Rimvydas Valatka: „Gero turinio atsiras daugiau, jei naujienų portalų pajamos augs“
Naujienų portalo 15min.lt vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka, nepaisant to, kad didžiąją savo karjeros dalį dirbo spaudoje, didžiausio Lietuvos dienraščio skiltininku, spaudos išlikimo strategijų nekuria ir jokių vilčių nepuoselėja: „Su ja tikriausiai atsitiks taip, kaip su vėžiu sergančiu žmogumi. Kai miršta jis, kartu miršta ir vėžys” – sako jis. Pokalbyje su Tomu Fedaravičiumi, tik į interneto erdvę persikrausčiusio spaudos projekto 15min vyriausiasis redaktorius pateikė ir provokatyvių abejonių – dėl to, ar šiuolaikiniam pasauliui reikia pilietinės visuomenės, tiriančiosios žurnalistikos, žiniasklaidos etiką reguliuojančių institucijų.
R. Valatka: „Šiandien labiau skaitomi straipsniai, kuriuos žurnalistas rašo per savo asmeninę patirtį. Tik ta patirtis ir nuomonė negali būti imperatyvi – aš taip galvoju, ir tu, skaitytojau, turi taip galvoti. Tinkamesnis modelis yra kai žurnalistas pateikia savo versiją, o skaitytojas gali su ja ginčytis". 15 min. nuotr. Ilgus metus dirbote dienraštyje „Lietuvos rytas“. Vėliau nuo 2006-ųjų, kai startavo Lrytas.lt naujienų portalas, ėmėtės vadovauti jam, nuo šių metų pradžios esate portalo 15min.lt vyr. redaktorius. Esate vienas iš tų žmonių, kurie mano, jog interneto žiniasklaida sunaikins spaudą?
Nieko nėra amžina. Jeigu galvotume, kad kažkas yra amžina, informacijai perduoti iki šiol naudotumėmės žygūnų paslaugomis. Nyksta spauda, kažkada sunyks ir internetinė žiniasklaida. JAV buvo atliktas tyrimas, kuris nustatė, kad tik septindalis pajamų iš reklamos, kurias pastaruoju metu praranda spauda, persikelia į interneto žiniasklaidą. Likusią sumą pasiima didieji žaidėjai – „Google“, „Facebook“, kiti socialiniai tinklai. Vietinė žiniasklaida nebenustato reklamos kainų, kaip anksčiau. Tad su ja tikriausiai atsitiks taip, kaip su vėžiu sergančiu žmogumi. Kai miršta jis, kartu miršta ir vėžys. Socialiniai tinklai ir paieškos tarnybos perimančios žiniasklaidos funkciją, anksčiau ar vėliau pačios užsiims informacijos gamyba. Vietinės informacijos gamyba, nebelikus dabar mums įprastų visuomenės informavimo priemonių, neatmetu galimybės, vėl pereis į valstybės rankas. Technologijos sukuria naujas žaidimo taisykles ir žmonės prie jų prisitaiko.
Ar internetinė žiniasklaida dėl nenutrūkstamo informacijos srauto ir galybės naujienų nedevalvavo žurnalistikos vertės?
Žmogus tiek dykumoje, tiek vandenyne miršta nuo to paties dalyko – nuo troškulio, vandens trūkumo. Informacija yra vandenynas. Jei visuomenė neturės, kas jai tą informaciją atrenka, klasifikuoja – ji nieko nežinos. Iš esmės pasaulyje visais laikais gyveno vienodas nedidelis žmonių procentas, kurie susigaudydavo kurioje nors srityje – ekonomikoje, politikoje, moksle, medicinoje. Nebūtina, kad visi 7 mlrd. gaudytųsi politikoje, galbūt užtenka 700 mln. Visa problema slypi neteisingai suformuluotame uždavinyje, kurį suformavo tokie vyrai, kaip Denis Diderot, Jean-Jacques Rousseau, Montesquieu ir kiti. Jie manė, kad užtenka apšviesti žmones, duoti jiems išsilavinimą ir tada jie visi bus laimingi, protingi mokslinčiai. Nė velnio! Mums tada atrodo blogai, kad žmonės tampa paviršutiniški, bet ne visi tampa. Manau, visuomenės savivokai apibūdinti tinka konstanta, kurią yra išvedęs poetas Tomas Venclova – ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, ir Maltoje poezijos savaitraštį skaito ir prenumeruoja toks pats kiekis žmonių.
Ar kartu su interneto žiniasklaida ir didžiuliu naujienų srautu nesuprastėjo žmonių teksto suvokimo gabumai? Seniau galbūt buvo netingima paskaityti ilgesnius tekstus, juos paanalizuoti, dabar dažniausiai skaitomos tik antraštės ir įžangos.
Pirminis įspūdis yra toks, tačiau, kaip mes tai galime patikrinti? Jūs manote, kad daugiau žmonių seniau skaitydavo ir analizuodavo laikraščių straipsnius? Aš taip nemanau. Žmonės panašiai neskaito tiek anksčiau, tiek dabar, todėl susidaro tokia situacija, kai žiniasklaida kaltinama negatyvių nuotaikų kurstymu. Sako – visur vieni kriminalai. Kai aš vieniems verslininkams padariau „Lietuvos ryto“ straipsnių temų analizę už pusę metų, paaiškėjo, kad teigiamų straipsnių yra 75-80 proc., su visiškai teigiama konotacija.
Lietuvos žiniasklaida dažnai kritikuojama, kad neskatina pilietiškumo, gniuždo pasitikėjimą politika. Ar interneto žiniasklaida nusipelno tokios kritikos?
Žiniasklaida yra veidrodis, o tikėtis, kad veidrodis pakeis tavo veido bruožus yra nelogiška. Taip pat yra nelogiška kurti pilietinę visuomenę ant vartotojiškos visuomenės pamato. Vakaruose iš pradžių kūrėsi parapijinė bendruomenė, tada išsivystė miestų bendruomenė ir iš to išsirutuliojo pilietinė visuomenė, kuri vėliau sukūrė vartotojų visuomenę. Iš vartotojų visuomenės kurti pilietinę visuomenę gali tik beprotis. Riterių laikai praėjo, taip pat praėjo ir pilietinės visuomenės laikai, negali įbristi į upę, kuri jau nutekėjusi. Pilietinė visuomenė miršta ir Vakaruose, tik iš inercijos dar kai kurie dalykai neišnykę.
Tai ar apskritai tada šiais laikais ta pilietinė visuomenė reikalinga?
Pasižiūrėkime, kam šiuo metu atstovauja didieji pasaulio pilietiniai judėjimai „Greanpeace“, antiglobalistai – jie neša tik dar daugiau destrukcijos, o ne gėrio. Pažiūrėkime, kuo baigėsi Vakarų bandymas kurti pilietinę visuomenę Egipte: vietoj nuosaikaus Hosni Mubarako buvo atėjęs dar didesnis beprotis, o Egiptas buvo nublokštas net nežinau į kokius laikus, gal XIX a.
Tačiau, grįžtant prie interneto žiniasklaidos, ši platforma suteikė puikią galimybę raštingiems piliečiams aktyviau reikšti savo nuomonę, jų tekstai net publikuojami naujienų portaluose. Žmonėms tapo lengviau būti išgirstiems?
Be abejo. Iki 2000-ųjų metų patekti su savo nuomone į dienraštį buvo misija neįmanoma. Visų pirma laikraščiuose nebuvo vietos, turėjai pažinoti kažką iš redaktorių. Kiek dabar žmonių rašo apžvalgas, komentarus naujienų portaluose: 15min.lt – 10-12, Delfi.lt – 30, Lrytas.lt – 15-18. Prieš 10 metų tai buvo neįsivaizduojama. Turime suvokti, kaip keičiasi pats diskursas, kiek atsiranda įdomių autorių, įdomių jų minčių, ginčų, diskusijų. Visa tai – interneto dėka.
Bet gal tuo pačiu reikėtų ir didesnės informacijos atrankos? Dabar naujienų srautas milžiniškas ir naujienų portaluose pilna bereikšmės, vienodos informacijos.
Tai nėra visiškai susiformavęs procesas. Naujienų atrankos nebuvimas atsirado iš to, kad portalams veiklos pradžioje pinigų turiniui kurti beveik nebuvo, dabar tos lėšos kiek didesnės, bet jų nedaug. Iš tiesų, manau, kad ateis tas gero turinio laikas. Jei turi vieną žurnalistą dirbantį Seime, tai jis gali tik fiksuoti įvykius, o jei bus du žmonės – antrasis jau galės analizuoti procesus, ieškoti naujų kampų. Į internetą anksčiau ar vėliau ateis redaktorinis darbas – dabar jo praktiškai nėra. Viskas eina konvejeriu, bet tai keisis kokybiškai.
Su laiku galbūt atsiras vietos ir tiriamajai žurnalistikai? Ar ji nelabai paranki interneto formatui?
O ar tos tiriamosios žurnalistikos reikia? Skaitytojas komentaruose po tekstu gali parašyti tokį dalyką, prie kurio žmonės spaudos laikais galėdavo dvi savaites knistis, kol atrasdavo. Gali būti, kad tiriamoji žurnalistika irgi yra atgyvenęs dalykas. Kas gi yra tiriamoji žurnalistika? Net ir anksčiau ne pats žurnalistas dažniausiai atrasdavo, o kažkas jam pakišdavo informaciją – tai policininkas, tai politikas. Kai procesas yra greitas, tai ir pats darbas turi būti greitas. Galima sujungti į vieną konstruktą dabartinės žiniasklaidos galimybes. Interneto tekstų kokybė dar turi kur tobulėti ir jei rinka nusistovės, atsiras šiek tiek daugiau pinigėlių, tai šitie dalykai turėtų susitvarkyti.
Ar Lietuvoje interneto portalai papildomų lėšų galėtų gauti apmokestindami savo turinį?
Tai yra senukų mąstymas. Murdochas (JAV žiniasklaidos magnatas Rupertas Murdochas – aut.past.) šitą dalyką iškėlė ir nuvilnijo per pasaulį ta banga. Žinote, kuo baigėsi „The Guardian“ apmokestinimas? Vietoj milijono vartotojų, kitą rytą jie turėjo tik 100 tūkst. Ką reiškia apmokestinti? Daug paprasčiau būtų kiekvienam interneto vartotojui įvesti tam tikrą mokestį, kaip dabar apmokestintos skaitmeninės laikmenos. Bet tai būtų per didelis administravimo mechanizmas. Pasikeitė situacija žiniasklaidoje, pinigai turi ateiti per reklamą.
Andrius Užkalnis teigė Lietuvos žiniasklaidoje pasigendąs ekonominio turinio ir analizių. Pavyzdžiui, britų spaudoje akylai nagrinėjami mokesčių klausimai, valstybės biudžetas, bandoma aiškintis, kaip tai paveiks įvairias visuomenės grupes. Kokios medžiagos jūs pasigendate naujienų portaluose?
Aš manau, kad visi gudručiai pašnekėti. Per didelis smulkmeniškumas yra bandymas iššokti aukščiau bambos. Žinote, kodėl taip vyksta? Britai nebeturi realių problemų, tad žiniasklaida bando išrasti naujas. Manau, kad lietuviai puikiai moka išgyventi, tad nereikia kiekvienam aiškinti, kaip jo piniginę paplonins 5 centais pakilusi dujų kaina. Be to, pas mus nėra vidurinės klasės, tad ir gaminti laidų tai vidurinei klasei nėra galimybės, nes nėra žiūrovų. Pažiūrėkime, kiek žmonių skaito kriminalus ir kiek ekonomikos straipsnius. Kokybę žiniasklaidoje gali garantuoti tik tauta – turtinga ir turinti ne mažiau 10 mln. gyventojų. O kalbant apie tam tikras politines kryptis palaikančią spaudą, tai jau geriau bulvaras, kuris komunistų negamina, negu „The Guardian“, kuris palaiko ideologiją, kad yra gerai atimti iš vienų žmonių ir jų turtą atiduoti kitiems. Kurti interneto portalus kairei arba dešinei – tai atgyvena, kuri išlikusi iš tų laikų, kai Vakaruose laikraščius kūrė partijų bosai.
Sklando bendra opinija, kad mūsų žiniasklaida yra politiškai angažuota.
Aš taip nemanau, taip kaip nemanau, kad žiniasklaida yra Rūtos Janutienės ar Kristupo Krivicko laidos. Jei žmonės mano, kad aš esu su šukuosena, tai ką aš galiu padaryti?
Neetiškas žiniasklaidos priemones turėtų griežčiau prižiūrėti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba…
Tik skaitytojas ar žiūrovas gali tą padaryti. Jeigu žiūrovui yra gerai, kai jam atvirai makaronus kabina ant ausų, tai jam niekas iš esmės nepadės. Šiaip normalioje valstybėje toks „žurnalistikos teatras“ sužlugtų arba jo kūrėjams reikėtų mesti tiek pinigų, kad tai taptų per brangu. Bet kuris informacijos reguliavimas yra iš principo labai negeras dalykas, nes tada viskas priklauso nuo reguliuotojo.
Ar tiesa, kad žurnalistikoje vis daugiau subjektyvumo?
Tokia yra tendencija, kad šiandien labiau skaitomi straipsniai, kuriuos žurnalistas rašo per savo asmeninę patirtį. Tik ta patirtis ir nuomonė negali būti imperatyvi – aš taip galvoju, ir tu, skaitytojau, turi taip galvoti. Tinkamesnis modelis yra kai žurnalistas pateikia savo versiją, o skaitytojas gali su ja ginčytis.
Koks kietosios ir minkštosios žurnalistikos straipsnių santykis yra palaikomas 15min.lt portale?
Aš žiūriu į tą skirstymą kitaip – yra arba svarbu, arba įdomu. O geriausia – ir svarbu, ir įdomu, bet tokių atvejų ne taip dažnai pasitaiko. Tai, kas svarbu ir įdomu, į portalo viršų kyla automatiškai. Iš esmės portalo priekinio puslapio (fronto) darymas vyksta iš tos informacijos, kurią turi konkrečią akimirką. To dirbtinai nesuplanuosi. Skaitomiausių naujienų tope dominuoja softas, tačiau nemanau, kad gali sakyti, jog 28 tūkst. straipsnį perskaičiusių yra gerai, o 14 tūkst. yra blogai. Net ir tūkstantis skaitytojų rimtai medžiagai gal yra visai neblogai.
Nemažą naujienų srautą tiek 15min.lt, tiek kituose pagrindiniuose portaluose sudaro BNS sgentūros pranešimai. Ar tai nemažina informacijos įvairovės, naujienos portaluose netampa vienodos?
Man atrodo, kad pats BNS yra anachronizmas. Vietinė agentūra tokioje mažoje rinkoje šiaip jau neturėtų išgyventi. Bet be BNS naujienų galima išsiversti ir BNS naujienos labai retai būna viršuje. Kiekvienas portalas kuria savo veidą ir bando pats kapstytis po informaciją. Tuo labiau, kad BNS pranešimams yra taikomas dviejų valandų embargas. BNS naujienų pranešimai mūsų portale sudaro apie trečdalį turinio.
Ar ne per daug pagrindiniai naujienų portalai – Delfi.lt, 15min.lt, Lrytas.lt – dairosi vienas į kitą? Vietoj to, kad pajėgos būtų skiriamos originalių temų kūrimui, lenktyniaujama minučių tikslumu, kas įsidės beveik identišką informaciją apie tuos pačius įvykius.
O kokia būtų alternatyva – nežiūrėti? Noras ir uždavinys yra aplenkti visus – tai ir darome. Seki, žiūri, kad būtų viskas, kad skaitytojas nesakytų – pas juos to ar ano nėra. Nekeldamas tokių uždavinių, atsidursi rinkos nuošalėje. Aišku, Estijoje niekas nerungtyniauja, ten niekas nesuka galvos net dėl trisdešimties minučių skirtumo ar valandos, bet ten laikraščiai vis dar išleidžiami trys po 70 tūkst. tiražu, nors gyventojų Estijoje yra triskart mažiau. Kiekviena rinka suformuoja savo konkurencinę aplinką. Kai startavau su Lrytas.lt, Delfi.lt krepšinio rungtynių aprašymą įdėdavo po pusantros valandos nuo jų pabaigos, o mes nuo pirmos dienos pradėjome online režimu rašyti. Delfi.lt ištiko šokas, bet po savaitės jau ir jie darė tą patį.
O sveikos konkurencijos palaikymui – keliems naujienų portalams yra vietos?
Lietuvos rinka yra nykstanti rinka – skaitytojų skaičius mažėja, o portalų – didėja. Tai nenatūrali būsena ir dėl nenatūralios būsenos negali pasakyti, keliems portalams yra vietos rinkoje.
Interneto portalai dažnai turinį perspausdina, perpasakoja. Tad klausimas iš autorių teisių srities. Koks yra 15min.lt požiūris į vertimus iš užsienio šaltinių? Ar yra nustatyta, kiek galima cituoti, ar verčiama laisvai, tiesiog nurodant šaltinį?
Citavimo apimtys yra numatytos įstatymų. Bet jei išverti tekstą iš vokiečių kalbos, tai jau, manau, yra naujas kūrinys. Žinoma, galioja ir kultūringumo momentas – atsiklausti, ar galima. Bet iš principo, koks sveiko proto užsienio leidėjas tam prieštarautų? Jei išvertėme tekstą iš vokiečių „Spiegel“, tai mes jam konkurencijos nesudarome. Tik populiariname „Spiegel“ Lietuvoje. Gal koks nors tautietis nuvažiavęs į Vokietiją skaitys „Spiegel“. Bet šaltinį, autoriaus vardą, pavardę privalome nurodyti. Su nuotraukomis jau yra kitaip – fotografijos kūrinys ir žurnale, ir laikraštyje, ir internete atrodo taip pat. Tiesa, problemos kyla panaudojus paparacines nuotraukas, nes dėl reportažinių fotografijų, kurių pilnas internetas, niekas nesiteis. Žodžiu, su užsienio turiniu problemų kaip ir nėra. Didesnės problemos egzistuoja mūsų vietinėje rinkoje.
Interneto portalai ima medžiagas vieni iš kitų?
Vieni iš kitų, arba yra portaliukų, kurie net nežinai, ką iš tavęs vagia, arba vėliau sužinai atsitiktinai.
O teismo ieškinių yra buvę?
15min.lt netgi advokato neturi, tai kokie gali būti teismai (juokiasi). Ir šiaip neapsimoka gaišti laiko, dažniausiai nesąžiningai besielgiantys susipranta, kad neverta tęsti tos veiklos. Bylinėjimasis kainuoja, pinigai yra tie, kurie yra, arba tu juos išleidi informacijos pirkimui ir gamybai, arba bylinėjimuisi. Manau, aišku, kad pirmi du prioritetai yra svarbesni.
Liutauras Ulevičius teigia, kad interneto portalai beveik be atrankos talpinantys spaudos pranešimus, iškreipė pačią viešųjų ryšių sampratą Lietuvoje. Ar sutiktumėte su tokia nuomone?
Manau, kad kaip tik palengvino viešųjų ryšių darbą. Dabar įmonės atstovai surašo pranešimą spaudai ir jį atsiunčia – taip dirbti daug paprasčiau. Nenaudinga tai tik visokiems trintukams, kurie anksčiau labai lengvai galėdavo gerai pelnytis, nieko ypatingo nekurdami. Spaudos pranešimus 15min.lt talpina pagal įdomumo kriterijų. Jei tai panegirika įmonei, to nedėsime, o jei straipsnyje yra naudingos informacijos, tarkime, kokiame mieste atsidarė naujas bendrovės viešbutis – kodėl gi šios žinios nepaskelbus?
Reziumuojant, ar galime teigti, kad interneto žiniasklaida sudaro terpę iki tol neregėtai nuomonių įvairovei ir tų nuomonių galimybei reikštis viešojoje erdvėje?
Interneto žiniasklaidos galimybės parodyti visumą, visas nuomones yra nepalyginamai didesnės nei televizijos ir kitų tradicinių žiniasklaidos priemonių. Interneto portale, jei gavai tekstą, kuris varo prieš tave, tai tu jį gali lengva ranka įdėti. Tai tau nekainuoja nei ploto, nei pinigų, gal šiek tiek darbo daugiau. Jeigu gali prie stalo susodinti daugiau žmonių ir tai nieko nekainuoja, tai kodėl nepamaitinus daugiau žmonių? Nuomonių įvairovė tik į gera.
Šis interviu yra Tomo Fedaravičiaus, bakalauro žurnalistikos studijų programos absolvento, baigiamojo kūrybinio darbo „Interneto žiniasklaidos diagnozė: „copy+paste” sindromas?” dalis (vad. lekt. Džiugas Paršonis).
