– 2017 m. Lietuvos universitetuose mokėsi 5,5 tūkst. kitos tautybės piliečių. Nuo 2012 m. studentų iš užsienio skaičius kilo vidutiniškai 4 proc. per metus. Matoma aiški augimo tendencija, kas ją sąlygoja?

Vienas iš esminių dalykų, dėl ko mes šiandien matome didėjantį studentų iš užsienio skaičių yra nebūtinai dėl to, kad patys studentai renkasi Lietuvą ir Lietuvos universitetus. Viena iš priežasčių yra ta, kad mūsų šalyje šiandien matoma didelė demografinė duobė, kuri atsiliepia ir aukštajam mokslui. Mažėja Lietuvos piliečių studentų skaičius, tuo pačiu traukiasi programos, mažėja krūvis dėstytojams ir atsiranda tiek finansiniai, tiek žmogiškųjų išteklių iššūkiai universitetams. Vienas būdų kaip tą problemą sprendžia universitetai yra studentų iš užsienio pritraukimas. Tyrinėdami migracijos politiką Lietuvoje, pastebime, kad pradedama kviesti darbuotojus iš užsienio. Lygiai ta pati situacija atsitiko su aukštuoju mokslu. Ir šitoje vietoje nereikia daryti klaidos ir galvoti, kad aukštasis mokslas kviesdamas užsienio studentus bando išspręsti valstybės darbo rinkos problemas.

– MOSTA atliktas tyrimas atskleidė, kad 2014-2016 m. laikotarpyje Lietuvoje studijas baigė daugiau nei 2 tūkst. užsieniečių. Tačiau tik 135 iš jų po studijų liko dirbti. Kodėl studentai nepasilieka dirbti Lietuvoje?

Darbo birža, Vidaus reikalų ministerija ir visi kiti, kaip minėjau, sprendžia savo problemas, o universitetai sprendžia savo. Šią problemą būtų galima spręsti taip, kad universitetai, kviesdami studentus iš užsienio, bandytų kalbėti su privačiu sektoriumi ir ministerijomis, kaip galima šitą iniciatyvą sujungti su bendra migracijos problema, o ne tik prisikviesti ir vėliau paleisti.  Žinoma, svarbu nuspręsti, kokius instrumentus naudoti dėl integracijos politikos. Antras dalykas, jei mes pažiūrėsime į Azijos ir Afrikos šalis iš kurių atvyksta studentai, tose šalyse Europos sąjungoje įgytas diplomas yra labai vertinamas ir praktiškai garantuoja darbo vietą. Tai yra faktas, kuris leidžia manyti, jog tie studentai žinodami šią situaciją grįžta į savo šalį su diplomu rankoje ir darbuojasi ten. Mes atlikome fokus grupės tyrimą su studentais iš Afrikos. Tyrimo metu sužinojome, kad dažnai tai būna ir šeimos strategija. Kuomet investuojama į vieną narį, jis išvažiuoja mokytis į užsienį ir vėliau privalo tas investicijas atpirkti. Grįžta dirbti į gimtinę ir padeda šeimai. Kitas dalykas, mūsų įstatymai nėra paruošti tinkamai integracijai. Studentai iš užsienio gali dirbti tik iki 20 val. per savaite. Jei per savo studijų metus studentas nesugeba integruotis į darbo rinką, tai tikėtis, kad jis po studijų staiga ims ir įsidarbins būtų naivu. Be to, vargu ar Lietuva turi kažkokį konkurencingą profilį lyginant su kitomis šalimis. Jei Lietuva investuoja į savo piliečius, į švietimo sistemą ir vis tiek tie žmonės išvažiuoja studijuoti ir dirbti į kitas valstybes, tai studentai iš užsienio taip pat gali pasinaudoti Lietuva ir po studijų išvažiuoti į patrauklesnes darbo rinkos sąlygas galinčias pasiūlyti valstybes.

– „Kurk Lietuvai“ siūlė sprendimą Vyriausybei dėl užsieniečių įdarbinimo. Studentams ne iš ES, kurie išlaikė pirmo semestro egzaminus, būtų leista dirbti iki 40 val. per savaitę, o ne 20 val. kaip yra dabar. Toks sprendimas pasiteisintų?

Nemanau. Kodėl neduoda galimybės tiems, kurie neišsilaikė egzaminų? Galbūt tas, kuris neišsilaikė egzaminų, toliau nestudijuotų Lietuvoje, bet būtų toks verslus ir sukurtų Lietuvoje papildomų darbo vietų.

 – Galbūt  šis įdarbinimo įstatymų saugiklis yra dėl galimų fiktyvių studentų?

Klausimas kaip mes tai galime sukontroliuoti. Jei žmogus atvažiuoja studijuoti į Lietuvą, gauna vizą ir važinėja po Šengeno zoną, taip ar taip mes jo nematome. Tai universitetas ir turėtų pranešti, kad mes nematome vieno ar kito studento.  O skirstymas ar žmogus gali dirbti ar negali dėl egzaminų išlaikymo ar neišlaikymo primena vaikų darželį. Nematau skirtumo ar studentas gavo 4 ar 6,  kodėl studentas negali dirbti? Manau turėtų būti kuriami kitokie reguliavimai, labiau susieti su darbo rinka ir imigracija.

 – Lietuvos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ pabrėžia, jog migracijos politiką Lietuvoje formuoja Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo, Užsienio reikalų ir Ūkio ministerijos. Tačiau pasigendama šių 5 ministerijų bendradarbiavimo. Ką būtų galima keisti, kad imigracijos ir integracijos politika būtų efektyvesnė?

Žiūrint kaip buvo kuriamos migracijos politikos gairės toje Vyriausybinėje grupėje, kurioje dalyvavau ir aš, tai iš esmės dalyvavo visos išvardintos ministerijos. Tačiau yra du „banginiai“ ant kurių plaukia visa migracijos politika – Vidaus reikalų ministerija ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Už imigracijos politiką atsakinga Vidaus reikalų ministerija, už integracijos politiką Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Visos kitos ministerijos pagal savo poreikį ir kompetenciją įeina į migracijos politikos kūrimą, valdymą ir įgyvendinimą. Aš manau, kad taip ir turėtų būti. Jei žiūrėtume konkrečiai studentų atvykimą, gyvenimą, integraciją ir išvykimą, aš manyčiau, kad Švietimo ir mokslo ministerijos įdirbis turėtų būti labiau pastebimas ir dalyvavimas intensyvesnis. Kaip ši ministerija dalyvauja dabar, sunku pasakyti.

– O kaip universitetai? Vyriausybė patvirtino nutarimą, kad Lietuvoje trūksta IT, fizinių mokslų ir inžinerijos bei sveikatos mokslų specialistų. Atitinkamai, KTU VGTU ir LSMU, kur yra ruošiami šių sričių specialistai bendrai mokosi apie 2 tūkst. užsieniečių. Gal tam turėtų būti pritaikyta stipendijų sistema ar gerosios praktikos, kurios taikomos kitose Europos valstybėse?

Aš įtariu, kad tai padaryti būtų labai sudėtinga. Visų pirmą reikia pradėti nuo to, kad šioje vietoje mes matome, kad tai yra tiesioginis ar netiesioginis, specialiai ar nespecialiai sukurtas ryšys tarp to, kas išvyksta iš Lietuvos ir tarp to, ko mums reikia. Mes žinome, kad  vienas iš sektorių, kuris labai stipriai kenčia nuo emigracijos yra sveikatos sektorius. Ne veltui į Lietuvą atvažiuoja vis daugiau studentų iš Azijos valstybių, kurie mokosi medicinos mokslų. Tačiau klausimu išlieka ar jie atvažiuoja įgyti išsilavinimą ir lieka dirbti ar įgyja išsilavinimą ir išvažiuoja. Mano požiūriu, kol kas jie atvažiuoja tik įgyti išsilavinimą. Grįžtant prie stipendijų klausimo, manyčiau, kad su stipendijomis galima žmones pritraukti, bet ne išlaikyti. Tam reikalingi visai kiti dalykai. Mes tapsime patrauklūs studentams iš užsienio tuomet, kai mes tapsime patrauklūs lietuviams emigrantams ir pradėsime didinti grįžtamąją emigraciją. Tuo pačiu išsispręs ir kitos problemos, žmonės matys, kad keičiasi situacija ir norės grįžti į Lietuvą. Ir tai išspręs ne stipendijos, ne švietimo sektorius, ne atlyginimai jaunesniesiems mokslo darbuotojams, bet kada mes matysim, kad situacija keičiasi. Tada į Lietuvą grįš lietuviai, pabėgėliai nebėgs iš Lietuvos, atvažiuos pakankamai kvalifikuota darbo jėga ir galiausiai atvažiavę studentai nenorės išvažiuoti. Manyčiau, kad į tai reikia žiūrėti plačia prasme, o tam tikrų skylių kaišymas tikrai nepadės.

– MOSTA karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas teigia, kad  Lietuvai pirmiausia reikėtų nusistatyti tikslą: ar norime pagerinti statistiką, gauti užmokestį už studijas, ar, Lietuvoje trūkstant darbo jėgos, pritraukti jaunuolių iš užsienio, kad baigę studijas jie čia ir liktų. Ko reikia, kad universitetai susitartų tarpusavyje, o vėliau ir su Vyriausybe dėl vieningų integracijos politikos prioritetų?

Tokios, kokios šiandien vyrauja diskusijos tarp skirtingų universitetų, dėl jungimų ir švietimo reformos, aš manau, kad net diskutuoti apie bendrą poziciją mažų mažiausiai naivu. Šioje vietoje būtų labai svarbi ir ministerijų pozicija. Įdomu kaip Vidaus reikalų ministerija mato ar studentų migracija į Lietuvą gali būti laikoma instrumentu, kuris trumpalaikėje perspektyvoje leidžia išpildyti aukštojo mokslo institucijų poreikius susijusius su krepšeliais ir statistiniais vienetais. Be to, ar studentų migracija į Lietuvą yra dalis bendros ilgalaikės migracijos politikos. Bet šiandien bendra pozicija tarp universitetų yra neįmanoma, nes patys universitetai konkuruoja tarpusavyje ne tik dėl lietuvių studentų, bet ir dėl užsienio studentų. Esančioje sistemoje konkurencijos mes neišvengsime.

– Jei universitetai nesusitaria tarpusavyje, kokie turėtų būti Vyriausybės veiksmai?

Manau, kad turėtų būti labai aiški darbo rinkos struktūros kaitos analizė, nustatyti aiškūs imigracijos prioritetai ir jei mes galvojame, kad norime pritraukti aukštos kvalifikacijos darbuotojus tai reikėtų pradžioje galvoti kaip pritraukti užsienio studentus ir tik po to galvoti kaip juos išlaikyti. Būtent šioje vietoje studentams iš užsienio būtų naudingi ir tokie pilotiniai projektai panašaus tipo į „Investuok Lietuvai“, „Kurk Lietuvoje“ ir kiti, kurie padėtų jų integracijai. Tačiau tokiems sprendimas yra svarbi politinė valia.

– Koks yra projektų, kuriuos minite, efektyvumas?

„Kurk Lietuvai“ vienas iš tikslų yra ieškoti kvalifikuotų darbuotojų ir ieškoti jiems darbo Lietuvoje. Tai galima vadinti pozityvia diskriminacija. Tuo pačiu metu, kai tu investuoji į grįžtamąją emigraciją, tu neinvestuoji į emigracijos mažinimą. Jei ta pati suma, kuri buvo skiriama „Kurk Lietuvai“ projektui, būtų skirta ne užsienyje gyvenantiems ar studijuojantiems lietuviams, o Lietuvoje gyvenantiems ir studijuojantiems Lietuvos piliečiams, tai susilygintų migracijos minusas ir pliusas, arba kitaip tariant migracijos „salto“, perspektyvoje gautume tą patį. Žmonės nebūtų atvažiavę, bet čia esantys nebūtų išvažiavę. Tokie projektai nėra sprendimas. Tai galima pavadinti tik pasirodymu, ir tam tikromis deklaracijomis, kad kažkas yra daroma. Tokiu būdu mes visiškai nemažiname emigracijos. Jeigu mes norime pritraukti aukštos kvalifikacijos žmones iš užsienio, tai kodėl būtent lietuvius? Kodėl negali būti kitos tautybės žmogus, kuris pats nori atvažiuoti ir investuoti? Bet kokiu atveju, manau, kad toks vienos migracijos segmentacijos dėmesys nėra efektyvus.

– Kaip Lietuva gali atrodyti po dešimties metų, vykstant tokiems migracijos procesams?

Artimiausiu metu Lietuvoje žmonių skaičius gali sumažėti iki labai žemo skaičiaus. Labai dažnai traukos objektu tampa ne tos šalys, kurios turi labai gerą imigracijos režimą, kuris kartais yra labai griežtas, bet tos, kurios turi labai draugišką integracijos politiką. Tai yra labai svarbus faktorius, kuris traukia žmones atvykti. Tai yra labai svarbu, bet kalbant apie imigrantus studentus, jiems integracija yra reikalinga mažiausiai, lyginant su darbo imigrantais, pabėgėliais ir kitais. Studentai patys turi pakankamus išteklius integruotis, todėl būtent jiems reikia taikyti ne tradicinius integracijos metodus, o kurti palankias įsidarbinimo sąlygas, palankias startuolių ir verslumo galimybes. Dėl šių dalykų turi diskutuoti ir tartis universitetai bei Vyriausybė, o tuo pačiu ir privatus sektorius.

– Realu, kad praėjus 40-50 metų Lietuvoje gyvens 20-30 proc. kitos tautybės piliečių?

Per pastaruosius kelis šimtus metų nei viena migracijos prognozių nepasiteisino. Aš irgi nenorėčiau prognozuoti. Tačiau sakyti, kad padidės užsieniečių iki 30 proc. net kalbos negali būti. Taip nebus net ir su pačiais geriausiais Lietuvos norais.

– Tai reiškia, kad Eurostat.eu prognozės pasitvirtins ir 2050 m. Lietuvoje neliks nei dviejų milijonų gyventojų?

Panašu, kad mes galime sumažėti iki kiek mažiau nei dviejų milijonų. Bet žinote, visada žmonės ieškos kur geriau, tai liečia ir užsienio studentus. Dėl to ir sakau, kad pirmiausiai mums reikia žiūrėti ne į vieną sektorių, o aiškiai žinoti kaip turi atrodyti mūsų švietimo sektorius, sveikatos, darbo rinka, kokie verslumo indeksai ir galimybės. Tuomet ta problema spręsis kompleksiškai.

Susiję