Įdomiausia kurti personažą

Teatre D. Jovaišienė pradėjo dirbti kai jai buvo 19 metų. Tada ji jau turėjo kirpėjos specialybę ir apie darbą teatre net negalvojo – ji norėjo būti vyrų kirpėja. „Mano mama dirbo teatre, bet aš nežinojau apie jį nieko. Taip sutapo, kad teatrui kaip tik reikėjo kirpėjo, kuris galėtų daryti perukus ir ūsus. Tą aš jau mokėjau, reikėjo tik išmokti grimuoti. Todėl, kai man pasiūlė atlikti praktiką LNDT, sutikau, o vėliau nusprendžiau likti čia dirbti“, – pasakoja D. Jovaišienė.

Vėliau jos darbą įvertino ir besikuriančių televizijų vadovai: jie kvietė grimuotoją dirbti, tačiau D. Jovaišienė nesusigundė žadėtu dideliu atlygiu. Kaip pati sako, ne tik dėl to, kad yra konservatorė ir nemėgsta daug permainų, bet ir dėl darbo televizijoje specifikos – teatre grimuotoja gali kurti personažą, o televizijoje ji turėtų daryti makiažą.

„Kūriau grimą miuziklui „Tadas Blinda“. Ten Kristinos tėvą vaidina Deivis. Ir man miuziklo dailininkė sako, kad turiu pasendinti Deivį. O jis juk toks jaunas, toks žemas, kaip iš jo tėvą padaryt? Atėjau į teatrą ir paklausiau kolegės, kaip jį pakeisti, nes aš to dar nebuvau sugalvojusi. O ji ir sako man, kad pasižiūrės internete. Ir galvojau aš tada labai ilgai, na, ir ką tu rasi tame internete? Juk pats turi turėti vaizduotę, pats sugalvoti, o ne kopijuoti. Todėl ir neišėjau iš teatro, nes man kurti personažą yra labai įdomu“, – prisiminimais dalinasi D. Jovaišienė.

Grimuotojai patinka, kad teatro kolektyvas yra uždaras, žmonės retai keičiasi, vieni kitus labai gerai pažįsta ir yra kaip šeima.D. Jovaišienė grimą kuria ne tik LNDT, bet ir Vilniaus Mažajame teatre. Ji taip pat yra padėjusi „Keistuolių“ bei Oskaro Koršunovo teatrams, prisidėjusi prie miuziklų aktorių grimo kūrimo.

Svarbiausia – aktorius

Kuriant aktoriaus grimą, dalyvauja režisierius, grimo meistras, spektaklio dailininkas ir pats aktorius. Aptarus spektaklį, dailininkas ateina pas grimuotoją, pristato personažo eskizą ir aptaria kostiumą, grimą bei papildomas personažo kūrimo priemones – perukus, priklijuojamus ūsus ar žandenas.

„Režisierius bei dailininkas ateina, pastato spektaklį ir išeina. O aš lieku grimo kambaryje su aktoriumi, todėl stengiuosi daryti taip, kad jam būtų geriau. Kartais jis ateina ir sako, kad šiandien nebus režisieriaus, tai gal neklijuokim tų ūsų. Tai ir neklijuojam. Arba net ir kuriant grimą su dailininku kalbu, kad gal geriau nereikia tos barzdos, aktoriui kalbėti juk reikės, bus sunku“, – apie grimo kūrimą pasakoja grimuotoja.

Nors nėra privaloma, D. Jovaišienė dažnai skaito kūrinius, pagal kuriuos yra statomas spektaklis bei daug laiko praleidžia repeticijose, nes nori sukurti kuo įtikinamesnį personažą.

D. Jovaišienė sako, jog yra nemažai spektaklių, kurie užsimiršta greitai ir ji jau nebeatsimena, kokį grimą jiems kūrė. Tačiau yra spektaklių, kurių kūrimą ji iki šiol atsimena su siaubu. Pavyzdžiui, spektaklyje „Elitas. Ponai Glembajai“ aktorė Rimantė Valiukaitė turėjo dėvėti baltos spalvos purų peruką, tačiau grimuotoja nupirko lygų, nes kitokio tuo metu nerado. Kadangi perukas buvo sintetinis, ji manė, kad niekaip nepavyks peruko padaryti puriu. „Aš kelias valandas dirbau su tuo peruku – sukau jį su žnyplėmis ir suktukais, purškiau laku. Ir kai tik viską padariau, įėjo į grimo kambarį dailininkė ir sako, kad pagaliau padariau tai, ko ji norėjo. Aš atsisėdau ant kėdės ir pradėjau verkti, nes maniau, kad prieš kiekvieną spektaklį tikrai nesugebėsiu tiek laiko skirti tam perukui. O dailininkė apsikabino mane ir sako, kad tau juk pavyko sutvarkyti peruką, o sakei, kad nepasiseks“, – besijuokdama pasakoja grimuotoja.

Ji taip pat prasitaria, jog niekada nepavyksta nugrimuoti vienodai, o su aktoriais dažnai mėgsta eksperimentuoti ir neretai tą patį spektaklį kelis kartu matantys žiūrovai gali pamatyti, jog nuolat keičiasi kurio nors aktoriaus perukas. Tiesa, grimuotoja sako, jog tai daro tik tuose spektakliuose, kurie yra rodomi jau daug sezonų – tada aktoriams labiau patinka vaidinti jau pabodusiame spektaklyje.

Paslapčių saugotoja

„Su aktoriais kartais pykstuosi, kai jie visi ateina grimuotis vienu metu. Kartais grimo kambaryje būnu aš viena ir įgriūna pas mane penki aktoriai. Tada ir sakai, kad sėsk ir pats užsitepk pagrindą. O jie pradeda aiškinti, kad nemoka. Bet jei nemoki, tai neateik paskutinę minutę. Nors suprantama, kiekvienas apie save galvoja“, – sako D. Jovaišienė.

Ji aktoriams dažnai primena, kad juos nugrimuoti gali kad ir per penkias minutes, tačiau žiūrovai mato ir vertina juos, o ne grimuotoją. Juk daugelis nežino, kad net ir kasdieniškai scenoje atrodantis aktorius prieš spektaklį sėdėjo grimuotojos kėdėje. D. Jovaišienė juokauja, jog ji yra visiškai nematoma ir jos pavardės net nėra programėlėje. Tada aktoriai ateina pas ją, beda pirštu į programėlę ir sako: „Matai, ir tavo pavardė čia yra, vadinasi, ir tavo darbą vertina.“

Tiesa, kai išvyksta į gastroles ir vietoje trijų LNDT grimuotojų gali dirbti tik viena, aktoriai nebesispyrioja ir grimuojasi patys.

Nors ir pasitaiko pykčių, D. Jovaišienė labiausiai džiaugiasi, kai po spektaklių jai dėkoja aktoriai. „Man kartais ir prieš kolegas būna nepatogu, o kartais aš džiaugiuosi, kai atėję aktoriai klausia: „O Dalia šiandien yra?“ Yra keli žmonės, kurie neleidžia kitiems jų grimuoti ir sėdasi tik į mano kėdę. Vadinasi, pasitiki manimi, o tai yra labai svarbu“, – pasakoja grimuotoja.

Sėdėdami D. Jovaišienės kėdėje daugelis aktorių jai atskleidžia savo paslaptis, pasidalina nerimu prieš premjeras ar kartu su ja kartoja spektaklio tekstą. Anot grimo meistrės, ji tapo daugelio aktorių psichologe, o tai jai padeda darbe, nes pažinus aktoriaus asmenybę –  lengviau kurti grimą.

Susiję