Kaip kilo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio idėja?

Pasipriešinimas esamai santvarkai buvo jaučiamas dar prieš susikuriant Sąjūdžiui. Viskas prasidėjo nuo iki Sąjūdžio veikusių sovietinei sistemai nepaklususių visuomenės židinių – etnokultūrinio judėjimo, bažnytinio pogrindžio, roko kultūrinės erdvės, menininkų ir mokslininkų ratelių, diskusijų klubų, žaliųjų ir paminklosaugos judėjimų. Taigi Sąjūdžio išvakarėse buvo net keletas stiprių savaimios visuomenės santalkų, kurios galėjo tapti nacionalinio pilietinio judėjimo įkvėpėjomis. Mintis, kad reikia vienyti jėgas ir imtis veiksmo, jau kurį laiką sklandė jaunųjų mokslininkų ir jaunųjų literatų aplinkoje, per klubų „Eruditas“, „Paminklosauga“, „Žemyna“, „Talka“, „Ramuva“ lyderių susitikimus. Lemiamas postūmis Sąjūdžiui įkurti – 1988 m. birželio 3 d. Estijoje balandžio 13 d. įkurto Liaudies fronto nario Ivaro Raigo ir akademiko Michailo Bronšteino viešnagė Lietuvoje. I. Raigas atvyko į ekonomistų konferenciją, tačiau aš, sužinojęs, kad jis yra Estijos liaudies fronto narys, pakviečiau jį pasikalbėti ir paprašiau, jog jis atidėtų savo išvykimą vienai dienai, dalyvautų Persitvarkymo Sąjūdžio rinkimuose, pasidalintų savo idėjomis. I. Raigas buvo tas žmogus, kuris parodė savo šalies pavyzdį. Juo pasekėme ir mes. Taigi 1988-ųjų birželio 3 dieną Lietuvos mokslų akademijoje įvyko susirinkimas, kuriame buvo išrinkti 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Mokslo akademijos salė buvo sausakimša – tai rodė, jog žmonės nori permainų. Taip viskas ir prasidėjo.

Iš kur jauno žmogaus drąsa ir ryžtas kovoti dėl Lietuvos atsisakant asmeninio saugumo ir komforto?

Mes nebuvome disidentai, nejautėme tiesioginės grėsmės. Drąsa atsirado, nes plyšo kantrybė. Apie asmeninį saugumą nemąstėme, tik vėliau tėvai pradėjo sakyti: „Viešpatie, ką tu čia darai? Kas dabar bus?“ Tėvus ir save nuramindavau tuo, kad Sąjūdžio Iniciatyvinėje grupėje buvo daug labai gabių, protingų bei žinomų žmonių. Tai – Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas, Algirdas Kaušpėdas, Zigmas Vaišvila, Algimantas Čekuolis ir daugelis kitų. Mes kartu su Romualdu Ozolu į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę pakvietėme įvairių sričių kultūros, mokslo intelektualus, taip pat ir Komunistų partijos žmones, pavyzdžiui, Justiną Marcinkevičių. Jis buvo ne tik žinomas poetas, bet ir partijos narys. Su Lionginu Šepečiu, Lietuvos Komunistų partijos komiteto veikėju, ideologu, susitikome Rašytojų sąjungoje, jis padėjo mums išspręsti Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės būstinės klausimą. Partiniai atstovai suteikė šiokį tokį saugumą. Drąsos ir pasitikėjimo suteikė tai, jog Sąjūdžio nariais buvo ne tik įvairių klubų jaunimas, bet ir vyresni žmonės, autoritetai: Marcelijus Martinaitis, Romualdas Ozolas, Kazimira Prunskienė, Algimantas Nasvytis, Antanas Buračas, Bronius Genzelis, Meilė Lukšienė, Bronislovas Kuzmickas ir kiti. Jie buvo Sąjūdžio veidas, tuo pačiu ir skydas.

Kada supratote, jog pavyks išvaduoti Lietuvą iš okupantų gniaužtų?

Paklausėte ir šiurpuliukai per nugarą nuėjo. Per 1988 metų birželio 3 dieną įvykusį susirinkimą Mokslų akademijos salėje jautėme pakilimą. Tuo metu jūra jau atrodė iki kelių, dar labiau sustiprėjo jaunatviškas entuziazmas, įkvėpė susirinkimo dalyvių palaikymas. Tačiau šį įkvėpimą kaip šaltas dušas nuplovė R. Ozolo patarimas per anksti nesidžiaugti, kadangi Sąjūdis įsižiebė tik Vilniuje, ne visoje Lietuvoje. Tuomet vėl šiek tiek nusviro rankos, tačiau visai netrukus, birželio 13 dieną, iniciatyvinė grupė pradėjo veikti ir Kaune, o šiek tiek vėliau, maždaug po mėnesio, ir Klaipėdoje. Taip pat svarbus žingsnis, kuris įkvėpė tikėti laisva Lietuva, – tai 1988-ųjų birželio 24 dieną TSKP partinės konferencijos delegatų palydėtuvėse nuleista Lietuvos trispalvė, sugiedotas Lietuvos himnas, A. Brazauskui įteikti Sąjūdžio reikalavimai TSKP delegatams. Toks drąsus žingsnis parodė žmonėms, jog vyksta judėjimas, kuriame dalyvauja svarbūs inteligentijos, mokslo, partijos atstovai. Sovietų valdžia dar bandė įvesti apribojimus dėl mitingų, tačiau jiems jau nebepavyko numalšinti nepriklausomybės siekiančio susivienijimo.

Kokią Lietuvos viziją tada matėte?

Totalitarinio režimo sąlygomis Lietuvos žmonės jautėsi visapusiškai suvaržyti: apribota kalbos ir kultūros laisvė, uždrausti valstybiniai simboliai. Iš pradžių neturėjome konkrečios vizijos, tiesiog darėme viską žingsnelis po žingsnelio. Lūžis įvyko tarp 1988-ųjų ir 1989-ųjų vasario 16-os dienos, kai Sąjūdis pirmą kartą prabilo apie nepriklausomybę. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio jaunimas dažnai apie ją kalbėjo, tačiau tik pašnibždomis ir tam tikrais simboliais. Pirmaisiais Sąjūdžio iniciatyvinės grupės mėnesiais Lietuvą matėm tik kaip idėją, o Lietuvą kaip valstybę regėjom jau tarp steigimo suvažiavimo ir 1989 metų vasario 16-osios.

Kokias problemas matote šiandieninėje Lietuvoje?

Šviesios atminties eruditas Romualdas Ozolas manė, jog pati didžiausia problema šiandien – teisingumo stoka. Susižvalgę išspausdavome šypseną, kai jis sakydavo tokią frazę: „Nepriklausomybę turime, laisvės ir teisingumo – dar ne.“ Sąjūdžio veikla visų pirma buvo orientuota į paprasto žmogaus išlaisvinimą nuo baimės jausmo. Dabartinėje Lietuvoje žmogus, išsakęs savo nuomonę apie svarbias pareigas užimantį asmenį ar apie valstybėje vykstančius reiškinius, gali nukentėti. Tai yra didžiulė problema demokratinėje valstybėje. Mudu su R. Ozolu mąstėme apie tokią organizaciją, kuri gintų minties laisvę, teisę dirbti ir gauti sąžiningą atlygį. Mes kalbėjome apie pasidavusį korupcijai teisingumą, tačiau buvome palaikyti Garliavos įvykių šalininkais ir neturėjome galimybės paaiškinti, jog mūsų judėjimas – visuomeninis, antikorupcinis, o ne Garliavos. Mes svajojome ne tik apie nepriklausomą Lietuvą, bet ir apie teisinę demokratinę valstybę, tačiau šiandien kartais yra dar sunkiau nei sovietiniais metais. Kaip man teigė R. Ozolas, dabar mus varžo finansiniai, verslo, administraciniai, partiniai ir įvairūs kiti barjerai. Žinoma, mūsų šalyje korupcija nėra taip išsiplėtojusi, kaip, pavyzdžiui, Rusijoje ar Ukrainoje, tačiau ši problema aktuali ir Lietuvoje. Labai svarbus ir kultūrinis dėmuo. Sąjūdžiui ypač rūpėjo istoriniai bei kultūriniai aspektai. Labai norėtųsi, kad mūsų žmonės galėtų įpirkti bilietus į teatrą, koncertus, parodas, įsigyti knygų. Drįsiu pabūti H. K. Anderseno pasakos apie Karaliaus drabužius herojumi, nes Lietuvoje trūksta tokių piliečių, kurie rodytų iniciatyvą ką nors mūsų valstybėje pakeisti, sugebėtų kelti klausimą: „Kodėl?“ Sąjūdis taip pat pradėjo formuotis nuo šio klausimo.

Kas Jums yra laisvė?

Aš labai myliu laisvę – valstybės, tautos, žmogaus. Norėčiau, jog visi šie laisvės tipai kokybiškai veiktų mūsų Lietuvoje. Tačiau žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda atsakomybė kitiems. Jei mano laisvė kenktų kitam žmogui ar valstybei, savo laisvę apribočiau. Laisvė – tai galimybė laisvai kalbėti, mąstyti, nebijoti. O laisva valstybė yra tokia, kurioje dorai besielgiantis žmogus nenukenčia. Jeigu yra priešingai, vadinasi, šioje valstybėje – daug negerų dalykų.

Susiję