– Šio klausimo greičiausiai nekenčiate. Kaip susikūrė grupė? Juk jei gerai suprantu, ją įkūrė vienas žmogus – Ernestas. Kaip vyko šis procesas?

Rafal Mikelevič (R.M.): O jis mūsų neklausė – liepė ateiti į grupę ir viskas (juokiasi).

Ernest Tylingo (E.T.): Iš tikrųjų, 15 metų grojau įvairiose muzikos grupėse, vėliau pusmetį gyvenau Jungtinėje Karalystėje, grįžęs nusprendžiau įkurti naują kolektyvą. Turėjau pažįstamų muzikantų – bosistą, mūsų pirmąjį perkusininką, trūko tik vokalisto. Jį sutikau tik grįžęs iš Anglijos. Pamenu, buvome bare, ten jo ir pasiteiravau, ar nenorėtų dainuoti mūsų grupėje ir groti trimitu.

– Vadinasi,  pažinojote vienas kitą dar prieš susikuriant grupei?

E.T.: Taip, su visais dalyviais bendravau ir anksčiau, tačiau jie vienas su kitu nebuvo susipažinę.

R.M.: Ernestas buvo savotiškas mūsų ramstis. Aš buvau neplanuotas grupės „vaikas“ (šypsosi). Ernestas mus visus supažindino, nes jis visus pažįsta ir viską žino. Pirmą kartą susitikome viename muzikos festivalyje Lenkijoje, grojome dviejuose skirtinguose kolektyvuose. Labai greitai radome bendrą kalbą.

E.T.: Kiekvieną iš mūsų siejo meilė muzikai…

R.M.: …o ankstesnėje grupėje man neleido dainuoti. Ernestas sukūrė tam geriausias sąlygas (juokiasi).

– Jūsų debiutiniame albume „1A“ aiškiai juntamas „jūsiškis“, t.y. nepakartojamas stilius. Kaip jį pasiekėte?

R.M.: Dauguma muzikos grupių nenori groti kurti vienu stiliumi. Kiekvienas žmogus bėgant metams brenda, todėl keičiasi ir stilius. Kiekvienas „Will‘n‘ska“ narys mėgo kiek kitokią muziką, todėl ilgą laiką grojome skirtingo žanro kūrinius. Kiekvienas norėjo „įkišti“ kažką savo. Po kurio laiko tapome labiau vieningi, todėl atsirado bendras stilius. Tai nėra sprendimas, kad turime groti būtent taip, o ne kitaip. Muzika skamba taip, kokie mes patys esame.

E.T.: Reikia turėti omenyje, kad albume yra tik 6 dainos. Daug mąstėme apie tai, koks jis turi būti. Norėjome, kad kiekviena daina būtų panaši. Manome, kad mums pavyko įgyvendinti šį tikslą. Kitas albumas gali būti visiškai kitoks, tai priklausytų nuo mūsų pačių planų.

– Jei kiekvienas „Will‘n‘ska“ narys klausosi kitokios muzikos, kaip buvo išvengta konfliktų kūrimo proceso metu?

R.M.: Tai nebuvo konfliktai, tai buvo dialogas (šypsosi).

E.T.: Muzikos skirtingumas mums kaip tik padėjo. Dėl šios priežasties mūsų kūriniai nėra identiški.

R.M.: Kiekvienas taip įneša kažką savo. Mes nenorėjome kurti panašių viena į kitą dainų. Taigi, iš siekio įnešti bent truputį savo mėgstamo stiliaus tik išlošėme.

– Viename iš interviu savo žanrą įvardinate kaip „alternative kardan ska“. Kaip galėtumėte paaiškinti, koks tai žanras? Kaip jis keitėsi?

R.M.: Iš tikrųjų, mes jau pasenome ir „kardan‘as“ jau pasibaigė (šypsosi).

E.T.: „Kardan“ – tai yra grojimas būgnais, naudojamas, norint pasiekti „sunkumo“ jausmą.

R.M.: Pirmaisiais mūsų veiklos metais tai buvo vienas iš pagrindinių kūrinių akcentų. „Ska“ ir pankroko muzikoje „kardan“ apskritai nėra naudojamas, todėl norėjome išsiskirti. Dabar liko tik alternatyvos žanras.

E.T.: Tai veiklos pradžioje buvo linksma, tačiau vėliau supratome, kad iš tiesų „kardan“ nėra toks svarbus mūsų kuriamos muzikos elementas. Pasikeitus perkusininkui, keitėsi ir grojimas.

R.M.: „Ska“ buvo mūsų vaikiškas eksperimentas. Mes jį naudojome kaip linksmą akcentą.

E.T.: Taigi, mūsų muzikos apibūdinimas pasikeitė, iš „alternative kardan ska“ tapo „alternative ska punk“ ar netgi tik „alternative ska“.

R.M.: Anksčiau norėjome parinkti kuo įdomesnį, neįprastesnį stiliaus apibūdinimą. Dabar senstame (šypsosi) ir nebandome galvoti kažkokio įmantraus žanro pavadinimo, kuris susidėtų iš penkių žodžių.

– Internete sklando informacija, kad esate vienintelis „ska“ kolektyvas Lietuvoje. Ar tai tiesa?

E.T.: Reikia pripažinti, kad „Will‘n‘ska“ kūriniuose yra gal tik 30 proc. „ska“ muzikos.

R.M.: Iš tikrųjų, nesame tikrą „ska“ grojantis kolektyvas. Kita vertus, buvo laikotarpis, kai tokią muziką nelabai kas ir grojo. „Ska“ muzikos aukso amžiumi galima pavadinti 2005 metus. Tuo metu buvo labai daug puikių šio žanro kolektyvų, pavyzdžiui, „Dr. Green“, „Dideli plaukai“…

E.T.: Nepaisant to, į mūsų koncertus atvyksta tiek „ska“, tiek pankroko ir alternatyviosios muzikos gerbėjų.

– O kaip pankrokas? Viename interviu sakėte, kad šis žanras Lietuvoje, palyginus su Lenkija, nėra labai populiarus.

R.M.: Pankrokas niekada nebuvo toks populiarus nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Tai pogrindinė muzika. Tos populiarios grupės, tapatinančios save su pankroku, iš tiesų nuo jo tolsta ir groja visai kitaip, nei jų kolegos praėjusio amžiaus 9-tajame ir 10-tajame dešimtmečiuose. Dabar ir popmuzikoje galima atrasti pankroko motyvų.

– O neiškeliate tikslo jo populiarinti?

E.T.: Mes nenorime keisti šio stiliaus, tiesiog grojame ką mėgstame. Teoriškai, mūsų kolektyvą galima vadinti pankrokiniu, nes kuriame muziką, kurios paprastai neišgirsi radijuje. Tai aštrūs, bauginantys garsai, kurių dauguma nemėgsta.

R.M.: Norime kurti muziką, kuri klausytojui pažadintų emocijas, mintis, kurios dažnai yra slepiamos. Iš tiesų, klausimas, kas šiuo metu yra pankrokas, yra labai sunkus. Žanro muzika netgi yra naudojama alkoholio reklamose. Tikram pankui tai būtų baisu, tarsi savotiškas parsidavimas. Apskritai, mūsų tikslas yra groti tai, kas mums patinka, o ne populiarinti kažkokį stilių. Nepriskiriame savęs prie kokios nors subkultūros.

– Ką ketinate kurti toliau?

E.T.: Negalime šito žinoti iš anksto.

R.M.: Tai galima suprasti tik įrašius dainas ir mąstant, kurios įeis į albumą. Manau, viskas priklausys nuo šią akimirką jaučiamų emocijų. Galbūt kitas albumas bus lėtesnis, tačiau dabar negalime atsakyti į šį klausimą.

– Ar besiklausant „1A“, ateina mintys, kad reikėjo ką nors keisti?

R.M.: Nesvarbu, ar tai yra singlas, ar albumas, visada atrodo, kad reikėjo kažką pakeisti. Net įsijungus visus, pavyzdžiui, dainos „Pierwszy autobus“ atlikimus, galima suprasti, kad šis kūrinys evoliucionavo.

E.T.: Apskritai, debiutinį albumą kūrėme ilgai. Tik įrašinėdami dainas su jomis susipažindavome. Aišku, klausydami „1A“, galvojame, kad keistume kai kuriuos dalykus, tačiau prie šių minčių ilgam nesustojame. Turime panaudoti naują patirtį kitiems įrašams.

R.M.: „1A“ – tai emocijų, kurias jutome kūrinių įrašymo metu, užrašai. Tomis akimirkomis atrodė, kad toks skambesys yra puikus. Noras keisti tik dar labiau mus motyvuoja.

– Dainų tekstus kuriate lenkų, lietuvių, rusų kalbomis. Kaip nusprendžiate, kokia kalba atliksite vieną ar kitą kūrinį?

R.M.: Neturime konkretaus plano, kokia kalba reikia dainuoti. Kartais tekstas tiesiog atsiranda iš niekur, o tik vėliau jam kuriame muziką. Kartais grojami garsai primena žodžius. Būna, kad užsirašome atskiras citatas ir bėgant laikui, iš jų kuriame tekstą. Kalbant apie konkrečias kalbas… Mums tiesiog taip pavyksta.

E.T.: Tai vyksta natūraliai. Juk mūsų aplinkoje kalbama lenkiškai, lietuviškai, rusiškai.

– Esate laimėję „Metro Rock Battle“ apdovanojimą. Papasakokite apie šį prizą. Kaip jis prisidėjo prie „Will‘n‘ska“ žinomumo?

E.T.: Tai buvo klubo „Metro“ organizuojamas konkursas. Pagalvojome, kad būtų visai ne pro šalį jame dalyvauti. Konkursas vyksta keliais etapais. Kolektyvus vertina komisija, tie, kurie, jų nuomone, yra geriausi, patenka į kitą etapą. Už laimėtus pinigus (2000 litų) nusipirkome naujos muzikinės įrangos.

R.M.: Svarbiausia yra tai, kad įrodėme, kad atliekant dainas lenkiškai, o ne lietuviškai, galima sulaukti dėmesio, susirasti gerbėjų. „Will‘n‘ska“ gerbėjai labai mus palaikė. Jie sudarė 40% mūsų sėkmės (šypsosi). Kita vertus, sunku vertinti muziką. Juk kiekvienas ją supranta kitaip. Nėra blogo žanro ir blogų kūrinių. Teigti, kad vieno atlikėjo muzika yra blogesnė, negu kito yra gan liūdnas dalykas.

E.T.: Apskritai, konkursai yra būdas sulaukti didesnio susidomėjimo, klubams taip pat. Jie iš to ir gauna daugiausiai pelno. Apskritai, tai yra pigus būdas siekti populiarumo. Nepaisant to, „Will‘n‘ska“ karjeros pradžioje norėjome išbandyti savo jėgas ir dalyvaudami tokiuose konkursuose. Juolab kad kartais jie vilioja jaunus kolektyvus vertingais prizais, o kai kuriems muzikantams be konkursų būtų sunku išgarsėti.

– Kaip įsivaizduojate savo klausytojus?

E.T.: Grojant Vilniuje, matome daug mūsų draugų, jų draugų.

R.M.: Mus džiugina tai, kad sutinkame ir labai jaunų žmonių, kuriems patinka mūsų muzika. Malonu susipažinti ir su vyresnio amžiaus gerbėjais. Mums nėra svarbu, kokiai subkultūrai jie priklauso. Džiugu tai, kad mūsų kuriama muzika patinka įvairiems žmonėms.

– Ar Jūsų gerbėjai yra tik lenkų tautybės?

E.T.: Gali būti ir lietuviai, kurie nėra tokie skeptiški lenkų atžvilgiu.

R.M.: Mes suprantame, kad „1A“ nesulauks didelio populiarumo tarp lietuvių, nes įrašėme tik vieną kūrinį lietuviškai. Aišku, kad turime ir lietuviškai kalbančių gerbėjų. Apskritai, muziką kuriančių Lietuvos lenkų tikslas – jungti kultūras, kurti įvairiomis kalbomis.

– Kaip atrodo Vilniaus lenkų muzikos scena? Ar dainas lenkiškai kuriančių grupių susikuria daugiau?

R.M.: Prieš trejus metus domėjausi šiuo klausimu. Gavau atsakymą, kad reikalai eina tik geryn.

E.T.: Manau, prieš trejus metus alternatyvios muzikos kūrėjų buvo daugiau nei dabar.

R.M.: Vyresniosios kartos muzikantai vis dažniau baigia savo karjerą. Aišku, scenoje vis dar lieka puikių atlikėjų. Tačiau buvo laikotarpis, kai jų grojo ypač daug. Nepaisant to, reikia turėti omenyje, kad kai kurios grupės vis dar egzistuoja, bet nerengia pasirodymų. Kartais naujos grupės atsiranda netikėtai. Kai kurie nustoja groti, vėliau grįžta į sceną. Pavyzdžiui, girdėjome, kad „indie“ rocko grupė „Kite Art“ sustabdė savo veiklą, tačiau lauksime jų sugrįžtant. Juolab kad kartu rengėme pirmuosius pasirodymus.

– Kaip manote, ar alternatyviai tautinių mažumų scenai pavyksta jungti skirtingas kultūras?

E.T.: Taip, manau, tai padeda. Koncertuose renkasi žmonės, neabejingi kitoms kultūroms, nori, kad visi kartu linksmintųsi. Džiaugiamės, kad koncertų metu galime išgirsti žmones, kalbančius rusiškai ar lietuviškai, net angliškai.

R.M.: Sutikdavome ir tokių, kurie po mūsų koncerto keitė nuomonę apie lenkus. Prisimenu, grojome Kaune, atėjo keli vaikinai, nesuprato, apie ką dainuojame, nes nemokėjo lenkų kalbos, tačiau vėliau su mumis fotografavosi ir negailėjo pagyrų. Teko pastebėti kreivų žvilgsnių, tačiau paprastai po koncerto nuomonės keičiasi.

– Pastaruoju metu populiaru vadinti save ne lenkais, o Vilniaus piliečiais, t.y. nepriskirti savęs konkrečiai tautybei. Kam Jūs priskiriate save?

E.T.: Sunku pasakyti. Jei vadinčiau save lietuviu, tai būtų netiesa. Vadinti save lenku irgi nėra visiška tiesa. Aš save tapatinu kaip Vilniaus gyventoją – čia gimiau ir tik čia jaučiuosi gerai.

R.M.: Aš taip pat manau, kad esame tiesiog Vilniaus piliečiai.

E.T.: Kai atvykstame į Lenkiją, mūsų taip pat nevadina lenkais. Kai paskutinį kartą ten buvau, mane pavadino ukrainiečiu.

R.M.: Taigi, mes esame Vilniaus gyventojai. Čia mūsų namai, čia jaučiamės gerai.

Susiję