Tarmu Tammerkas: „Etikos nepaisymas pražudo žurnalistiką“

Tarmu Tammerkas – žurnalistas, Estijos Nacionalinio transliuotojo žiniasklaidos kontrolierius (žiniasklaidos ombudsmenas), Estijos spaudos tarybos – skundus apie žiniasklaidą nagrinėjančios institucijos – narys bei vienas iš įkūrėjų, taip pat – vienas iš Estijos spaudos etikos kodekso autorių.

Kiekvieną mėnesį šis žiniasklaidos kontrolierius sulaukia maždaug 40 laiškų ir telefono skambučių Nacionalinio transliuotojo veiklos ir žiniasklaidos etikos klausimais, apie 5 iš jų būna nuodugnaus nagrinėjimo reikalaujantys skundai. Tarp kitų klausimų – nuomonės ir pasiūlymai, kaip pagerinti Nacionalinio transliuotojo laidas, paklausimai dėl redakcijos politikos.

Praėjusią savaitę Transparency International Lietuvos skyriaus kvietimu jis lankėsi Lietuvoje ir sutiko pasidalinti mintimis apie ombudsmeno darbą, Estijos žiniasklaidos realijas ir aktualijas.

Ar galite trumpai papasakoti, kaip Estijos Nacionaliniam transliuotojui kilo mintis įsteigti ombudsmeno instituciją ir kokios pagrindinės Jūsų, kaip ombudsmeno, funkcijos.

Estijos nacionalinis transliuotojas ombudsmeno, arba žiniasklaidos kontrolieriaus, pareigybę įsteigė 2007 m. Būtent tada buvo priimtas įstatymas, numatantis Nacionalinio radijo ir televizijos sujungimą, įkurtas Nacionalinis transliuotojas, o įstatyme įžvalgiai numatyta, kad naujoji organizacija turės turėti savo ombudsmeną. Taigi esu pirmasis ir kol kas vienintelis Estijoje žiniasklaidos ombudsmenas.

Estijos nacionalinis transliuotojas yra tipiškas daugeliui Europos valstybių būdingos struktūros organizacija, išlaikoma iš valstybės biudžeto, tačiau turinti išlikti nepriklausoma. Būtent ombudmeno institucija yra dar vienas, papildomas įrankis, leidžiantis tą nepriklausomybę užtikrinti ir išlaikyti. Tai tarsi tarpininkas tarp žiniasklaidos institucijos, šiuo atveju Nacionalinio transliuotojo ir auditorijos – žiūrovų, skaitytojų ar klausytojų. Esu atsakingas pastariesiems, bet susijęs su pirmaisiais, tačiau tokiu ryšiu, kuris mane įpareigoja į aplinkybes žvelgti iš šalies.

Galite plačiau papasakoti apie pagrindines funkcijas?

Vaizdžiai tariant, turiu būti auditorijos akys ir ausys, t.y. išgirsti auditorijos pastabas, nusiskundimus ar klausimus, gauti grįžtamąjį ryšį ir į tai reaguoti. Taip pat pats turiu teisę rodyti iniciatyvą ir aiškintis dalykus, kurie man atrodo gali būti diskutuotini ir iki galo neaiškūs ar galimai neetiški. Man priklauso, kiek tai įmanoma, stebėti transliuojamas programas, vertinti jų žurnalistinę kokybę ir, matant tam tikras negeras tendencijas, į jas reaguoti.

Suprantama, kad nekalbama apie kiaurą parą trunkančią visų laidų stebėseną. Tačiau yra laidų, kurios nagrinėja pačias svarbiausias, aktualiausias žinias ir informaciją, taip pat pateikia sociopolitinių įvykių vertinimus.

Taigi turiu stebėti, kokia šių laidų kokybė, ar jose nušviečiamas visas problemos laukas, ar nėra nutylimų dalykų, jei tai pokalbių šou – turiu įvertinti, ar pašnekovai parinkti reprezentatyviai, ar visoms suinteresuotoms grupėms atstovaujama.

Kitas dalykas, turiu gana jautriai stebėti, ar nepraleidžiamos, atspindimos ir visuomenei svarbios, nors gal nelabai populiarios temos. Jei, tarkime, žinau, kad pensinio amžiaus žmonių išgyvenimo klausimas visuomenėje darosi vis svarbesnis, o per savaitę ar dvi ši tema nei radijo, nei televizijos eteryje nėra paliečiama, turiu ne tik teisę, bet ir pareigą paklausti, kodėl taip nutiko.

Mano darbas labai daugiasluoksnis. Pirmiausia turiu su reporteriu ar redaktoriumi išsiaiškinti, kokia tai problema ir išgirsti jų paaiškinimą, kodėl nutiko vienaip ar kitaip. Galimas daiktas, kad jie man pasakys, jog pats kažką pražiopsojau, bet jei iš tiesų paaiškėtų, kad problema yra, tuomet kalbėtume, mėgintume ją išspręsti. Ombudsmenas turi labai įdėmiai, atidžiai ir jautriai stebėti visuomenės gyvenimą ir tada jį gretinti su vaizdu, tarkime, televizoriaus ekrane, matyti, ar tie vaizdai neprasilenkia.

Žinoma, kai taip pasakau, žmonės dažnai klausia, kam gi tada reikalingi redaktoriai ar vyriausiasis redaktorius. Argi ne jų pareiga stebėti gyvenimą, priimti sprendimus ir tada jau rengti laidas, reportažus ar kito turinio medžiagas? Taip, bet negalime būti naivūs ir užsimerkti prieš tai, kad kiekvienas darbas turi savo rutiną, jog į ją įsisukama, galų gale laikas ima spausti, ir kasdienė žurnalistika tikrai yra pakankamai įtempta, o jei dar žmonių trūksta… Taigi eiti ombudsmeno pareigas – savotiška privilegija, nes nedalyvauji kasdieniame rutininiame darbe, o nešališkai iš šono stebi ir vertini laidų kokybę, žurnalistų darbo etiškumą, pasakojamų istorijų prasmingumą ir padedi patiems žurnalistams siekti geresnės kokybės.

Užsiminėte, kad nepakankamas visuomenės grupių reprezentavimas yra problema, kurią Jums tenka spręsti. Gal turite kokių pasiūlymų ar patarimų, ką būtų galima padaryti, kad Nacionalinio transliuotojo eteryje girdėtume visų socialinių sluoksnių ar įvairesnių visuomenės grupių atstovų balsus.

Taip, toks klausimas man iškyla nuolat. Ir pati ombudsmeno institucija yra sukurta ir skirta ginti silpnesniems, rečiau ir mažiau matomiems ir girdimiems. Visada turiu ginti būtent jų interesus. Tai nereiškia, kad aš asmeniškai palaikau, tarkime, politinę opoziciją ar kokias nors mažumą sudarančias grupes. Aš savo darbe privalau būti neutralus ir jokiomis simpatijomis negaliu vadovautis. Tiesiog turiu atvirai ir blaiviai vertinti situaciją, ir jei matau, kad kam nors yra nepakankamai atstovaujama, privalau į tai atkreipti dėmesį. Ir reikia pripažinti, kad ombudsmenas čia gali padaryti savotišką proveržį, nuolat sakydamas ir nurodydamas, kad tam tikroms visuomenės grupėms yra nepakankamai atstovaujama.

Tarkime, Estijos televizijoje ne taip seniai pradėtas rodyti pokalbių šou „Respublikos piliečiai“, kuriame aptariamos sociopolitinės aktualijos ir čia kviečiami žmonės, kurie nėra nuomonės formuotojai ar žinomi veidai, bet veikiau tie, kuriuos liečia vieni ar kiti konkretūs sprendimai, kurie atsidūrę kebliose situacijose. Ir, ką jūs sau manot, mes vis tiek matom, kad kartkartėmis į studiją kviečiami tie patys parlamento nariai, sėdėdami minkštose kėdėse jie retoriškai svarsto tam tikrus visuomenei aktualius klausimus. Taip, suprantu, kad nelengva surasti tinkamą pašnekovą iš pačių įvairiausių socialinių grupių, kuris ir savo nuomonę turėtų ir ją pareikšti norėtų, ir mokėtų elgtis tiesioginiame eteryje. Todėl ir matome tuos pačius veidus, besisukančius kaleidoskopu, tačiau tai lengviausias, bet tikrai ne pats geriausias kelias.

Kitas pavyzdys – Nacionalinio radijo laida apie etninių mažumų klausimus ir integraciją Estijoje, į kurią pakviesti keturi pašnekovai, ir nė vienas iš jų nėra etninės mažumos atstovas. Galiausiai laidos pabaigoje garsiai nusistebima, kodėl, tarkime, Estijos rusai nenori vieno ar kito dalyko pripažinti ar daryti. Skamba išties absurdiškai suvokus, kad žmogus, galėjęs pateikti atsakymą, į laidą net nebuvo pakviestas.

Ir dalis atsakomybės už tokias situacijas tenka ir patiems žurnalistams bei laidų vedėjams. Jokia paslaptis, kad pašnekovus galima „užsiauginti“, ir tai ypač gerai veikia žiniasklaidoje, turinčioje keletą kanalų. Tarkime, juk galima iš pradžių iš nelabai žinomo pašnekovo, turinčio svarbios patirties ar informacijos, paimti tiesiog interviu ir publikuoti jį interneto puslapyje. Tai padeda žmogui geriau susivokti, kokiai pozicijai jis atstovauja, galų gale pajausti, kokie klausimai įdomūs žiniasklaidai. Vėliau, po kiek laiko, galima tą patį žmogų pasikviesti į radijo laidą, tada jis jau pramoks sklandžiau reikšti savo mintis žodžiu, ir galiausiai bus galima jį kviesti į televizijos laidą. Tokie dalykai, be abejonės, užtrunka ilgiau, bet žurnalistų pareiga yra skatinti žmones kalbėti ir nuosekliai dirbti su savo šaltiniais, ypač iš tų visuomenės grupių, kurios yra labiausiai pažeidžiamos, mažiausiai atstovaujamos.

Nors ombudsmenai dažniausiai nagrinėja klausimus, susijusius su žurnalistinės etikos pažeidimais, akivaizdu, kad tokia institucija turi labai pozityvaus poveikio pačiai žurnalistikos kokybei.

Taip, tiesa, kad yra daugybė būdų, kaip ombudsmenas gali prisidėti prie žurnalistikos kokybės pagerinimo, nes pagrindinė tokios institucijos sukūrimo prielaida yra ta, kad jei žiniasklaidos priemonė laikosi žurnalistų etikos, tai jau yra ženklas, jog galime tikėtis geros kokybės žurnalistikos. Jei etika pažeidžiama, apie jokią kokybę nebegalima kalbėti. Tiesiog pagrindiniai žurnalistinės etikos principai garantuoja, jog nebus šališkumo, kad bus išsamiai papasakota istorija ir atspindėtos visos jos pusės, deramai parinkti šaltiniai, neturintys paslėptos darbotvarkės ir pan. O visa tai ir yra kokybiškos žurnalistikos elementai.

Kalbant apie šaltinių atranką ir galimai paslėptą darbotvarkę, Estijoje neseniai buvo toks atvejis, kai iškėliau klausimą, ar dera ir ar etiška į verslo žinias ir įvairias ekonomikos laidas kviesti visada beveik tuos pačius tris „ekspertus“, kurie tikrai puikiai kalba ir dėlioja argumentus, bet, pasitaikius progai, lengvos isterijos dėl euro krizės apimties estams vis primena, kad visada saugiausia investuoti į auksą ir jo atsargas. Gal toks variantas ir gali būti svarstomas, tačiau jis ypač įtartinai nuskamba iš „ekspertų“, kurių pagrindinė veikla – prekyba auksu, lūpų. Tad ombudsmenas gali tai užfiksuoti ir parodyti, kad tai prasilenkia su žurnalistine etika, o kartu ir kokybės standartais.

O žmonės, auditorija, ar ji tapo aktyvesnė, kai buvo įkurta ombudsmeno institucija? Ar sulaukiate daugiau skambučių ir laiškų?

Taip, tokia tendencija išties yra. Šios institucijos įkūrimas tikrai sustiprino domėjimąsi žiniasklaidos reikalais ir vis daugiau norinčiųjų pasidalinti savo mintimis ar nuogąstavimais. Iš pradžių patiems Nacionalinio transliuotojo darbuotojams ir žurnalistams viskas buvo truputį keblu, ir jie klausė, kodėl turime kviesti žmones skųstis mūsų darbu. Jei jau jie turi kokių nusiskundimų ar pastabų, tegul praneša patys, savo iniciatyva. Bet mano atsakymas visada buvo ir yra toks pat: drąsindami ir ragindami žmones išsakyti savo nuomonę ir pastabas laimime patys. Nes sužinome, ką mano ir pastebi mūsų auditorija. Mes juk dirbame ne patys sau, o auditorijai. Ir kuo geriau žinome mūsų auditorijos poreikius, tuo geriau galime į juos atsiliepti.

Aš pats kartą per mėnesį vedu radijo laidą „Žiniasklaidos valanda“, kurioje drauge su svečiais analizuoju žiniasklaidos etikos klausimus ar kitas opias problemas, apie kurias mane informavo auditorija. Dalis laidos taip pat skiriama žurnalistams ar redaktoriams, kurie pateikia savo paaiškinimus dėl tam tikrų sprendimų, sukėlusių auditorijos pasipiktinimą ar bent jau didesnę reakciją. Ir galiu pasakyti, kad tokios laidos prisideda prie sąmoningumo ugdymo. Žmonės vis geriau ir geriau supranta, kaip žiniasklaida veikia, kaip priimami sprendimai, kodėl daroma vienaip ar kitaip. Taip pat stengiuosi kaip galėdamas plačiau aptarti Estijos žiniasklaidos erdvės klausimus, įtraukdamas ir privačius žiniasklaidos kanalus. Juk lygindami, matydami, kaip dirbama skirtingose institucijose, galime kur kas daugiau pasakyti apie veiklos ir darbo principus bei etiką.

Taip pat du kartus per mėnesį man skiriama eterio laiko televizijos laidoje „Labas rytas, Estija“, kur duodu interviu aktualiausiais žiniasklaidos etikos klausimais. Pastebėjau, kad po šių interviu skambinančių ir rašančių žmonių visada padaugėja. Ir ne visi jie skundžiasi, dalis jų tiesiog užduoda klausimus, svarsto ar teikia pasiūlymų. Bet, manau, tai be galo svarbu, kad žmonės šia tema susidomi ir įdėmiau stebi, ką žiūri ar klauso ne tik per nacionalinę televiziją, bet ir per visus kitus kanalus ar laikraščius.

Kartais aš gaunu paklausimų ar pastabų dėl kitų žiniasklaidos organizacijų veiklos. Stengiuosi reaguoti ir atsakyti, nors ir negaliu niekaip paveikti privačių transliuotojų ar leidinių, bet pagal bendriausius žurnalistinės etikos standartus galiu pateikti savo asmeninę nuomonę. Bet manęs tai nesiutina ir neerzina. Man nuoširdžiai rūpi, kaip žmonės mato žiniasklaidą, ko iš jos tikisi, kokius tikslus jai kelia ir kas juos jaudina. Tai padeda man tiesioginiame mano darbe žinoti, į ką reikia kreipti didesnį dėmesį, kurios temos ar siužetai yra jautriausi ir turi būti rengiami itin atidžiai.

Ombudsmeno pareigybė įtvirtinta įstatyme, tačiau į jo veiklą politinė valdžia kištis negali. Taigi tai yra kaip ir žiniasklaidos vienas iš savireguliacijos institutų, padedantis kylančias problemas pamatyti ir spręsti. Tuo tarpu Lietuvoje, nors gana daug kalbama apie žiniasklaidos savireguliacijos mechanizmus, vis dėlto įsivaizduojama, kad tai ši sritis turėtų būti reguliuojama iš išorės, nes patys žurnalistai vargu ar gali tai tinkamai daryti. Kaip įmanoma savireguliacijos mechanizmą paversti tikrai veiksmingu?

Daugelyje šalių, kuriose egzistuoja ir visai gerai veikia žiniasklaidos savireguliacijos sistema, nuolat girdėti nepasitenkinimas ir tokios sistemos kritika. Visada bus žmonių, kurie sakys, kad žurnalistai ar žiniasklaidos priemonės negali būti teisėjai savo bylose. Tai turi daryti kažkas iš išorės ir nepriklausomas nuo sistemos. Kaip mėginimas atsakyti į tuos kritikuojančiųjų argumentus egzistuoja sistema, kurioje pusę tarybos ar komisijos narių sudaro patys žurnalistai ir žiniasklaidos atstovai, o kitą pusę – žmonės su tuo tiesiogiai nesusiję: teisininkai, žmogaus teisių aktyvistai, švietimo sistemos atstovai ir pan.

Valstybės kišimasis į tokio pobūdžio institucijų kūrimą ir veiklą jau signalizuotų apie tam tikro lygio cenzūrą ir būtų pavojus spaudos laisvei. Tad žiniasklaidos organizacijoms ir reikia kiek įmanoma skaidriau tvarkytis tarpusavyje ir spręsti iškylančius klausimus.

Visa iniciatyva turi kilti iš žiniasklaidos vidaus. Mano galva, tai visos šalies žiniasklaidos sistemos subrendimo matas. Jei žiniasklaida aiškiai ir atvirai deklaruoja esanti atsakinga, ji elgiasi kaip suaugęs, brandus žmogus, o ne paauglys, kuris mąsto tik apie šiandieną ir visai negalvoja apie rytojų. Bet kai esi suaugęs, supranti, kad esi atsakingas už save ir kitus, o kalbant apie žiniasklaidą, tai imi suvokti, ką tavo veikla reiškia visai visuomenei. Brandi, savireguliacijai pasiruošusi žiniasklaida mąsto tokiais terminais, o ne nori, kad kaip vaikų darželyje jų ginčus spręstų „darželio auklėtoja“.

Taip, tiesa, kad ombudsmeno institucija Estijoje buvo sukurta įstatymo, bet nemanau, kad tai vienintelis ar pats geriausias būdas. Iš tiesų nacionaliniam transliuotojui jis gali būti numatytas ir įstatymu, tačiau privačios žiniasklaidos priemonės gali pačios tokią instituciją įkurti ir nemažai laikraščių ar transliuotojų pasaulyje taip jau yra padarę. Tai save gerbiančios žiniasklaidos priemonės ženklas auditorijai, kad jūs – mūsų klausytojai, skaitytojai ar žiūrovai – mums rūpite, ir mes norime žinoti jūsų nuomonę.

Pabaigoje norisi klausti, kaip apskritai vertintumėte Estijos žiniasklaidos erdvę ir jos tendencijas? Su kokiomis problemomis susiduriate, kas džiugina?

Neabejotinai geras dalykas yra tas, kad daugiau ar mažiau visos žiniasklaidos priemonės yra sutarusios dėl bazinių žaidimo taisyklių ir jų laikosi, o žurnalistų etikos kodeksas yra priimamas net ir naujai besikuriančių priemonių, kurios jo dar nepasirašė. Taigi žurnalistų kodekso dvasiai visi savo noru paklūsta.

Kitas klausimas, kaip kodekso nuostatos yra realiai įgyvendinamos. Didžiausias skirtumas veikiausiai yra tarp privačių transliuotojų ir Nacionalinio transliuotojo. Privačiuose kanaluose netrūksta atvejų, kai pažeidžiamos vaikų teisės ar privatumas. Tarkime, rodomi vaikų veidai, kai iš tiesų jie turėtų būti uždengiami, o kai kurios situacijos apskritai neturėtų patekti į eterį. Ir, manau, vienintelė institucija, kuri čia galėtų šį tą nuveikti – Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Kita paplitusi žurnalistinės etikos problema, kuri labiausiai būdinga interneto portalams – klaidinamos antraštės. Pavyzdžiui, estiškame Delfi dažnai matome tokias antraštes, kurios ne tik kad nieko bendro su turiniu neturi, bet yra aiškiai suformuluotos taip, kad tik kuo daugiau žmonių atsidarytų pranešimą ar tekstą. Taip pat jie tikrai nepersistengia tikrindami informaciją. Tuo tarpu kiti mažesni portalai ar tie interneto dienraščiai, kurie susieti su laikraščiais, tokių problemų turi kur kas mažiau.

Kartais žmonės pastebi ir skundžiasi, kad kai kurios istorijos nėra žurnalistų tyrimai, kuriuose atskleidžiama tiesa, bet veikiau tik smalsumą kurstančios istorijos. Yra tokių atvejų, kai ribą brėžti išties sudėtinga, tačiau laikausi nuostatos, kad istorijos, kuriose vienaip ar kitaip dalyvauja valstybės tarnautojai ar panaudojami biudžeto pinigai, beveik nepriklausomai nuo konteksto, yra svarbios ir turi būti nušviečiamos.

Ačiū už pokalbį.

P.S. Pašnekovas labai prašė paskelbti, kad visi, turintys klausimų dėl ombudsmeno darbo ar kokių kitų idėjų, parašytų jam elektroninį laišką anglų kalba adresu Tarmu.Tammerk@err.ee

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė

Šaltinis –  Bernardinai.lt