lietuvos apvažiavome. Mus visur kviesdavo, susirinkdavo pilnos salės žiūrovų. Mes ir patys norėdavome patekti į sceną. Jis mane susirado, jau buvo sukūręs kelias dainas, jas padainavo, man labai patiko ir paskui mes kartu dirbome. Jam dainų specialiai nerašiau, jis pats yra parašęs labai gražių tekstų. Vytautas turėjo labai gerą skonį ir klausą. Jo dainos tapusios klasika.

Apie studijų draugus ir Vilniaus universitetą

Studijavote Universitete su tos pačios kartos rašytojais, ar nebuvo konkurencijos?

Jaunystėje konkurencijos nebūna, kada visi eina kartu, vienas kitą remia. Prasidėjo konkurencija tik tada, kai pradėjome leisti knygas, gauti premijas. Universitete turėdavome bendrą nusistatymą prieš ką nors, o paskui pradėjome skaidytis. Taip ir turi būti. Kaip ir šeimose – auga visi kartu, o paskui išvažinėja į skirtingus kraštus.

Būdavo, einam iš kavinės ir dainuojam „Žveng žirgelis lankoj“. Kas dabar dainuos? Kokie 5-6 literatai vaikščiodavom ir traukiam tokias kaimiškas dainas… Juozas Aputis, Sigitas Geda – mano kartos rašytojai. Paulius Širvys prisidėdavo prie mūsų. Gedimino prospektas buvo mūsų centras. Ten buvo redakcijos, visokios užeigos. Neturi ką veikti, nori kuo nors užsiimti, tai nereikia skambinti, o telefonų mes ir neturėjom, tai užtekdavo užeiti į tuometinį Lenino prospektą ir tuoj ką nors sutiksi.

Kokie Jums išliko prisiminimai apie Vilniaus universitetą?

Labai geri prisiminimai. Tai buvo du universitetai – tas, kuriame aš studijavau, ir kitas, kuriame dvidešimt metų dėsčiau. Universitetas buvo išlaikęs garbę, kadangi tai  seniausias Lietuvos universitetas. Buvo toks kitas universitetinis gyvenimas, paveldėtas iš tarpukario. Dabar, manau, jis toks buitiškas pasidarė. Ruošia specialistus, tačiau to pakilumo, kad mokaisi Vilniaus universitete, turbūt nėra.

Mes dar radom universiteto dvasią, senų rūmų kvapą. Anksčiau buvo sunku ten įstoti, dabar ne studentą priima, o pinigus. Dabar aukštasis mokslas yra verslas, reikia uždirbti iš studentų. Labiausiai branginami studentai, kurie blogai mokosi ir moka pinigus. Nežinau, kuo tai baigsis, bet visa tai reikia keisti, nes tai gėdingas dalykas. Kiti todėl ir važiuoja studijuoti į kitas šalis, nes nereikia mokėti už mokslą.

Apie šių laikų poetus ir mokyklą

Ką manote apie Jūsų kūrinių nagrinėjimą mokyklose?

Mokytojai savaip mano kūrybą paaiškina, o reikėtų gal ir kitaip. Čia tokie bruožai, čia tokia rūšis… Ir vaikai nebenori skaityti. Buvo, kad susitikime su moksleiviais manęs klausia: „Gerbiamas poete, ką jūs turėjote mintyse rašydamas šį tekstą?“ (juokiasi). Aš nieko neturėjau mintyse, tiesiog rašiau eilėraštį.

Ar turite savo favoritą tarp jaunųjų poetų?

Sunku pasakyti, jų tiek daug. Reikėtų labai daug perskaityti. Bet man daug jų patinka, negalėčiau vieno atrinkti, kuris labiausiai. Man patinka koks nors jauno poeto eilėraštis, įdomu susipažinti, pakalbėti. Bet aš jų neatrinkinėju ir negaliu pasakyti, kuris iš jų galėtų tapti klasiku. Jie patys to nežino. Vėliau jie „išsipjaus“ ir iš tų kelių šimtų liks tik keli. Kaip ir mūsų – buvo šimtai. Rašėm, ginčijomės, spausdinom, ir liko tik keli.

Poeto viltys sudėtos į jaunąją kartą

Sovietmečiu Lietuvos gyventojai buvo „pilka masė“. Atkūrus nepriklausomybę atgijo pilietiškumas, o štai šiandien šalį kamuoja įvairios negandos, gesinančios patriotiškumo dvasią, iniciatyvumą ir pasitikėjimą valdžia.

Turi ateiti nauja karta, be visų praeities kompleksų. Anų laikų žmonės labai kompleksuoti, nes buvo nuskriausti, ištremti, sunkiai gyveno, buvo persekiojami. Tiems žmonėms visa tai tebėra gyvenimas, o kai viskas pasitrauks į istoriją, tada viskas bus kitaip. Dar dabar žmonės gyvena nusistatę prieš kažką. Vienas prieš kitą, prieš valdžią. Žmogus vis dar negali atsipalaiduoti, jis gyvena kompleksais, o per juos labai sunku peržengti. Reikia suprasti tuos žmones, kurie yra įtarūs, nepakantūs, pikti. To nėra jaunojoje kartoje, tik tai jaunajai kartai nėra kur išlįsti, pasirodyti. Visos vietos užimtos.

Susiję