M. Vyšniauskaitė: Nesuprasti ekonomikos – lyg šokti į vandenį nemokant plaukti
Šiemet surengto Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tarptautinio tyrimo apie moksleivių finansinį raštingumą rezultatai parodė, jog lietuviai moksleiviai atsilieka nuo Lenkijos ir Rusijos ir yra 11-12 vietoje iš 15 dalyvavusių šalių. Mokiniai baigę mokyklas nėra pasiruošę turtingam ir finansiškai atsakingam gyvenimui, neturi pakankamai žinių apie taupymą, investavimą, mokesčius. Šią žemo finansinio raštingumo problemą tarp mokinių sprendžia ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) švietimo centras, su kurio vadove Marija Vyšniauskaite ir kalbėjau. Šis institutas rengia specialias programas apie finansus ir ekonomiką tiek moksleiviams, tiek mokytojams. Jie naudojasi naujausiais mokymo metodais, rašo vadovėlius, rengia konferencijas ir kas mėnesį siunčia naujos informacijos ekonomikos mokytojams, kurių apmokė jau apie 300. Bet ar tokios organizacijos veiklos užtenka tokios finansinio raštingumo problemos sprendimui?
– Kaip apibūdintumėte finansinį raštingumą? Kodėl svarbu būti finansiškai raštingam?
Labiausiai aišku, ką reiškia neišmanyti ekonomikos arba finansų – tai tas pats, kas šokti į vandenį žinant, kad nemoki plaukti. Ekonomikos ir finansų reikia kiekviename žingsnyje. Net tai, kad mes čia dabar sėdime yra tam tikras ekonominis pasirinkimas. Ir tokie smulkūs dalykai, kaip tu leidi savo kišenpinigius ar tuos 10 eurų gautus iš Kalėdų senelio yra ekonominis sprendimas.
Taip pat finansinis raštingumas ir ekonomikos suvokimas yra svarbu, kad sugebėtum vertinti politikų pažadus, žinotum, kaip reaguoti į tokias aktualijas kaip kiaušinių kainų kylimas ir t.t. Nors visi susikoncentravę į finansinį raštingumą, problema yra gerokai platesnė. Ne tik finansai svarbu, nes tai tik siaura ekonomikos dalis, iš esmės svarbu ir suvokimas kaip tie ekonomikos procesai veikia.
– Kaip jūsų institutas prisideda prie moksleivių finansinio raštingumo gerinimo?
Mūsų veikla susidaro iš trijų sričių: ekonominė politika, kur mes patariame politikams kaip priimti geresnius ir labiau pagrįstus ekonominius sprendimus, antra sritis – įvairių tyrimų ir apklausų atlikimas, šešėlinės ekonomikos analizavimas, ir trečia – šviečiamoji veikla.
Švietimo srityje didžiausias mūsų pasididžiavimas yra ekonomikos vadovėlis „Ekonomika per 31 valandą“, kurį išleidome prieš tris metus ir kuris buvo pripažintas geriausia mokymosi priemonė ir geriausiu projektu pasaulyje. Jis skirtas 9-10 klasių mokiniams ir iš jo mokosi jau daugiau nei 80 proc. devintokų ir dešimtokų. Taip pat padarėme ir mokytojo knygą. Ją kūrėme internete, kad turėtumėme nuolatinį ryšį su mokytojais ir galėtumėme pastoviai atnaujinti informaciją. Kiekvieną mėnesį mokytojams siunčiame po porciją naujų užduočių. Taip pat vedame mokymus mokytojams ir esame apvažiavę jau visą Lietuvą.
– Ar yra poreikis mokytis finansinio raštingumo iš moksleivių pusės?
Sunku apibendrinti, yra ir tų kuriems ekonomika įdomi, yra kuriems ne. Bet kalbant iš esmės – kam nerūpėtų gerai gyventi kaip kokiam Bilui Geitsui ir kas nenorėtų patekti į pasaulio milijonierių dešimtuką. Tai, kas susiję su tavo asmeniniais finansais yra tikrai įdomu. Taip pat ir apklausos rodo, kad mokiniams ekonominės ir politinės aktualijos yra svarbios ir jie tuo domisi. Pagal pilietinės galios indeksą, ekonomika ir politika jauniems žmonėms yra įdomiau negu pop įžymybių aktualijos. Vadinasi jie domisi ir žiūri, bet susigaudyti tose nuomonių džiunglėse yra sudėtinga.
– Ar užtenka pamokų skaičiaus mokyklose? Kiek jų turėtų būti, kad mokinys būtų pakankamai finansiškai raštingu?
Dabar per visus dvylika metų mokiniai turi apie 30 pamokų, tai yra tikrai mažai, tačiau daug kas priklauso nuo jų kokybės. Ir per 10 pamokų galėtum mokiniui suteikti pagrindus, kurie padėtų jam pradėti ekonomiškai mąstyti.
– Ar mokytojai yra pakankamai kvalifikuoti kalbėti apie finansinį raštingumą?
Mokytojai, su kuriais susitinku, yra tikrai motyvuoti ir pasiruošę. Konferencijose ar mokymuose susirenka tie, kuriems turbūt mažiausiai to reikia. Bet didžioji dauguma yra tie, kurie neateina. Daugelis ekonomikos mokytojų neturi universitetinio ekonomikos išsilavinimo, kas nėra pagrindinis neigiamas faktorius, tačiau kas yra blogai, kad jie ta ekonomika ir nesidomi. Daugumai ekonomika nėra pagrindinis dalykas, jie moko geografijos, istorijos. Ir nieko keista, nes ekonomikos pamokų yra mažai, tad būdamas vien ekonomikos pamokų mokytoju nesusirinktum sau krūvio ir pakankamai valandų arba tektų važinėti po daug skirtingų mokyklų. Tų mokytojų yra visokių, yra tokių kurie skatina mokinius, bet taip pat yra ir tokių, kurie per ekonomikos pamokas sprendžia matematikos uždavinius arba tiesiog piktinasi, kokie verslininkai yra blogi ar kodėl tokios aukštos kainos.
– Ar bandėte pasiekti tuos mokytojus kurie nėra aktyvūs ir nedalyvauja mokymuose?
Čia yra visiškai savanoriškas dalykas, tad neaktyvius mokytojus pasiekti sunku. Juos pasiekiame savo vadovėliu ir mokytojo knyga, kadangi tai nukeliauja ir pas tuos, kurie ekonomikoje nėra tokie stiprūs. Vadovėlis pateikia kritinį mąstymą, gaires ir padeda mokytojams jaustis stipriau, kadangi mokytojai negali užduoti klausimo, jeigu patys nežino atsakymo.
– Kiek veiksmingi yra trumpalaikiai projektai ir mokymai? Ar jie nėra tiesiog greitai pamirštami?
Net trumpalaikiai kursai yra naudingi, kadangi jie moko lavinti kritinį mąstymą, o ne tiesiog faktų iškalimą. Pavyzdžiui, vienų kursų metu su mokiniais analizavome, kiek turėtų kainuoti bilietai į Lady Gagos koncertą ir nuo ko ta kaina priklauso. Jeigu mokinys padarė tokią užduotį, jis galės savo žinias pritaikyti ir analizuodamas kiaušinių ar kalafijorų kainas, kadangi jis jau turi tam tikrą mąstymą.
– Kaip reikėtų spręsti finansinio raštingumo problemas ir kas tai turėtų daryti?
Niekas vienas to nepadarytų ir visi mėgsta kaltinti vieni kitus. Tėvai sako, mokyklose nėra to mokoma, mokykla sako, ministerija jiems neduoda gerų gairių ir programų ir visi nori tą atsakomybę nusimesti nuo savęs. Iš esmės kiekvienas turėtų daryti tai, ką gali daryti geriausiai.
Amerikoje buvo atlikta apklausa (Lietuvoje tokios dar nebuvo) apie labiausiai vengtinas temas tarp vaikų ir tėvų. Ekonomika bei pinigai yra pirmoje vietoje, tai yra labiau vengtina tema negu seksas, narkotikai, religija ar sveikata. Čia ir slypi problema, kad mes apie tai nekalbame.
Gerai, kad yra visokių organizacijų. Mūsų institutas kalba apie kritinį mąstymą, yra organizacijų, kurios kalba apie verslumo ugdymą, yra bankai, kurie kalba apie asmeninius finansus. Ką galėtų daryti vyriausybė ir ministerija tai netrukdyti tam, kad būtų skirtingų iniciatyvų ir kad patys mokiniai galėtų rinktis, kas jiems patrauklu ir kur jie dar galėtų tobulėti. Tad sprendimas kaip ugdyti finansinį raštingumą yra kompleksinis.
– Ką tėvai turėtų daryti siekdami ugdyti vaikų finansinį raštingumą?
Lietuvoje suaugusiųjų finansinis raštingumas irgi nėra geras, tad turbūt nieko keista, kad tėvai nedrįsta apie tai kalbėti su vaikais. Tėvai turėtų apie tai daryti, kalbėti apie pinigus, leisti vaikams patiems apsipirkti. Pavyzdžiui, duoti vaikui 10 eurų ir paprašyti, kad jis nupirktų šeimos pieno produktus. Tokiu būdu jis sužinos, kad jis negali imti varškės už 6 eurus, jeigu jam dar reikia nupirkti pieno, kefyro, sūrio ar dar kažko. Tada jis pradeda mąstyti, kad biudžetas yra ribotas, kad pinigai neatsiranda iš niekur ir kad juos išleistum protingai tu turi derinti ir kažko atsisakyti.
Taip pat tėvai galėtų kalbėti apie ekonomines, politines aktualijas, apie tai, apie ką visi galvoja. Svarbu šeimoje turėti diskusiją. Tėvai neturėtų bijoti, kad jie nežino visų atsakymų ar pagrįstų nuomonių, nes tai yra procesas, kur kartu ieškoma atsakymų. Nors kažkas ir nėra visai aišku, mes jau apie tai kalbam ir kažką daugiau išgirdę galėsime šeimos rate apie tai padiskutuoti.
– LLRI puslapyje skelbiama apie gerą Suomijos pavyzdį ugdant sąmoningus moksleivius. Ko galėtumėme iš jų išmokti?
Iš Suomijos galime mokytis integruoti finansinį raštingumą nuo pat pirmos klasės į bendrus socialinius dalykus, kaip pasaulio pažinimas arba etika. Suomiai yra labai orientuoti į patį mokinį ir jo pažangą. Jie nemoko atskirų disciplinų, jie moko pažinti reiškinį, pavyzdžiui, kylančias kalafijorų kainas. Taip pat jie labai pasitiki sistema, nėra išorinio vertinimo, direktorius nestovi mokytojui už nugaros. Mokytojas turi labai daug laisvės pats nuspręsti ko mokyti, kokių būtent potemių. Jie turi bendrus planus ir žino ką turėtų pasiekti per metus, bet jie yra pakankamai laisvi spręsti ko šiandien mokys ir jei įvyko kažkas svarbaus pasaulyje, jų mieste ar mokykloje, gali viską mesti ir pasitelkti tą įvykį ir kalbėti apie jį per pamoką.
Pas juos yra labai daug praktikos ir jie turi stiprų verslumo mokymą. Pavyzdžiui, kai mes lankėmės Suomijoje, mums ekskursijas vedė patys mokiniai ir už tai jie gaudavo pinigų. Viskas yra labai praktiška. Taip pat vyko ledo ritulio turnyras, kurį organizavo mokiniai. Jie patys galvojo kaip jį daryti, kas į jį atvyks, kas ves. Jie patys yra labai įsitraukę ir patiria realių dalykų, kur įgauna realios patirties. Viso to ir mes galėtumėme pasimokyti bei integruoti į Lietuvos švietimo sistemą.