Namų mokymas (angl. homeschooling) leidžiamas Amerikoje, Kinijoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir daugelyje kitų šalių. Kas joms iš to? Vaikai, neidami į mokyklą, pasiekia geresnių mokymosi rezultatų ir patiria žiaurų smurtą artimoje aplinkoje. Koalicijos „Už atsakingą namų mokymą“ (angl. Coalition for Responsible Home Education) duomenimis, Amerikoje, į kurią dažnai gręžiojasi namų mokymo entuziastai, 2000-2012 m. keturios pilnos klasės – tiek vaikų, mokomų namuose, buvo žiauriai kankinami ir nužudyti.

Ar tikrai norime sekti Amerikos pavyzdžiu ir daryti pertvarką mūsų netobuloje švietimo sistemoje įteisindami namų mokymą? Apie tai kalbėsimės su asociacijos „Mokymasis šeimoje“ įkūrėja Samanta Adomavičiūtė-Zacharova.

– Kaip vertinate tai, kad atskirtas nuo bendraamžių ir bendraudamas tik su tėvais bei artimaisiais, vaikas ateityje gali stokoti socialinių įgūdžių?

Daugelis galvoja, kad mokymas namuose reiškia vaiko uždarymą tarp keturių sienų. Bet taip nėra. Vaikas lanko būrelius, bendrauja su įvairaus amžiaus vaikais. Mokykloje, priešingai, jis turi galimybę bendrauti tik su savo bendraamžiais klasės draugais. Besimokydamas namuose, vaikas gali veikti ką nori, atsiranda daugiau laiko savo pomėgių vystymui. Ir tai yra daug svarbiau, negu stengtis pritapti prie savo bendraamžių, ko neišvengiama mokykloje.

– Ar toks disciplinos nesilaikymas, kai dėmesys skiriamas tik vaiko pomėgiams, netrukdo vystytis jo asmenybei?

Sutinku dėl disciplinos, bet tai – tėvų užduotis. Reikia suderinti vaiko pomėgius su visuomenės nustatytomis taisyklėmis. Tokiu būdu tėvai turi užtikrinti vaiko kaip asmenybės augimą. Jeigu jo asmenybė bus išvystyta, vaikas sugebės prisitaikyti tiek prie savo bendraamžių, tiek prie visuomenės ir jos normų, ir natūraliai supras disciplinos svarbą. Kita vertus, kitiems juk disciplinos visai nereikia. Pavyzdžiui, menininkams, kurie daro ką nori, kada nori ir kaip nori. Disciplina – labai individualus reiškinys ir jis priklauso nuo kiekvieno vaiko ir srities, kurioje jis yra gabesnis. Mūsų asociacija tikrai nėra priešiškai nusiteikusi prieš švietimo sistemą. Yra daug vaikų ir šeimų, kurioms mokyklos yra reikalingos. Bet yra ir tokių, kuriems bendrojo lavinimo įstaigos nėra labai priimtinos ir kurie galėtų sau leisti pasirinkti kitaip.

– Jeigu tėvai nusprendžia mokyti savo atžalą namuose, vienas iš jų turi nedirbti. Ar mokymas namuose – tik pasiturinčių šeimų privilegija?

Na, kažką paaukoti dėl vaiko gerovės tenka. Kiek tėvai gali aukotis dėl savo vaiko, priklauso nuo jų pačių. Galbūt vienas iš tėvų dirba laisvu grafiku ir sugeba susiderinti tris keturias valandas vaiko ugdymui. Tėvai, kurie dirba nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro, negali sau to leisti, bet gal jiems to net nereikia? Viskas priklauso nuo šeimos, kiekvienas atvejis yra individualus. Bet yra šeimų, kurios turi galimybių sau tai leisti, turi ir finansų, ir kitų reikalingų resursų. Bet vaiko mokymui namuose Lietuvoje užkertamas kelias.

– Tėvai negali būti visų sričių specialistai, kad suteiktų pakankamai žinių ir patenkintų vaiko smalsumą visose mokslo šakose. Ar sutinkate, kad vaiko leidimas į mokyklą pagal įstatymo numatytą tvarką garantuoja, kad vaikas įgis kompetentingų specialistų užtikrinamą visapusišką išsilavinimą?

Šis klausimas yra labiausiai svarstytinas. Na, iš vienos pusės, baigę vidurinę mokyklą, tėvai turėtų turėti pakankamai žinių, kad galėtų perduoti jas savo vaikui. Iš kitos pusės, problema yra ta, ar tėvai sugebės pedagogiškai perteikti turimas žinias. Aš manau, kad tikrai ne visi tėvai sugeba ugdyti vaiką namuose. Bet tie, kurie jaučia, jog gali, kodėl gi ne? Informacijos pateikimas yra svarbus iki šeštos septintos klasės. Tokio amžiaus vaikų užduotys nėra sunkios, juk vaikas mokosi ne sudėtingų fizikos formulių, o paprastų skaičiavimo, rašymo taisyklių, geografijos, biologijos. Tėvai, skaitydami kartu su vaiku, gali ir patys išmokti kažką naujo. O vėliau, vaikas turi pats ieškotis informacijos, nes namų ugdymo esmė ir yra tokia, kad tėvai turi suformuoti motyvaciją vaikui mokytis pačiam. Tėvai neturi surasti ir pristatyti vaikui visos informacijos, vaikas pats turi mokytis ieškodamas informacijos. Čia ir yra didžiausias skirtumas, nes mokyklose vaikui liepiama viską „iškalti“, jis neatranda motyvacijos ir noro mokytis per prievartą to, kas jam liepiama.

– Ar koncentruojantis tik į vaiko pomėgius ir tai, kas jam sekasi geriau, nebus apleidžiami kiti būtini dalykai, kad ir mažiau patinkantys vaikui?  

Žmonės nėra talentingi visose srityse. Tai yra normalu. Kažkur vaikas turi didesnį polinkį, kažkur – mažesnį. Kai savo energiją nukreipi į vieną sritį, kitur jos lieka mažiau. Jeigu kreipsime savo energiją į trūkumus, juos lavinsime, bandysime panaikinti, tai prarasime energiją, skirtą ugdyti savo talentus. Reikia išlaikyti pusiausvyrą, bet jeigu pastebime, kad vaikui vienoje srityje sekasi geriau, tai eikime ta linkme greičiau, mokykimės daugiau, leiskime vaikui tobulėti. O kitoje srityje, kur sekasi prasčiau, galima mokytis lėtesniu tempu. Tėvai visada nori, kad jų vaikas mokėtų kuo daugiau, bet juk ir mes patys nesame idealūs. Reikia pasimokyti iš užsienio, kur skatinama, kad vaikas išmoktų, suprastų ir jam būtų įdomu, o ne mokytis viską atmintinai, kad gautum gerą pažymį. Svarbiausia – motyvacija.

– Ar ne per daug rizikinga vaikui, dar gerai nežinančiam, ko jis nori, leisti pačiam ieškoti motyvacijos, kai jam suteikiama visiška laisvė?

Visiškos laisvės nėra. Kaip bebūtų, yra tam tikra programa, ko vaikas turi išmokti per metus, ir jos yra laikomasi. Turime pavyzdžių iš tėvų, kurie seniau, kai dar buvo leidžiama, mokė vaikus namuose. Yra įvairių knygų, užduočių, nėra visiškos laisvės. Anglijoje yra laisvė, kur tėvai net neturi pranešti, kad moko vaiką namuose. Lietuvoje to tikrai nebus. Dabar pagal Lietuvoje galiojančią tvarką, vaikai, kurie turi psichologinių problemų, gali mokytis nuotoliniu būdu. Jiems yra nurodomos užduotys, atsiskaitymai, tikrinama, kiek vaikas išmoko, kiek neišmoko, tai laisvės nėra tiek jau daug.

– Amerikoje namuose mokomų vaikų yra tiek, kiek Lietuvoje gyventojų. Pasitaiko atvejų, kai jų gyvybei gresia pavojus, o pasiskųsti vaikai neturi kam, nes yra izoliuoti nuo aplinkos. Kaip patikrinti, ar tėvai neturi socialinių ir psichologinių problemų ir yra pasiruošę mokyti vaiką namuose?  

Visur pasitaiko tokių atvejų. Neseniai kalbėjomės su vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojais, kurie papasakojo, kad pasitaiko aštuoniolikmečių, kurie nėra lankę mokyklos, ir niekas to net nepastebėjo. Visur bus visokių atvejų, nepriklausomai nuo to, ar savarankiškas mokymas bus įteisintas, ar ne. O kaip patikrinti, ar tėvai pasirengę mokyti vaiką namuose, taip pat konsultavomės su vaikų teisių apsaugos tarnyba. Yra tokie socialiniai faktoriai kaip alkoholis, narkotikai ir pan., galima tikrinti, ar šeima nepriklauso rizikos grupei. Jeigu būtų didelis noras ir galimybės, įvertinti riziką bent kažkiek pavyktų.

– Kaip užtikrinti vaiko saugumą?

Neišeis apsisaugoti šimtu procentų. Rizikinga vaiką leisti ir į mokyklą, nes prieš jį gali smurtauti ir bendraamžiai, kas, manau, yra ne ką blogiau už smurtą šeimoje.

– Kokie pagrindiniai mokymo namuose pliusai ir minusai?

Pliusai – vaikas turi daugiau laiko lavinti savo įgimtus talentus, tėvai gali pritaikyti individualias užduotis pagal vaiko gebėjimus ir dėl to vaiko lavinimas ir ugdymas yra greitesnis. Minusai – tėvų laiko ir galimybių suderinimo klausimas, pasiaukojimas ir rizika, kad ne visiems tėvams pavyks ugdyti vaiką namuose.

Susiję