– Nors dažnai vartojame žodį priklausomybė, tačiau ne visada suprantame, kada žmogus jau priklausomas, o kada ne. Pavyzdžiui, žmogus vartoja psichotropines medžiagas ar alkoholį, tačiau sako, jog norėdamas galėtų sustoti vartoti. Taip yra ne visada. Ar įmanoma nustatyti tą ribą?

Priklausomybės liga tai biopsichosocialinis reiškinys, kai reaguoja ir organizmas, keičiasi žmogaus elgsena. Jeigu būtų ta riba, kad iki pirmadieno žmogus dar tik piknaudžiavo alkoholiu, o nuo antradienio jau išsivystė priklausomybė, būtų daug lengviau. Kai kalbame apie priklausomybės ligas, tai jau yra sutrikimas. Labai dažnai šiuo žodžiu „priklausomybė“ yra spekuliuojama, kai žmonės neįsigilina į pačią sąvoką.

Tokios ribos, kada prasideda priklausomybė, nėra. Vyksta vadinamasis persidengimo procesas – tol, kol sergantis aiškiau nesuvokia ir neįsisąmonina, kas vyksta jo organizme, kurių procesų jis negali valdyti, tol neverta kalbėti, kad jis supranta, jog serga. Vieniems tą suvokti reikia mažiau laiko, kitiems – dešimtmečių. Jeigu šiuo metu pasaulyje įvardijama apie 11 tūkstančių ligų, tai vienintelė liga, turinti neigimo poziciją, yra alkoholizmas.

– O priklausomi nuo narkotinių medžiagų neturi polinkio to neigti?

Narkotikų vartotojas supranta, kad jis priklausomas. Jis tai pripažįsta po pirmų aiškiau pasireiškusių abstinencijos simptomų. Pavyzdžiui, vienas iš mano pacientų sakė, kad savo priklausomybę pajuto tik po kelerių metų narkotinių medžiagų vartojimo, kai pritrūko heroino dozės. Pasireiškė abstinencijos požymiai – prasidėjo traukuliai, šaltkrėtis, purtymas, silpnumas – šią būseną pacientas pavadino virusine infekcija. Kai laikui bėgant būsena negerėjo, jis leido sau pagalvoti, kad būtent heroino trūkumas ir sukėlė tokią reakciją.

– Kaip priklausomybė nuo alkoholio bėgant laikui keičiasi, progresuoja?

Alkoholizmas turi keturis etapus. Kiekvienam žmogui jie vystosi skirtingais tempais bei apraiškomis. Pirmo etapo trukmė – nuo vienerių iki dešimties metų, antras gali būti skaičiuojamas dešimtmečiais ir kitų lygmenų net nepasiekti. Trečio progresijos lygmens trukmė gali trukti kelerius metus, o ketvirto – tik tiek, kiek organizmas dar pajėgus gyvuoti, kiek jis gali ištverti tą procesą.

Gali būti jaunas žmogus, kuriam liga pasireiškia su visomis apraiškomis, požymiais, abstinencijos simptomais, vario pokyčiais organizme ir savivertės sumažėjimu. Tačiau būna atvejų, kai pacientas, tik sulaukęs 80 metų, pastebi šiuos simptomus.

Liga gali būti skiriama pagal tai, kiek laiko žmogus geria bei kokio tipo tas gėrimas yra. Jis gali būti vienadienis, penkiadienis, savaitgalinis, net pusmetinis. Kitas skirstymas – kas kiek laiko įvyksta naujas gėrimo epizodas. Dažnai tokius ciklus labai gerai pastebi artimieji. Būna atvejų, kai žmogus dar net negalvoja apie gėrimą, o šeimos nariai jau jaučia, kad artėja kitas etapas.

Kai kuriais atvejais po ilgo susilaikymo nuo gėrimo žmogus nusprendžia išgerti anksčiau, ir taip tarsi pagreitina įvykį. Priklausomybės ligą turintis žmogus galvoja, kad kartais geriau anksčiau išgerti, nes vėliau bus netinkamas metas. Patys to nepastebėdami, bijodami būsimo gėrimo epizodo, sveikatos sutrikdymo, ligoninių ir santykių aiškinimųsi, artimieji to net nenorėdami pradeda provokuoti, kad žmogus pradėtų greičiau gerti. Tai tampa emocine pelke.

– O kaip tada reikėtų elgtis artimiesiems, kad sergančiam žmogui padėtų, o ne skatintų alkoholizmą?

Norėčiau turėti stebuklingą atsakymą bent iš trijų punktų. Tai ilgas procesas. Kartais priklausomybę turintis asmuo neištveria ir pratrūksta: „Na, netrukdykite man blaivėti…“ Artimieji su labai gerais norais, rūpesčiais bei slauga to net nenorėdami paskatina grįžimą prie gėrimo. Žmogus dar net negeria, o jie jau užsako keletą vietų ligoninėse, organizuoja reabilitacijas, konsultacijas… Viena iš didžiausių problemų, kai pacientas užstringa gėrimo filosofijoje, o artimieji gelbėjimo. Tada jie nesusišneka.

Vieno žmogaus baimės išprovokuoja ir kito baimes. O kai ilgą laiką esi baimėje, ji pereina į kitą formą – panikos būseną, kai jauti nuolatinę grėsmę. Prasideda seklių žaidimai – artimieji stebi, vadovauja. Juk net vaikai nemėgsta, kai juos kontroliuoja, o čia kalbame apie suaugusius žmones, kurių nuolat klausinėja, kur jie eis, su kuo susitiks. Tokiu atveju žmogui kartais lengviau tiesiog išgerti, nes to iš jo ir tikimasi.

Pacientų artimieji klausia patarimų, ar geriančiam, nedirbančiam šeimos nariui reikia duoti pinigų, kai jis to prašo. Taip šeimos nariai atsakomybę už savo veiksmus perkelia specialistui, tada nesėkmės atveju, kai nepavyksta taip, kaip norėtųsi, jie gali kaltinti kitą.

Alkoholio vartotojai protestuoja bandydami suprasti, kiek artimieji kalbės tuščiais pažadais išsiskirti ar palikti. Tokiu atveju reikia imtis veiksmų. Vieno recepto nėra, kiekvienas ieško savo būdo. Kartais poroms daug geriau išsiskirti – žmonės pasakoja, kad kol buvo kartu, jie jautėsi taip, tarsi nėra būtinybės keistis, nes savo antrai pusei tinka tokie, kokie yra.

– Tikriausiai kartais ir artimiesiems prireikia pagalbos norint suprasti sergantį.

Dažnai artimieji neigia, kad jiems to reikia. Bendradarbiavimą su specialistais jie priima kaip nereikalingą, vyksta atstūmimo reakcija. Vis dėlto paskutinius dešimt metų situacija keičiasi – artimieji labai noriai ieško pagalbos ir sau. Anksčiau ši tema buvo tarsi tabu, vyko slapukavimai.

– Ar galima išskirti alkoholizmo bruožus pagal lytis ar amžiaus grupes?

Moterų alkoholizmas kardinaliai skiriasi nuo vyrų. Vyrauja visai kitokia filosofija, gėrimo išraiška, visuomenės požiūris – didžioji dalis netoleruoja alkoholį vartojančių moterų, sako, kad tai nesuderinama su motinyste, auklėjimo procesais, moters įvaizdžiu. Pakankama dalis visuomenės gana palankiai žiūri į geriančius vyrus.

Kaip ir minėjau, skiriasi gėrimo priežastys – paprastai moterys teigia geriančios, kad emociškai neišprotėtų, o vyrams nereikia jokios priežasties. Jie mano, kad išgėrę atsipalaiduos, pajus tą efektą, o galvoti galės vėliau. Moterims lengviau tapti alkoholikėmis, jų kitoks organizmas, psichologija.

Didesnę riziką įsitraukti į gėrimą turi daugiau uždirbantys žmonės. Jie alkoholį vartoja prabangiai, su visa vartojimo procedūra, gražiu patiekimu, maistu. Toks vartojimo būdas labai gundo, paslepia tą pavojingą pusę ir viskas neatrodo taip baisu. Žinoma, didesnė alkoholio kaina šiek tiek įpareigoja gerti kukliau – tauraus brendžio žmonės negeria taip greitai kaip pigaus alaus. Kuo labiau gudraujama, tuo labiau viskas atsisuka prieš žmogų. Žinoma, jaunesniems alkoholis pavojingesnis.

– Kaip vartojant alkoholį susidaro tas uždaras ratas, iš kurio žmogui sunku išeiti?

Pirminis etapas alkoholio vartojime – žmogus susikuria sau kliūčių – problemos darbe, šeimoje. Antrasis etapas yra ypač svarbus, tai jau nebe alkoholio vartojimas, o klaidų taisymas, žmogus pradeda atsiprašinėti, gerintis. Nors protas sako, kad alkoholis yra blogis, kuris išderina sveikatą, sukelia netektis, žmogus įsitikinęs, kad atitaisęs visas skriaudas bus geresnis. Skubėjimas gerintis artimiesiems, atsiprašinėti, keliami tikslai, siekiai, dovanos vaikams sukelia trečią etapą – nuobodulį.

Tokia elgsena duoda priešingą efektą – viskas sutvarkyta, atitaisyta ir žmogus nežino, kaip toliau elgtis. Dažnai jis nemoka linksmintis be alkoholio, niekur nenori važiuoti ir ieško priežasčių, kurios pateisintų tolesnį gėrimą. Tada prasideda pasiruošimas kitam etapui, kuris gali būti ir po metų, mėnesio ar kelių dienų.

Žmogui privalu įsisamoninti, kad galima kurti kitokias kliūtis – įsipareigojimus. Pavyzdžiui, visiškai įsipareigoti nevartoti alkoholio. Ne dėl to, kad žmogus būtų geresnis šeimai, bet dėl sveikatos, dėl savęs. Gali padėti pasiruošimai maratonams, vakarėliai be alkoholio, arbatų klubai, kiti susitikimai. Kai šie dalykai atrandami naujai, jie labiau žavi ir intriguoja. Taigi jei žmogus nežino priežasčių, dėl kurių turėtų negerti, labai greitai jis vėl pasineria į alkoholį.

– Ar po reabilitacijų įmanoma pilnai atsistatyti, ar vis vien lieka rizika, kad ir 30 metų negėręs žmogus gali vėl pradėti tai daryti?

Visiškos kontrolės ir po dešimt metų jau nebus. Organizmas viską prisimena. Pirmi gėrimo kartai po pertraukos gali būti ir sėkmingi. Žmogus turi kontrolės, jis nusistato, kiek išgers. Taip, tai gali pavykti 10, 15 kartų, tačiau ateina kritinis lūžis, kai žmogus vėl atsiduria didžiulėje duobėje.

Pacientai sako, kad alkoholį ar narkotines medžiagas vėl pradeda vartoti dėl to, kad be jų buvo per daug gerai. Kančia ir nerimas tampa varomąja jėga, nes vartodamas žmogus yra užimtas, jis dirba – turi galvoti, kaip uždirbti, nusipirkti alkoholio ar narkotikų…

Žmogus gali lankytis milijonuose reabilitacijų, tačiau vis grįžti į alkoholizmą. Kartais alkoholikui patinka sirgti, tokia situacija jam patogi – kas nors protina, aiškina. Yra atvejų, kai priklausomybę turintis asmuo pagyja ir be reabilitacijų, specialistų pagalbos, jis suranda savyje tą poziciją, kad alkoholio jam daugiau nebereikia. Žmogus gali susivokti, užvožti stikliuką, nuspręsti, kad šis etapas baigtas ir daugiau nebegerti.

– Kas turi nutikti, kad žmogus pats taip apsispręstų?

Kartais turintis priklausomybę pradeda bijoti pačio produkto – alkoholio. Jeigu aš sakysiu pacientui, kad įpilsiu stikliuką geriausio benzino, jis, žinoma, atsisakys ir sutiks, kad tai nuodas. Tol, kol žmogus nemanys, kad ir alkoholis nuodas, kuris išderina organizmą bei psichiką, niekas nepasikeis.

Tinka ir bjaurinimo versija, kai žmogus pasišlykšti savo elgesiu. Labai suveikia artimųjų nuotraukos, kai alkoholikas pamato save tokios būsenos. Vienos pacientės vyras nufotografavo ją girtą miegančią lovoje. Ji labai graži moteris, bet tas vaizdas, kaip ji miegojo skersai nukritusi ant sujauktos patalynės, sukūrė bjaurų įspūdį – šlepetės nukritusios, lūpa pakreipta, nutįsusi seilė… Pamačiusi nuotrauką pacientė pasišlykštėjo ir tai suteikė jai jėgų nebegerti.

Kiekvienas alkoholikas mano, kad su kiekvienu gėrimo epizodu save apdovanoja. Iš tiesų taip elgdamasis žmogus save tik baudžia.

Susiję