Literatūros žanrų karalius – detektyvas
Turbūt niekas nedrįstų ginčytis, jog detektyvo žanras karaliauja literatūroje ir yra vienas iš skaitomiausių. Nieko keisto – žmones detektyvai traukia dėl to, jog kiekvienas nori savo gyvenime pajusti šį tą neįprasto, šokiruojančio, verčiančio kūną nueiti pagaugais.
Diskusija „Kokie ir kam mums reikalingi detektyvai?” Luko Balandžio ir Juliaus Kalinsko nuotr.
Būtent detektyvas šiemet tapo tradicinės Vilniaus knygų mugės tema. Mugėje buvo galima ne tik nusipirkti knygų, bet ir dalyvauti įvairiose diskusijose, išgirsti specialistų nuomonę įvairiais klausimais. Vienoje iš diskusijų „Kokie ir kam mums reikalingi detektyvai” dalyvavę Aurelijus Katkevičius, žurnalo „Verslo klasė” redaktorius, menotyrininkas Ernestas Parulskis ir rašytojas Aidas Puklevičius mąstė, diskutavo apie tai, ko reikia geram detektyvui, kokius detektyvus reikia skaityti bei ko trūksta lietuvių rašytojams, jog šie pradėtų jų rašyti daugiau.
E. Parulskio nuomone, detektyvas yra geras, jei jis išverčiamas į anglų kalbą. Amerikiečių ir britų rašytojai gali pasiūlyti gausybę gerų ir kokybiškų detektyvų. Todėl, patekę į jų leidėjų filtrą, kitų šalių autorių parašyti šio žanro kūriniai tarsi duoda kokybės garantiją. Tačiau lietuviški detektyvai į anglų kalbą kol kas neverčiami – jų kokybė dar nepasiekė pasaulio kokybės standartų. Dar viena priežastis yra ta, jog lietuviai detektyvų rašo labai mažai.
Geram detektyvui svarbus yra lavonas – paslaptingumo simbolis. Taip pat laiminga istorijos pabaiga, kadangi žmogui yra būdingas teisingumo jausmas, norima, kad gėris galiausiai įveiktų blogį ir už viską būtų atlyginta. Jei to neįmanoma padaryti gyvenime, tai būtina įgyvendinti bent jau knygoje arba kine.
Pasak Aido Puklevičiaus, nuobodūs detektyvai yra tie, kuriuose gvildenamos senovės paslaptys, turinčios išgelbėti pasaulį, o pagrindiniai herojai yra riteriai tamplieriai. Istoriniai detektyvai nėra mėgiami. Menotyrininkui E. Parulskiui neįdomūs detektyvai, parašyti iš nusikaltėlio pozicijos, o A. Katkevičius džiaugiasi detektyvuose suradęs detektyvinę – antropologinę bazę, kuriai būdingas tikslumas ir smulkios detalės, reikalingos pajusti šalį ir įsijausti į veiksmą. Tačiau fiktyvioji dalis taip pat labai svarbi – siužetas neturi būti sukonstruotas taip, lyg būtų rašoma publicistika.
Klasikinis detektyvas turi labai aiškią romano struktūrą: auką, tam tikrą įtariamųjų ratą, nusikaltimą ir atomazgą. Ar dar įmanoma tokia detektyvo struktūra? Visi trys diskusijos dalyviai sutaria, jog tokia forma visada išliks klasikinė. Tačiau atsiranda naujos mados ir nauji herojai. Rašytojas A. Puklevičius šmaikštauja, jog šių laikų madingas lietuviško detektyvo herojus būtų hipsteris su „Converse” sportbačiais, trumpa barzdele, „Apple” kompiuteriu, sėdintis kavinėje „Coffee Inn” bei bandantis dirbti su medijomis, tačiau turintis išspręsti nusikaltimą ir dėl to jaučiantis didžiulį diskomfortą. Vis dėlto, pašnekovai sutaria vienu klausimu: detektyvas neįmanomas be lavono, nes be jo nepakaktų įtampos, kad įtrauktų skaitytoją. Detektyvo esmė yra ta, jog pažeidžiama tam tikra sistema, peržengiamos ribos, o nusikaltimo tyrėjas turi tą sistemą atkurti.
A. Katkevičius taip pat pamini Umberto Eco knygą „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“ kaip vieną iš geriausių detektyvų.
Tačiau kodėl mes neturim stiprių detektyvų? „Jeigu kiekviename kieme bus žaidžiamas krepšinis, kada nors susidarys rinktinė. Jeigu detektyvus rašys kas antras rašytojas, gal kada nors ir Lietuvoje atsiras Stiegas Larssonas”, – sako A. Kutkevičius. Vadinasi, pati didžiausia problema yra ta, jog lietuviai turi per mažai patirties. Žurnalo „Verslo klasė” redaktorius juokauja: jei galėtų, universitetuose įvestų kursą, kuriame būtų mokoma rašyti būtent detektyvus.
Pastaruoju metu smurto detektyvuose vis daugiau ir daugiau. Anot rašytojo Aido Puklevičiaus, kai knygoje yra smurto perteklius, skaitytojas nustoja jį vertinti kaip pavojingą dalyką ir pradeda laikyti įprastu, savaime aiškiu reiškiniu. „Jei smurto yra per daug, jis nustoja būti priemone, kuri varo siužetą į priekį. Jis tampa tiesiog siužeto fonu.“ Anksčiau detektyvas buvo rašomas tarsi mįslė, kurią reikia įminti, buvo skirtas mąstyti, pateikti klausimus ir ieškoti atsakymų. Dabar jis labiau orientuojamas į jusles ir žmogaus pojūčius, todėl kuo daugiau knygoje yra smurto, tuo stipresnius pojūčius ji sukelia. Dar viena problema yra ta, jog dažnas rašytojas pradeda mąstyti apie savo knygą kaip apie galimą scenarijų filmui, žaidimui arba serialui. Dėl šios priežasties juose atsiranda grafiškumas, kuriam reikalingas didelis žiaurumo kiekis.
Norintiems skaityti detektyvus E. Parulskis siūlo pradėti nuo knygų serijų. Jei viena knyga prikausto dėmesį, kitas tos pačios serijos knygas bus taip pat įdomu skaityti, net jeigu atsiras ir silpnesnė grandis. Tačiau klausimo, ar verta skaityti detektyvus, galima net nesvarstyti – juos skaityti yra ne tik rekomenduojama, bet netgi būtina.
