Depresija Lietuvoje atspindi visuomenės skaudulius

Pasikalbėkime apie depresiją – taip galima perfrazuoti pernai vykusios Pasaulinės sveikatos dienos  temą. Išskirtinis dėmesys globaliu mastu šiai diagnozei skirtas ne veltui: Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) prognozuoja, jog iki 2020-ųjų depresija taps labiausiai paplitusia liga. Na, o pasikalbėti tikrai yra apie ką ir Lietuvoje: depresija apipinta daugybe mitų, kurių eskalavimas viešojoje erdvėje iškreipia supratimą apie ligą ir sergančiuosius, negana to, valstybės suteikiamose gydymo sąlygose ir paramos sistemoje randama daug trūkumų.

Hope (Viltis). Akvilės Daukštaitės nuotr.Hope (Viltis). Akvilės Daukštaitės nuotr.

Šios epochos patologija

Sovietmečiu, o vėliau ir po Nepriklausomybės atkūrimo, nuolat augęs savižudybių skaičius Lietuvoje iliustravo prastą visuomenės psichikos sveikatą. Ir nors po įstojimo į Europos Sąjungą šie rodikliai ėmė mažėti, situacija išlieka bloga. Lietuvos Higienos instituto duomenimis, 2016 metais 100 tūkst. gyventojų teko 28,7 savižudybės, – Lietuva vis dar pirmauja pagal nusižudžiusių asmenų skaičių Europoje. Daroma prielaida, jog klinikinė depresija yra viena pagrindinių savižudybės priežasčių. Lietuvoje iš visų registruotų psichikos ir elgesio sutrikimų, pagal sergamumą depresija yra antra (po nuotaikos (afektinių) sutrikimų) labiausiai paplitusi diagnozė. 2016-aisias 100 tūkst. gyventojų teko 15,64 depresijos atvejai (44854 registruotų sergančiųjų).

Pasak Lietuvos psichiatrų asociacijos vadovo, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docento dr. Alvydo Navicko, depresijos atsiradimą lemia įvairūs veiksniai: psichosocialinės krizės, įgimtas polinkis, hormonų apykaitos sutrikimai, somatinės ligos ir kt. Ligai būdingi pasikartojimai, įvairūs simptomai, pasireiškiantys labai individualiai ir nepriklausomai nuo amžiaus. Įprastai, depresija sergantis žmogus praranda gebėjimą normaliai funkcionuoti darbe, socialinėje veikloje ir šeimoje, – negydoma liga darosi pavojingesnė ir gali baigtis savižudybe.

„Depresija ypač aktuali Lietuvos regionuose, kur trūksta psichologų ir psichiatrų, kur žmonių gyvenimo sąlygos neretai yra skurdesnės, jie labiau izoliuoti, jiems sunkiau adaptuotis, – komentuoja psichiatras. – Su didesne rizika sirgti depresija ypač susiduria žmonės, sutrikdę miego režimą, taip pat piktnaudžiaujantys alkoholiu ir kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis.“

Doc. Dr. Alvydas Navickas. Asmeninio archyvo nuotr.
Doc. Dr. Alvydas Navickas. Asmeninio archyvo nuotr.

Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Bendruomenės ir biopsichosocialiės psichiatrijos skyriaus vedėja, gydytoja psichiatrė Danguolė Regina Survilaitė teigia, kad jei XIX amžiuje visuomenėje masiškai plito isterija, XX a. – šizofrenija, tai depresija yra būtent šio amžiaus liga. „Pirmiausia, tam turi įtakos greitėjantis kasdienis gyvenimo tempas ir adaptacijos galimybės, kurios, nors ir yra beribės, žmogui sukelia daug prisitaikymo problemų. Daliai žmonių kartais labai sunku pritapti prie šiuolaikinio dinamiško pasaulio, technologinės pažangos“, – depresijos „epidemijos“ priežastis vardija psichiatrė.

Ji taip pat patikina, jog kol Lietuvoje bus prasta ekonominė padėtis ir žmonės susidurs su skurdu, tol sergamumas depresija išliks opia visuomenės problema. „Savižudybių skaičius koreliuoja su bedarbyste ir psichiatrų stoka“, – prideda D. Survilaitė.

Dominuoja medikamentinis gydymas

Pagal normatyvus, valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose pirminei psichiatro konsultacijai skiriama 1 valanda. Tačiau dėl gydytojų stygiaus (kuris būdingas ne tik regionuose), praktikoje pacientui skiriamas laikas neretai sutrumpėja iki 10-15 minučių. Negana to, daugelis sergančiųjų depresija gydomi medikamentais, o nemedikamentiniai gydymo būdai (tarp jų ir psichoterapija) išlieka antraplaniais. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos duomenimis, Lietuvoje iš visų Baltijos šalių suvartojama daugiausiai antidepresantų.

D. Survilaitė sako, jog į depresijos gydymą be vaistų ji žiūrinti kaip į spekuliaciją, kadangi vidutinių, sunkių, įsisenėjusių depresijų atvejais medikamentai yra pirminė gydymo priemonė. Anot jos, psichoterapija labiau tinkama spręsti asmenybės problemas, potrauminius sindromus ar lengvesnes depresijas; šis metodas reikalauja daugiau laiko ir finansinių išteklių. Meno terapiją ir kitus alternatyvius gydymo būdus psichiatrė priskiria pagalbinėms priemonėms.

Psichiatrė Danguolė Survilaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Psichiatrė Danguolė Survilaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

„Biocheminius procesus efektyviausiai sureguliuoja vaistai. Visuomenėje plinta demagogiškos nuomonės, kad nuo antidepresantų tapsi priklausomas ar būsi „daržove“. Depresijos sindromas pasireiškia ne mažiau nei dvi savaites, gali trukti kelis metus: ar verta žmogų kankinti be vaistų, jei jis serga jau du metus?“, – retoriškai klausia medikė, papildydama, kad sergantiesiems sunkių formų depresija ar esant atsparumui medikamentams, kartais padeda tik transkranijinė magnetinė smegenų stimuliacija ar elektros impulsų terapija.

Dr. A. Navickas pritaria, jog priklausomybė dėl antidepresantų nesivysto, o medikamentai įprastai derinami su kompleksinio gydymo priemonėmis (pvz., psichoterapija, šviesos terapija). Pasak jo, kalbos, jog psichoterapija Lietuvoje yra sunkiau prieinama, nėra teisingos: „Psichoterapinei pagalbai valstybė skiria daugiau lėšų, nei medikamentiniam gydymui. Pacientas turi teisę į 24 psichoterapijos seansus per metus, už kuriuos mokama ligonių kasų lėšomis – 12 eurų už vieną kartą; tuo metu už antrinio lygio psichiatro konsultaciją mokama 4,50 euro. Deja, tačiau yra žmonių, kurie nori stigmatizuoti psichiatriją, neva Lietuvoje taikomas tik medikamentinis gydymas“.

Tuo metu D. Survilaitė mano, jog nors Lietuvoje yra gerai išvystytas medikamentinis gydymas (apie 80 procentų vaistų kainos yra kompensuojama), psichoterapinės pagalbos išties trūksta. „Taip pat reikėtų užtikrinti daugiau ambulatorinio gydymo formų, derėtų pasimokyti iš užsienio šalių patirties, įdiegiant ir naktinius stacionarius skyrius: taip žmonėms būtų sudaromos sąlygos dieną dirbti, o vakare ateiti į skyrių, kur jie galėtų bendrauti, dalyvauti psichoterapijos seansuose, išsimiegoti. Kitas dalykas, Lietuvoje praktiškai nėra fizioterapinio gydymo, sanatorijų, reabilitacijos vietų, skirtų sergantiems depresija“, – trūkumus išskiria medikė.

Daugelis nedrįsta ieškoti pagalbos

Manoma, jog kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime susiduria su psichikos problemomis. Lengvos depresijos formos dažnai būna iškenčiamos ir savaime praeinančios, tačiau vidutinių, sunkių ir įsisenėjusių depresijų atvejais be medicinininės pagalbos neapsieinama. Kita vertus, medikų nuomone, daug sergančiųjų nedrįsta pripažinti ligos ar bijo pasmerkimo, todėl delsia kreiptis į psichiatrus pagalbos. Neretai juos, pasiekusius kritinę būklę, į gydymo įstaigas atveda artimieji ar bendradarbiai.

„Pirmiausia, tam tikri įstatymai Lietuvoje sudaro prielaidas sergančiųjų stigmatizacijai. Pavyzdžiui, jei žmogui diagnozuota depresija ir jis vartoja vaistus, jis negali valstybinėse institucijose užimti policininko, prokuroro, advokato, teisininko, gydytojo, slaugytojo, pedagogo pareigų. Taip pat jam gali būti apribotas socialinis funkcionavimas: neleidžiama turėti vairuotojo pažymėjimo, apsunkinamos įsivaikinimo ar įsidarbinimo galimybės. Negana to, žiniasklaida labai dažnai  prisideda prie neigiamo depresijos ir jos gydymo vaizdavimo. Visa tai daro mūsų visuomenę ligotesnę, nelaimingesnę“, – dr. A. Navickas pabrėžia, kad tik apie 20 procentų sergančiųjų depresija kreipiasi į gydytojus.

Anot dr. A. Navicko, dabartinė sveikatos apsauga ir depresijos stigma visuomenėje demotyvuoja žmones ieškoti pagalbos ir sąlygoja dar labiau plintančią ligą, kadangi depresija neretai persiduoda ir sergančiojo aplinkoje esantiems žmonėms.

„O juk turėtų būti atvirkščiai: jei pripažįsti ligą ir gydaisi, esi motyvuojamas bei tau sudaromos sąlygos veikti – tiek darbe, tiek sociume. Tuomet visuomenė būtų sveikesnė. Dabar žmogus, atėjęs į gydymo įstaigą, galimai bus iškart apribotas ir susidurs priešiška darbdavių ar kolegų nuomone, bei patirs dar didesnį stresą. Lietuvoje norima užmesti kaltę silpnesnei grupei žmonių ir taip parodyti, kad yra sprendžiamos problemos“, – sako Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos docentas.

Bendruomeniškumas leidžia nesijausti vienišiems

Paklausta, ar mūsų šalyje sergantieji depresija yra stigmatizuojami, D. Survilaitė teigia, jog tai yra neišvengiama ir pasireiškia visame pasaulyje. Tačiau, anot jos, svarbu kalbėti apie depresiją su teigiama nuostata, – juk kaip bebūtų, ši liga yra pagydoma.

„Žmonių suvokimo lygis šiuo klausimu yra labai žemas. Tie, kurie nėra savo aplinkoje susidūrę su depresija, į ligą žvelgia labai primityviai, neva „duokit sergančiajam darbo ar geros lazdos“ ir viskas praeis. Dažnai žmonės užmerkia akis ir mano, kad jiems ar jų artimajam taip negali nutikti“, – sako gydytoja ir priduria, jog Lietuvoje trūksta nevyriausybinių organizacijų, kurios vienytų sergančius depresija ir skleistų tikslingą informaciją apie ligą.

Pastebima, jog individualizmo ir jauno žmogaus kultas, būdingas šių dienų visuomenei, ypač prisideda prie silpnesnių ar neatitinkančių „standartų“ stigmatizavimo bei žmonių susvetimėjimo. D. Survilaitės nuomone, būtina ugdyti bendruomeniškumą, tarpusavio supratimą – dar vaikų amžiuje: „Jei koncentruotumėmės į tinkamą auklėjimą ir švietimą, galbūt būtų mažiau tragedijų. Valstybė turėtų skirti kuo didesnę paramą rengiant kvalifikuotus pedagogus, psichologus, psichiatrus. Žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje reikėtų kuo daugiau kalbėti apie ligą, sistemingai šviesti visuomenę“.

Anot jos, paradoksalu, jog žmonės noriai įsitraukia į įvairiais labdaros ir rėmimo akcijas, tačiau nepuoselėja tarpusavio santykių ir stokoja empatijos, bendruomeniškumo: „Nors ir banalu, dažnai žmonėms sakau: „ar jūs pažiūrit vienas kitam į akis? Ar jūs užjaučiat vienas kitą?“. Sako, norvegai skundikai, mat kaimynai vieni kitiems kviečia policiją. O ką mes darom? Tyliai geriam ir apsimetam, kad negirdim triukšmo, kitų skausmo. Paskui garsiai kalbam, kodėl tiek daug tų savižudybių“.

Akivaizdu, jog Lietuvoje psichikos sveikatos sistema šlubuoja: visoje šalyje būdingas psichologų, psichiatrų stygius bei valstybės dalinai kompensuojamos ir ne visuomet lengvai prieinamos gydymo paslaugos apsunkina depresijos diagnostiką ir gydymą. Negana to, sergantieji depresija yra viena pagrindinių grupių, kuriems nustatomas nedarbingumas. Itin menka valstybės suteikiama nedarbingumo pašalpa dar labiau apsunkina žmonių kasdienybę, daugelis jų, neturėdami artimųjų finansinės paramos, susiduria su skurdu. Dabartiniai įstatymai, dar labiau apribojantys sergančiųjų socialinį gyvenimą, paverčia juos stigmatizacijos objektu. Todėl nenuostabu, jog mūsų visuomenėje depresija yra dažnai nesuprantama, o sergantieji neretai diskriminuojami.

Patalpinta: Lietuvoje, Naujienos